DUSETŲ PARAPIJOS ISTORIJA

Šarūno Pošiaus bakalauro darbas 

 1. DUSETŲ PARAPIJOS ISTORIJA

1.1. Dusetų parapijos istorijos šaltiniai

            Publikuoti šaltiniai. Dusetų parapijos istorija yra menkai tyrinėta. Yra keletas išsamesnių darbų , skirtų Dusetų bažnyčios ir parapijos istorijai nušviesti. Bene plačiausiai Dusetų parapijos istorija yra nušviesta Broniaus Kviklio kraštotyriniame veikale „Mūsų Lietuva“, kuriame, beje, yra netikslumų ir apsirikimų. Tačiau „Mūsų Lietuvos“ straipsnis apie Dusetas, rašytas etnografo Antano Mažiulio, yra vertingas, nes jo autorius rėmėsi Dusetų bažnyčios archyvo dokumentais, sudegusiais Antrojo pasaulinio karo metais. Šioje knygoje teigiama, kad senovėje net trys vietovės, esančios Sartų ežero pakrantėje, buvo vadinamos Dusetomis: dabartiniame Didžiadvario kaime stovėjęs dvaras, Užtiltė, seniau Ažutilte vadinta, ir pats Dusetų miestelis.

                   Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, išleista Čikagoje 1984 metais. Be kitų Lietuvos bažnyčių, čia randame medžiagos ir apie Dusetų bažnyčią, kuri padėjo užpildyti kai kurias darbo spragas.                                   

                   Kanauninko Strelčiūno „Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija“, išleista Marijampolėje 1931 metais, nėra labai informatyvi, švietėjiško pobūdžio, tačiau joje pateikta svarbių duomenų iš sunaikintų Dusetų bažnyčios inventorių (1637, 1794, 1833 metų)¸ nors ne visai išsamiai, bet pakankamai tiksliai aptartos Dusetų bažnyčios valdos ir jai priklausantys kaimai.

                  Algimanto Miškinio „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ II knygoje pateikta vertingų tyrimų medžiaga. Daugiausia vietos skirta valstybės reikšmės kultūros vertybės statusą turintiems urbanistikos paveldo objektams aprašyti. Pateikiama kiek galint išsamesnė jų istorinė urbanistinė raida. Autoriaus tikslas buvo pateikti sąlygiškai patikimą miestelių urbanistinę raidą istorinės raidos kontekste. Tam panaudotos analogijos, tiesioginė ir netiesioginė medžiaga. Naudota visa prieinama archyvinė medžiaga, publikuoti šaltiniai, istorikų darbai.

                   Įvairių autorių panaudoti tie patys archyviniai dokumentai dėl painaus teksto buvo nevienodai suvokti, išversti ir paaiškinti

                  Kazio Misiaus, Romualdo Šinkūno „Lietuvos katalikų bažnyčios“, atspausdinta Vilniuje, 1993 metais. Čia pateikiama kuklių  žinių ir apie Dusetų bažnyčią. Jis rašo, kad Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia yra neoromantinė, šiek tiek istoristinė. Paminėtos visos trys Dusetų bažnyčios, jų statytojai, kunigų likimai.

                Prano Gipiškio knygelėje „Zarasų kraštas“ medžiaga daugiau etnografinio pobūdžio. Daug padavimų, legendų. Dusetos pateiktos labai trumpai, nors kai ką vertingo pavyko rasti.

               Leokadijos Lukošiūnaitės – Malcienės knygoje „Dusetos“, išleistoje Utenoje, 2002 metais, bandyta nubraukti užmaršties dulkes nuo Dusetų miestelio ir jo apylinkių praeities, nes  knygos apie šį miestelį, turintį daugiau kaip penkių šimtmečių istoriją, iki tol nebuvo, neskaitant anksčiau paminėtas, kurios žymiai mažesnės apimties. Knygos autorė dusetiškė, čia gimė, čia trisdešimt metų mokytojavo, rinko knygai medžiagą visą gyvenimą, pažinojo visus žmones, sukaupė nemažą šūsnį užrašų apie miestelį ir visą Dusetų kraštą. Jai geranoriškai talkino daugelis dusetiškių, kurie pasakojo savo prisiminimus, iš tėvų ir senolių girdėtas istorijas ir įvairius pastebėjimus ar kitais būdais suteikė reikiamų žinių.

            Laimos Raubiškienės knyga „Pašauktas mylėti artimą“ skirta Zarasų kunigo dekano Vytauto Kapočiaus 25 – sioms kunigystės metams. Ji išleista  Utenoje 2001 metais. Šioje knygoje be medžiagos apie dekaną Vytautą Kapočių, randame daug ir apie Zarasų dekanatą, jos parapijų istorijas. Nemažai vietos skirta Dusetų parapijai. Medžiaga gana reikšminga, daugiausia apie Dusetų kunigų likimus.

