Prūsų kalbos korifėjaus akademiko prof. Vytauto Mažiulio 90-mečiui paminėti

Iš veikalo Mažiulis Greimo semiotine žiūra,

skirto Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) šimtosioms ir Vytauto Mažiulio (1926–2009) devyniasdešimtosioms gimimo metinėms įprasminti

Vytauto Mažiulio (1926–2009) biografija – gyvenimo spektaklis „Tarp mokslinės veiklos aukštumų ir šiurpios dramos šeimoje“

Pagal diskursyvines (figūratyvines) – laikų, vietų, atlikėjų – reikšmes

Laikai	Vietos	Vytauto Mažiulio ir kitų jam artimų atlikėjų vaidmenys
1926-08-20	Zarasų apskrityje, Dusetų valsčiuje, Antazavės parapijoje, vietos šnekta –Rakėnuose (dabar Zarasų rajonas, Antazavės seniūnija ir parapija, Rokėnų kaimas)	Būsimasis akademikas gimė 1926 m. rugpjūčio 20 d. vaizdingame sėlių krašte, trijų ežerų – Zalvės, Zaduojo ir Vyko – apsuptuose Rokėnuose, valstiečių (13,25 ha ūkis) Petro Mažiulio (1898–1979, tėvas Juozas, motina Uršulė) ir Onos Savickaitės-Mažiulienės (1899–1990, iš Kriaunų parapijos Juozapavos kaimo) šeimoje. Joje augo keturiese: dvi seserys Tamira Mažiulytė-Andriūnienė (1924–1991, į Šakių r. nutekėjusi pas vyrą Juozą) bei Vanda Mažiulytė-Garliauskienė (1928, vyras Jonas, sūnus Vidas, dukra Rūta) ir brolis Valentinas Mažiulis (1930–2009, žmona Gėnė, sūnūs Donatas ir Saulius)
1935?–41?	Antazavės pradinėje mokykloje	Baigė šešis pradžios mokyklos skyrius?
1941?–44?	Dusetų progimnazijoje Internetinių citatų šaltiniai: http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227 http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/4015.html	„Jaunuolio potraukį kalboms pastebėjo Dusetų progimnazijos mokytojas Bagdonas Chmelevskis, didelis eruditas, dėstęs lotynų kalbą, skatinęs mokytis ir graikų kalbos, domėtis istorija. Septintos klasės gimnazistą užbūrė kraštiečio Kazimiero Būgos Kalba ir senovė. Įspūdingas giminiškų kalbų žodžių lyginimas, kurio taip gausu Būgos veikale, akino panirti į kitas kalbas, ypač senąsias.“. Viename interviu V. Mažiulis apie save yra kalbėjęs, kad „<...> Susidomėjimas kalbomis prasidėjo nuo prof. Būgos knygos „Kalba ir senovė“, kurią perskaičiau būdamas pirmos klasės gimnazistu Dusetų progimnazijoje (tarpukario laikotarpiu Dusetose veikė pradinė 4 skyrių, o nuo 1928 m. – 6 skyrių pradinė mokykla; 1940 m. Dusetų pradžios mokykla pertvarkoma į 3 klasių progimnaziją – aut. pastaba). Mano susidomėjimą pastebėjo lotynų k. mokytojas B. Chmelevskis. Jis paskatino savarankiškai studijuoti graikų kalbą, vėliau dar ir prancūzų, anglų.“
1944?–47	Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto berniukų gimnazijoje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	„Tad baigus Rokiškio berniukų gimnaziją (1947) ir išmokus lotynų bei vokiečių kalbas (fakultatyviai studijuota dar ir graikų, prancūzų bei anglų kalbos), tolesnis gyvenimo kelias pasidarė aiškus – klasikinės filologijos studijos Vilniaus universitete.“
1947–52	Vilniaus universitete	Studijavo klasikinę filologiją – lotynų ir graikų specialybę, ir lygiagrečiai – lituanistikos dalykus. „Čia pagrindinis Mažiulio mokytojas ir autoritetas buvo profesorius Jonas Dumčius – universalus filologas, dėstęs graikų kalbą ir jos istorinę gramatiką, antikinę literatūrą.“
1952–55	Maskvoje, Lomonosovo universitete http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	„Paskutinė mokymosi vieta – aspirantūra Maskvos universiteto Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedroje (mokslinė vadovė prof. Viktorija Jarceva, konsultantas prof. Borisas Gornungas). Treji aspirantūros metai (1952–55) baigė formuoti savarankiškos mąstysenos kalbos istoriką, įžvalgų analitiką, gebantį įvertinti kalbų faktus ir atskleisti jų kilmę bei raidą. Maskvos universitete parašęs ir 1956 m. apgynęs filologijos mokslų kandidato (= daktaro) disertaciją „Lietuvių