Dusetų žydams

Marija Atkočiūnaitė–Varenbergienė

 

DUSETŲ  ŽYDAMS

1941 metų rugpjūčio 26-toji

 

Tą rytą saulė buvo ką tik patekėjus,

Dar nenukritus pievose rasa.

Sartai bangavo tyliai nuo lengvučio vėjo,

Šventoji glostė ajerus ir niekur neskubėjo,

 nes nežinojo, ką atneš šita diena.

 

Čia, kur melsvi Sartai ir plaukianti Šventoji

Sujungė amžiams savo vandenis draugėn,

Čia buvo getas Užtiltės,

Į čia, iš Dusetų miestelio suvaryti žydai

Gyveno  pažymėti geltonom  žvaigždėm.

 

Tą rytą iš Eivenių, iš Kavolių, iš Baraukos…

Į vežėčias sumetę šieno plakį atskubėjo žmonės

Ne savo noru. Suvaryti baltaraiščių…

Ir surikiavo ilgą, ilgą vorą,

Kad pavėžėtų kūdikius, vaikus mažus ir senelius

jau nebevaikštančius.

 

Per grindinį, per Dariaus ir Girėno tiltą,

Kurį ne vienas žydas Dusetų statyt padėjo,

Vieni pėsti, kiti jau eit nebegalėdami, važiavo…

Visi vilties dar mažą trupinėlį išgyvent turėjo.

Ir glaudė prie širdies vaikus, šeimos relikvijas,

Vilties, gyvenimui išpirkti  ryšulėlius.

 

Jau Dusetos. Išplėštas užgyventas turtas.

Namų languos užuolaidos nutrauktos.

Gyvenimas daug metų kurtas, išniekintas, sumindytas

Vardai ir pavardės iš Dusetų miestelio

Jau išbrauktos…

 

Ar galima labiau pažemint žmogų,

Kada šventovė, kur aidėjo maldos, vyko apeigos ir šventės

Išniekinta ir išplėšta arklidėmis pavirto…

Keliavo rabinas drauge didžiulėj vilkstinėj  suspaudęs širdį…

Jie ėjo klupdami nuo skausmo ašarų akis išverkę…

Ir dar vis tiek turėjo mažą, mažą viltį.

 

Juos varė jų kaimynai žvėrimis pavirtę.