skaitvardžiai ir baltų skaitvardžių santykis su kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiais“, Mažiulis įgyja baltistinį ir indoeuropeistinį išsilavinimą. Prie to nemažai prisideda ir uoliai lankomi fakultatyvai: indoeuropiečių ir slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika, sen. Indų, hetitų, serbų-kroatų, sen. Airių, švedų kalbos. Šiuos kursus skaitė tokios kalbotyros įžymybės, kaip Michailas Petersonas, Samuilas Bernšteinas, tada dar jaunas, bet jau spėjęs išgarsėti Viačeslavas Ivanovas ir kiti. Ne tik pats mokosi, bet ir kitus moko: jo dėstomas fakultatyvinis lietuvių kalbos kursas sužavi ir į baltistų gretas patraukia tuomet Maskvoje studijavusį vokietį Rainerį Eckertą, tapusį žymiu baltų ir slavų kalbų tyrėju, VU garbės daktaru. Iš disertacijos Mažiulis paskelbė keletą publikacijų, tačiau skaitvardžio tematikos toliau neplėtojo.“
1955–96	Vilniaus universitete http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	Dėstytojo darbas: „Mažiulis vadovavo aštuonioms daktaro disertacijoms, daugeliui oponavo, Vilniaus universitete skaitė svarbiausius baltistinius, indoeuropeistinius ir bendrosios kalbotyros dalykus. Tarp jo mokinių yra prūsistai Grasilda Blažienė ir Letas Palmaitis, italų baltistas Guido Michelinis, latvių baltistas Pėteris Vanagas, šių eilučių autorius. Klasikinės filologijos studijas baigė duktė Daiva, filologo kelią pasirinko sesers sūnus Vidas. Profesorių mėgo studentai, jo paskaitų ypač laukdavo mokslo entuziastai, trokštantys drauge leistis į gvildenamų problemų labirintus. Mažiulis buvo tolerantiškas, gal net per minkštas, į visus kreipdavosi „kolega“, dalyvaudavo studentiškuose renginiuose, skolindavo literatūrą. Diplominius darbus įvairiomis baltistikos temomis apgynė per 30 jo vadovaujamų studentų. Nepaprastai mėgo gamtą, priklausė profesoriaus Jurgio Lebedžio keliauninkų grupelei, širdies gilumoje buvo romantikas.“
1956	Vilniuje	Parašė straipsnį apie lietuvių kalbos skaitvardžius
1957	Lietuvoje	Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai
1958	Lietuvoje	Plačiajai visuomenei skirta knygelė „Pasaulio kalbos“
1958	Pasaulyje	Redagavo Kazimiero Būgos „Rinktinių raštų“ t. 1
1958–60	Vilniuje	dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute
1959	Vilniuje	„Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu“
1962–89	TSRS (rus. CCCP)	SSKP (sovietų sąjungos komunistų partijos) narys
1965	Pasaulyje	Parašė akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ pirmojo tomo skyrių apie skaitvardį (Vilnius: Mintis, 1965, 604–636)
1968	Vilniaus universitete	Apgynė doktoratą apie Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykius
1968–73	Vilniaus universitete	Lietuvių kalbos katedros vedėjas
1969	Vilniaus universitete	Filologijos mokslų daktaras (habilituotas daktaras), profesorius
1970–96	Vilniuje	Redagavo tęstinį leidinį „Baltistica“ (su priedais pasirodė 29 tomai)
1970	Pasaulyje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	Paskelbė monografiją „Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai: Deklinacija“ „Lyginamosios istorinės kalbotyros klasikų teigimu, patikimiausi orientyrai kalbų giminystei nagrinėti yra morfologijos duomenys, tad Mažiulis panyra į vardažodžio linksniavimo istorijos studijas. Šių tyrimų aukštuma – daktaro (=habilituoto daktaro) disertacijos, apgintos 1969 m., pagrindu parašyta monografija Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija) (Vilnius: Mintis, 1970), sulaukusi tarptautinio atgarsio, pelniusi valstybinę premiją. Knyga ypač išsiskiria netradiciniu požiūriu į nagininko ir vietininko paradigminius linksnius kaip rytų baltų naujovę. Čia rasime originalių hipotezių apie atskirų linksnių formų, pvz., o kamieno vns. Kilmininko, o ir u kamienų vns. Naudininko, kilmę. Monografijoje skirta vietos ir vokalizmo istorijai, fonetikos ar su ja glaudžiai susiję dalykai taip pat nagrinėjami straipsniuose, konferencijų pranešimuose. Minėtoji monografija – tai pirmas stambus lietuvio kalbininko darbas, kuriame baltų morfologijos ir fonetikos dalykai novatoriškai analizuojami plačiame indoeuropeistiniame kontekste, be to, taikant tuo metu dar gana modernų vidinės rekonstrukcijos metodą. Baltų linksniavimo sistemos kruopšti vidinė analizė ir jos rezultatų lyginimas su daugelio kitų indoeuropiečių kalbų faktais įgalina padaryti svarbių išvadų apie baltų kalbų tarpusavio giminystės santykius, taip pat ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis, svarbiausia – slavų, germanų ir indų-iranėnų. Tiek seniausiems baltų kalbiniams santykiams su slavais ir kitais indoeuropiečiais, tiek pačių baltų tarpusavio ryšiams Profesorius skyrė dėmesio ir vėliau. Argumentacijai pasitelkiama ne tik mėgstama morfologija, bet ir fonetika bei leksika. Minėtina Mažiulio hipotezė, tapusi kone baltų kalbotyros aksioma, kad vakarų baltais reikia laikyti ne tik prūsus bei jotvingius, bet ir kuršius.“
1973	Vilniuje	Už šią monografiją suteikta LTSR valstybinė premija
1973–88	Vilniaus universitete	Baltų filologijos katedros vedėjas
1974	Pasaulyje	Enciklopedijai „Encyclopaedia Britannica“ (1) parašė straipsnį apie baltų kalbas (vėliau kas kelinti metai kartotas leidimas)
1976	Lietuvoje	Lietuvos mokslų akademijos narys
1976	Mainze, Vokietijoje	Mainzo mokslo ir literatūros akademijos narys korespondentas
1978	Vilniuje	Su Vladimiru Žuravliovu parašė „Iš diachroninės slavų ir baltų kalbų morfologijos“ (rusų kalba)
1979–89	Lietuvoje	Lietuvos orientalistų asociacijos prezidentas
1979, 2001	Lietuvoje, pasaulyje	Plačiajai visuomenei skirta knygelė „Pasaulio tautų kalbos“ (Vilnius: Mokslas, 1979), (antrasis leidimas, Gimtasis žodis, 2001)
1979	Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/4015.html	Buvo sudarytas V. Mažiulio asmens fondas (F135). „Dokumentus perdavė pats V. Mažiulis. Pirmasis perduotas dokumentas, seniausio baltų rašytinio paminklo (XIV a. vid.), esančio Bazelio universiteto bibliotekoje fotokopija, prof. V. Mažiulio teigimu tuomet buvo vienintelė kopija Lietuvoje. Nors fondo sudarytojas galėjo bet kada jam tinkamu metu perduoti bibliotekai saugoti dokumentus, fondas buvo menkai pildomas.“
1966–81	Pasaulyje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	Parengė veikalą „Prūsų kalbos paminklai“ (2 d.): pirmoje dalyje skelbiami fotografuotiniai tekstai ir Mažiulio studija apie prūsus, jų kalbą, rašybą, antroje dalyje pateikiami transliteruoti tekstai, jų lietuviški vertimai, lietuvių-prūsų, vokiečių-prūsų ir atgalinis prūsų kalbos žodynas. „Jeigu reikėtų pasakyti, kuo Mažiulis kaip baltų kalbų tyrėjas labiausiai išsiskiria, daugelis įvardytų jį vienu žymiausių pasaulio prūsistų. Iš prūsistikos mokslininkas yra paskelbęs daugiausia kapitalinių darbų. Jo parengtas dviejų tomų veikalas Prūsų kalbos paminklai (Vilnius: Mintis, 1966; Mokslas: 1981) sulaukė plataus pripažinimo.“
1983	Milane, Italijoje	Milano kalbininkų draugijos narys korespondentas
1986	Lietuvoje	Redagavo Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimą“
1987	Pasaulyje	Darbas prie kolektyvinio veikalo Lietuvių etnogenezė (Vilnius: Mokslas, 1987)
1983–2004	Pasaulyje	Tarptautinės baltų ir slavų santykių tyrinėjimų komisijos pirmininkas
1988–97, 2013	Pasaulyje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227 http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/apie/Apie_zodyna	Svarbiausias Mažiulio prūsistikos veikalas – „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (4 tomai). Pirmasis leidimas: T. I–IV, Vilnius: Mokslas (t. I, 1988), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. II–III, 1993–1996), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. IV, 1997), ISBN 5420001098. Antrasis leidimas: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013; 1064 p., ISBN 9785420017296. (Šįsyk vienatomis, pataisytas ir papildytas žodynas, kartu su popieriniu žodynu parengta ir elektroninė jo versija.) „Antras novatoriškas prūsų kalbotyros opus magnum, ilgamečių Mažiulio tyrimų vaisius – keturių tomų Prūsų kalbos etimologijos žodynas <...>, be apeliatyvų, aiškinantis ir prūsų didvyrių vardų, kai kurių kitų asmenvardžių bei svarbesnių vietovardžių kilmę. Kruopščia vidine, ypač darybine, baltų faktų analize Mažiulio darbas skiriasi nuo Ernsto Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch (1955–1965) bei tezauro tipo Vladimiro Toporovo daugiatomio veikalo Прусский язык: Словарь (1975–1990, išleisti penki tomai, nebaigtas) ir yra artimesnis Wojciecho Smoczyńskio Słownik etymologiczny języka litewskiego (2007), kuriame taip pat daug dėmesio skiriama darybinei ir morfonologinei žodžių sandarai.“ „<...> keturių tomų Prūsų kalbos etimologijos žodynas, paskelbtas 1988–1997 m. – neabejotinai tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai pranoko ligtolinius prūsų kalbos žodynus. Nuo tuo metu jau publikuotų kuklių Georgo Nesselmanno, Ericho Bernekerio, Reinholdo Trautmanno ir Janio Endzelyno žodynėlių naujasis veikalas skyrėsi tuo, kad jame nebebuvo tenkinamasi paprastu prūsiško žodžio ir jo atitikmenų giminiškose kalbose bendros kilmės konstatavimu, o siekiama pateikti išsamų kiekvieno žodžio kilmės bei raidos aprašymą, aptariant žodžio perskaitymo problematiką, gilinantis į jo vidinę sandarą ir žiūrint, kaip laikui bėgant kitusi jo forma bei reikšmė. Ypač didelį dėmesį Mažiulis skyrė istorinės žodžių darybos problemoms, kiekviename žodyno straipsnelyje pateikdamas po ilgą žodžių darybos grandinę ir detaliai aiškindamas, iš kokio pamatinio žodžio, su kokiu darybos formantu, pagal kokį darybos modelį ir kuriuo raidos etapu atitinkamos grandies žodis buvęs padarytas. Savo apimtimi, cituojamos literatūros ir kitų ide. kalbų pavyzdžių gausa Mažiulio žodynas neaplenkė Vladimiro Toporovo 1975–1990 m. leisto prūsų kalbos tezauro (to Mažiulis ir nesiekė daryti), tačiau gerokai nuo pastarojo skyrėsi lingvistinės analizės griežtumu ir metodologijos sistemiškumu. Savo siūlomus prūsų kalbos žodžių grafinius taisymus Mažiulis visada grindė tam tikrais klaidų dėsningumais, postuluojamus žodžių darybos procesus iliustravo kitais atitinkamo darybos modelio pavyzdžiais, semantikos raidos modeliams pagrįsti dažnai pasitelkdavo tipologinių paralelių iš kitų kalbų ir pan. Mažiulis nuosekliai laikėsi principo pirmiausia kruopščiai ištirti pačios prūsų, taip pat kitų baltų kalbų faktus ir tik išsekus vidinės rekonstrukcijos išgalėms pereiti prie platesnio indoeuropietiškojo konteksto (kartais vietoj ilgų giminiškų žodžių sąrašų pasitenkindamas vos keliais pavyzdžiais su nuorodomis į atitinkamų kalbų etimologijos žodynus). Remdamasis vidine, daugiausia darybine, baltiškosios lingvistinės medžiagos analize, jis argumentuotai paneigė nemažai ankstesnių tyrėjų skelbtų etimologijų ir pats pasiūlė ne vieną originalų ne tik prūsų, bet ir apskritai baltų kalbų etimologijos problemų sprendimą. Taigi V. Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodynas neabejotinai buvo ir tebėra vienas svarbiausių baltų kalbų etimologijos šaltinių.
1991	Rygoje	Latvijos universiteto garbės daktaras
1993	Prezidentūroje?	Įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas
Kada jos gimė? Kiek truko santuoka?	Vilniuje (cituojama iš Stanislavos Kirailytės 2006 m. apybraižos „Antazavės krašto istorija“)	Dvi dukros su pirmąja žmona (universiteto dėstytoja): Jūratė – gydytoja, Daiva – pedagogė. Išsiskirdamas „žmonai ir dukroms paliko butą ir visą turtą“.
197? Ar tai jo trečioji dukra?	Vilniuje (cituojama iš Stanislavos Kirailytės 2006 m. apybraižos „Antazavės krašto istorija“)	„Atroji žmona buvo irgi universiteto dėstytoja – R. Gamziukaitė. Su ja gyvendamas, nupirko kooperatinį butą, supirko baldus, bet ir vėl teko skirtis. Išeidamas vėl viską paliko antrajai žmonai ir dukrai.“
1985–89	Vilniuje	Gyveno pas seserį Vandą Garliauskienę.
1989–96	Vilniuje (cituojama iš Stanislavos Kirailytės 2006 m. apybraižos „Antazavės krašto istorija“)	„1989 m. vedė trečią žmoną Ireną, trisdešimčia metų jaunesnę už save. Įsikūrė nedideliame bute. Susirgo veido odos vėžiu. Daug kartų gydėsi, operavosi. Ir jo žmona, ir jis pats nevengė stiklelio, todėl įvyko šeimyninis kivirčas, kurio pasekoje žmona Irena žuvo. Jam teko už tai atsakyti. Senatvėje liko vienišas, besidomintis tik moksline veikla.“
1996	http://www.tv3.lt/naujiena/792929/mauci-boba-tuoj-gausi-i-snuki	„1996 m. septyniasdešimtmetis pasaulinio garso baltistas, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas Vytautas Mažiulis 38-erių žmonai Irenai sudavė 87 smūgius. Moteris mirė kraujui išsiliejus į smegenis.“
1996	Lietuvoje	Nutraukia dėstytojo darbą universitetuose
1997	Pasaulyje	Išleistas paskutinis – ketvirtasis – svarbiausio jo prūsistikos veikalo „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ tomas
2001	Pasaulyje	Išleidžiama plačiajai visuomenei skirta knygelė „Pasaulio tautų kalbos“ (antrasis leidimas, Gimtasis žodis, 2001)
2002	Lietuvoje	Didžioji dalis Profesoriaus darbų suregistruoti knygelėje Vytautas Juozapas Mažiulis. Bibliografijos rodyklė. Sud. Salomėja Peciulkienė. Vilnius: VU leidykla, 2002.
2004	Pasaulyje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	Išleido „Prūsų kalbos istorinę gramatiką“. „Prūsistikos darbų ciklą savitai vainikuoja Prūsų kalbos istorinė gramatika (Vilnius: VU leidykla, 2004). Profesorius svajojo apie didelės apimties tokio pobūdžio veikalą, tačiau dėl pašlijusios sveikatos parengė tik kuklią konspektyvią knygelę, svarbią pradedantiems prūsų kalbotyros studijas.“
1970–2004	Pasaulyje	Daug prisidėjo prie baltų kalbotyrai skirtų konferencijų organizavimo
2005	Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/4015.html	V. Mažiulio asmens fondas (F135) praturtėjo, „kai Rankraštynui dalį Baltistikos katedroje buvusių dokumentų perdavė VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Bonifacas Stundžia. Tarp jų buvo nemažai ir su Baltų filologijos katedros ir jos įkūrėjo penkiolika metų jai vadovavusio profesoriaus V. Mažiulio veikla susijusių dokumentų.“
2009-04-11	Vilniuje	Mirė pasaulinio garso baltistas, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas Vytautas Juozapas Mažiulis
2009-04-13	http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mire-akademikas-vjmaziulis.d?id=21665335	„Vytauto Mažiulio mokslo darbai jau tapo lietuvių kalbotyros ir baltistikos klasika. Kolegos ir buvę mokiniai prisimename jį kaip neprilygstamą prūsų kalbos žinovą ir tyrėją, puikų baltų kalbų ir jų santykių su slavų kalbomis tyrėją, kruopštų ir įžvalgų etimologą. Be profesoriaus darbų neapsieina nė vienas šių dienų baltistas, o tiek buvusiems jo mokiniams, tiek dabartiniams studentams jie yra neišsemiamas atradimų ir mokslo idėjų šaltinis. Akademikas Vytautas Juozapas Mažiulis bus pašarvotas Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje balandžio 14 d. Atsisveikinimas nuo 13 val. Balandžio 15 d. atsisveikinti galima nuo 9 val., o karstas išnešamas 13 val. Laidojamas Antakalnio kapinėse.“
2009-04-15	Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	„Š. m. balandžio 15 d. Lietuvos humanitarai palydėjo į paskutinę kelionę ilgametį Vilniaus universiteto profesorių, Lietuvos MA tikrąjį narį Vytautą Juozapą Mažiulį. Išėjo pasaulinio garso prūsų ir kitų baltų kalbų tyrėjas, Lietuvos pokario baltistikos ir indoeuropeistikos spiritus movens. Velionis palaidotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.“
2009	http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1309/1227	„Kadangi prūsistika buvo didžioji Mažiulio kaip tyrėjo meilė, su juo, atstovavusiu ištisam baltistikos pusamžiui, prūsų žodžiais dera ir atsisveikinti: madlimai tebbei, mukinewis, prābutskan packan.“ (prof. Bonifacas Stundžia)
2009 m. ir vėliau	Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/4015.html	„Didžiausią dalį medžiagos VUB RS V. Mažiulio asmens fondas (F135) gavo jau po akademiko mirties. „Ją perdavė profesoriaus artimieji Jonas ir Vidas Garliauskai. Dabar fonde yra 1 035 laikini saugojimo vienetai lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, latvių ir kt. kalbomis. Medžiaga apima XIV a., 1911, 1932, 1942–2009 metų laikotarpį. Šiuo metu esamą dokumentinę medžiagą būtų galima grupuoti taip: 1. Nedidelę V. Mažiulio fondo dalį sudaro asmens ir buities dokumentai: studento V. Mažiulio sanskrito paskaitų užrašai, autobiografija, mokslinė charakteristika, užrašų knygelė ir kt. 2. Viena iš didžiausių fondo dalių yra pedagoginės, mokslinės, visuomeninės veiklos dokumentai: tai jo knygų rankraštiniai variantai, medžiaga studijoms, straipsniai ir pranešimai etimologijos tema, apie baltų gentis, jų kalbas bei ryšį su kitomis kalbomis, pasaulio kalbas, baltistikos ir kalbotyros laimėjimus, kalbos praktikos klausimais, apie įvairius įžymius asmenis. Prof. V. Mažiulis vadovavo 8 daktaro disertacijoms, nemažai jų – oponavo, todėl yra atsiliepimų apie disertacijas, jo vadovautus diplominius darbus. Taip pat yra jo recenzijų apie B. Stundžios, G. Blažienės, Z. Zinkevičiaus, A. Vanago, A. Rosino, W. P. Schmidto, J. Smoczynskio ir kitų lietuvių ir užsienio autorių rengtas knygas, įvairiomis progomis pasakytų kalbų tekstų. Dar vieną V. Mažiulio darbo barą atspindi VU Filologijos fakulteto veiklos dokumentai (fakulteto 1971–1995 m., Baltų filologijos katedros 1973–1985 m. ataskaitos, studentų mokslinės draugijos, būrelio medžiaga, įvairūs raštai, studentų sąrašai, rekomendacijos ir charakteristikos), tarptautinių baltistų konferencijų organizavimo medžiaga bei įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų, kurių veikloje jis dalyvavo, dokumentai. V. Mažiulis, kaip ilgametis žurnalo „Baltistica“ redaktorius ir užsienio periodinių bei tęstinių leidinių redaktorių kolegijos narys, yra sukaupęs daug baltistų straipsnių, publikuotų Lietuvos ir užsienio spaudoje kalbotyros klausimais. Dalis jų – kopijos, tačiau jos yra labai vertingos baltistikos istorijos tyrimams, nes tai straipsnių kopijos iš užsienio žurnalų, kurių Lietuvos bibliotekose nėra. Dauguma jų – su autografais. 3. Nemažą prof. V. Mažiulio asmens fondo dalį sudaro korespondencija. Asmeninės korespondencijos beveik nėra. Didžiausią laiškų dalį sudaro žymiausių pasaulio baltistų laiškai. Profesorius daugelį jų pažinojo asmeniškai, su jais susitikdavo Vilniaus universitete, tarptautinėse konferencijose, bendradarbiavo leidinyje „Baltistica“. Nežinia, ar V. Mažiulis išsaugojo visus iš jų gautus laiškus, tačiau jo turėti ir perduoti bibliotekai yra tikrai vertingas dokumentinis palikimas. Iš laiškų galima matyti, kurios šalies universitete ir kokie mokslininkai skaitė lietuvių kalbos kursus, kokias tradicijas ir erdves ten užima baltistika, kokia jų akimis yra Lietuva. Yra VU garbės daktarų žymaus rusų baltisto Vladimiro Toporovo, Maskvos universiteto filologo Jurijaus Stepanovo, Pensilvanijos universiteto profesoriaus Viljamo Šmolstigo (Williams Schmalstieg), Miuncheno universiteto Baltų studijų instituto direktoriaus Frydricho Šolco (Friedrich Scholz), Getingeno universiteto kalbininko Volfgango P. Šmidto (Wolfgang P. Schmid), Greifsvaldo universiteto prof. Rainerio Eckerto, Pizos universiteto prof. Pietro U. Dini laiškų. Daugiausia laiškų V. Mažiuliui parašė V. Šmidtas (74), žymiausias amerikiečių baltistas V. Šmolstigas (44), buvę mokiniai R. Eckertas (51) ir G. Mikelinis (Michelini, 39), kalbininkas L. Palmaitis (31), vokiečių kalbininkas A. Bammesbergeris (17). Po keletą ar keliolika laiškų profesoriui parašė kalbininkai iš JAV, Prancūzijos, Latvijos, Estijos, Italijos, Japonijos, Slovėnijos, Bulgarijos, Čekijos, Švedijos, Australijos, Islandijos, Rumunijos, Šveicarijos, Austrijos, Ukrainos. Profesoriui rašė ir jo buvę studentai, aspirantai, žurnalistai, istorikai, kraštotyrininkai iš Lietuvos. Įvairių šalių baltistai savo šalyse populiarino Lietuvą studijose, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, apie Lietuvos istoriją ir kultūrą paskelbė ne po vieną straipsnį. Stažavęsis Vilniaus universitete, puikiai išmokęs lietuvių kalbą islandų baltistas ir indoeuropistas Jorunduras Hilmarsonas (1946–1992) 1979 m. spalio 12 d. laiške prof. V. Mažiuliui rašė, kad „Vilnius ir Lietuva man visada yra kažkaip kaip užkerėtas kraštas, jeigu taip galima Land des Abendteuers! Iš tikrųjų – jeigu tai būtų galima – norėčiau ten vienus, du arba tris metus kaip dėstytojas veikti. Galėčiau islandų ir norvegų kalbas dėstyti. Kitas skandinavų kalbas irgi gerai moku <...>“ (VUB RS, F135–390). Profesorius F. Šolcas 1982 m. rugpjūčio 25 d. laiške V. Mažiuliui rašo, kad būsiąs kongrese Minske ir būtinai apsilankysiąs Vilniuje: „Džiaugiuosi, kad bus galimybė iš naujo pabūti Lietuvoje ir pasiklausyti lietuvių kalbos ir pasikalbėti lietuviškai“ (VUB RS, F135–490). Norvegų baltistai Ch. Stangas, T. Mathiassenas, estų kalbininkas P. Ariste, vokiečių kalbininkas V. Falkenhanas ir kiti laiškus rašė ir lietuvių kalba. Prof. V. Mažiulis yra redagavęs Kazimiero Būgos „Rinktinių raštų“ pirmąjį tomą (1958), susirašinėjo su šio žymaus kalbininko brolio Jono dukra Liucija Būgaite-Bauboniene. Profesoriaus archyve yra kalbininko Kazimiero Būgos autografas – prieš šimtmetį (1911) nenustatytam asmeniui rašytas laiškas. Korespondencijai priskirti tarnybiniai Lietuvos, Vokietijos, Gruzijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos mokslo akademijų, Latvijos, Stokholmo, Poznanės universitetų, įvairių redakcijų, asociacijų, institutų, draugijų, bendrijų V. Mažiuliui adresuoti raštai. 4. Ikonografija. Nedidelę fondo medžiagos dalį sudaro fotografijos. Keliose iš jų – prof. V. Mažiulis su prof. Trevoru G. Fennellu iš Flinders universiteto Adelaidėje Vilniaus universitete (1972), keletas fotografijų iš konferencijų. Asmenų laiškuose yra L. Būgaitės-Baubonienės šeimos, kalbininkų Vittorie Pisani ir Carlo Winterio fotografijos. 5. Kiti dokumentai. V. Mažiulio bibliografija, I. Remenytės disertacijos „Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija: instrumentinis ir sociolingvistinis tyrimas“ medžiaga, įvairių asmenų ir organizacijų kontaktiniai duomenys, lankstinukai, reklamos, programos, laikraščiai, žurnalai ir kt.
1966–2008	Baltų kalbotyros žurnale Baltistica	Keliasdešimt Profesoriaus straipsnių ir recenzijų: http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/search/authors/view?firstName=Vytautas&middleName=&lastName=Ma%C5%BEiulis&affiliation=&country=
2010	http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/54686	Prūsų kalba: aptrupėjęs muziejinis eksponatas ar gyvas kultūros reiškinys? (Dr. Vytautas Rinkevičius, VU Filologijos fakulteto Baltų filologijos katedra)

Pagal semionaratyvines (aktantinio modelio ir naratyvinės schemos) reikšmes

1. Mažiulio vaikystės ir jaunystės spektaklis „Kalbininko keliu“

(pagal aktantinį modelį)

Vertinamas objektas (geidžiamas, siekiamas)	Tinkamas išsilavinimas siekiant tapti kalbininku. „Susidomėjimas kalbomis prasidėjo nuo prof. Būgos knygos „Kalba ir senovė“, kurią perskaičiau būdamas pirmos klasės gimnazistu Dusetų progimnazijoje. Mano susidomėjimą pastebėjo lotynų k. mokytojas B. Chmelevskis. Jis paskatino savarankiškai studijuoti graikų kalbą, vėliau dar ir prancūzų, anglų.“ „Tad baigus Rokiškio berniukų gimnaziją (1947) ir išmokus lotynų bei vokiečių kalbas (fakultatyviai studijuota dar ir graikų, prancūzų bei anglų kalbos), tolesnis gyvenimo kelias pasidarė aiškus – klasikinės filologijos studijos Vilniaus universitete.“
Adresantas (lėmėjas)	Kraštiečio, žymaus kalbininko, pirmojo lietuvio kalbotyros profesionalo, baltisto ir akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ pradininko Kazimiero Būgos autoritetas ir perskaitytas jo veikalas Kalba ir senovė.
Adresatas (gavėjas)	Vaikystė ir jaunystė iki 29 metų – iki 1955 m., kai baigė aspirantūrą Maskvos Lomonosovo universitete, įgydamas baltistinį ir indoeuropeistinį išsilavinimą.
Subjektas kur kada kuo ar kaip (kokiu veiksmu parodo, ko geidžia ir siekia)	Vytukas ko geidžia ir siekia – kaip ugdomas ir ugdosi: 1. Antazavės pradinėje mokykloje baigė šešis skyrius. 2. Dusetų progimnazijoje susidomi kalbomis, perskaito K. Būgos „Kalba ir senovė“. 3. Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto berniukų gimnazijoje išmoksta „lotynų bei vokiečių kalbas (fakultatyviai studijuota dar ir graikų, prancūzų bei anglų kalbos)“. 4. Vilniaus universitete 1947–1952 metais studijuoja klasikinę filologiją – lotynų ir graikų specialybę, ir lygiagrečiai – lituanistikos dalykus. 5. Maskvos Lomonosovo universitete 1952–1955 metais – aspirantūra Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedroje. 6. Maskvos universitete parašęs ir 1956 m. apgynęs filologijos mokslų kandidato (= daktaro) disertaciją „Lietuvių skaitvardžiai ir baltų skaitvardžių santykis su kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiais“, Mažiulis įgyja baltistinį ir indoeuropeistinį išsilavinimą.
Pagalbininkai	„Jaunuolio potraukį kalboms pastebėjo Dusetų progimnazijos mokytojas Bagdonas Chmelevskis, didelis eruditas, dėstęs lotynų kalbą, skatinęs mokytis ir graikų kalbos, domėtis istorija. Septintos klasės gimnazistą užbūrė kraštiečio Kazimiero Būgos Kalba ir senovė. Įspūdingas giminiškų kalbų žodžių lyginimas, kurio taip gausu Būgos veikale, akino panirti į kitas kalbas, ypač senąsias.“ Vilniaus universitete studijavo klasikinę filologiją – lotynų ir graikų specialybę, ir lygiagrečiai – lituanistikos dalykus. „Čia pagrindinis Mažiulio mokytojas ir autoritetas buvo profesorius Jonas Dumčius – universalus filologas, dėstęs graikų kalbą ir jos istorinę gramatiką, antikinę literatūrą.“ „<...> aspirantūra Maskvos universiteto Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedroje (mokslinė vadovė prof. Viktorija Jarceva, konsultantas prof. Borisas Gornungas). <...> uoliai lankomi fakultatyvai: indoeuropiečių ir slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika, sen. Indų, hetitų, serbų-kroatų, sen. Airių, švedų kalbos. Šiuos kursus skaitė tokios kalbotyros įžymybės, kaip Michailas Petersonas, Samuilas Bernšteinas, tada dar jaunas, bet jau spėjęs išgarsėti Viačeslavas Ivanovas ir kiti.“
Priešininkai