             F. Sliesoriūno veikale  „1830 – 1831 metų sukilimas Lietuvoje“, išleistoje Vilniuje 1974 metais, pasinaudojau pateikta medžiaga apie Dusetų parapijiečių dalyvavimą sukilime. Tai reikšmingas darbas apie šį istorinį įvykį.

           Lietuvių Katalikų mokslo akademijos leidinys „Panevėžio vyskupija, išleista Vilniuje, 1998 metais, parengtas spaudai pagal Panevėžio vyskupijos archyve iki šiol saugomą mašinraštį. Rengdami knygą spaudai, siekė ištaisyti kuo daugiau faktinių klaidų. Šioje knygoje pateikta medžiaga apie visus Lietuvos dekanatus.Tekstą apie Zarasų dekanatą, kuriam nuo 1926 m. priklauso Dusetų parapija, parengė V. Jogėla. Šiame leidinyje autoriai stengėsi tekstą pateikti autentiškai, taigi – netrumpinant, išsaugant to meto žodyną. Pastabos , patikslinimai, vertimai iš lotynų, lenkų ir kitų kalbų pateikti lapo apačioje. Darbas įdomus šiandieniniam skaitytojui, besidominančiam savo parapijos, bažnyčios praeitimi.

            Naudotasi dar ne vienu straipsniu ar knyga, kuriose rašoma apie Dusetų praeitį. Bet jų neminėsiu, nes nieko naujo jose nerasta. Juoba, kad įvairių autorių panaudoti tie patys archyviniai dokumentai dėl painaus teksto kartais nevienodai suvokti, išversti ir paaiškinti.

 

            Archyviniai dokumentai. Lietuvos archyvuose apie Dusetų parapiją ir bažnyčią dokumentų beveik nėra. Bet gausu dokumentų apie Dusetų dvarą.  Jų yra visuose pagrindiniuose Lietuvos archyvuose.

              Įvairiuose LMAB RS fonduose esama dokumentų, susijusių su Dusetų dvaru, bažnyčia bei miesteliu, pavyzdžiui: Acta Capituli Vilnensis, t. III  ( apie 50 tomų) du kartus užrašytas Dusetų klebonas D(omi)us Paulus Skaszkowsky Pleban(us) Dusiaty et Sobothnik, 1555 metais, p. 84 v:  Pauli Schkaschowsky Eccl(es)iae r(ector) Dusiaty et Sobothnik Pleban(us),p. 235 v;  F.  43 – 26673  –  1751  metų Jadvygos Elzbietos iš Pliaterių Pliaterienės LDK maršalkienės testamentas, rašytas Dusetose,  F.  273  –  3577  – 1783  metų Vilniaus vyskupo Ignaco Jokūbo Masalskio raštas, kuriuo naujai įsteigtai Jūžintų parapijai iš Dusetų, Kamajų ir Užpalių parapijų priskiria 40 kaimų, originalas, su Igno Masalskio parašu ir antspaudu,  F.  273 – 3541  – 1790 – 1796 metų  Antazavės parapijos steigimo dokumentai; Kunegudos Liudvikienės Pliaterienės Valavičiūtės fundacinis raštas:  bažnyčiai užrašo Antazavės dvarą, originalas;  F.  43 –  26734  –  1809 – 1813  metų Juozo Valavičiaus  1000 lenkiškų auksinų užrašo išdalinti Dusetų klebonijos ir Slucko altarijos valdų valstiečiams, 3000 lenkiškų auksinų skiria Dusetų bažnyčios remontui;  originalas;  F.  43  –  8100  –  1795 – 1820 metų Dusetų bažnyčios Jėzaus širdies brolijos knyga, kurioje surašyti šios brolijos įsigyti bažnytiniai rakandai, pajamos ir išlaidos;  F.  43 – 8102   –  1834  metų vyskupo Klangevičiaus raštas kapitulai ryšium su likvidacinės komisijos pranešimu dėl lokuotų kapitulos pinigų į Vladislovo ir Cezario Pliaterių dvarą ir jų pinigų išieškojimo iš Likvidacinės komisijos ir kt.

                      Svarbių dokumentų yra LVIA. Minėtinas didelis Pliaterių fondas  F. 1276  Ap. 1., kuriame yra daug svarbių su Dusetomis susijusių dokumentų:  B.  79  – Dusetų  1580 – 1599  metų  mokesčių rinkimas;  B.  94  – 1779 – 1783  metų iš Dusetų į Vilnių išsiųstų auksinių ir sidabrinių daiktų sąrašas;  B.  110  – lietuviška miškininko priesaika  XVIII a, pabaigoje; B. 112 – Dusetų dvaro bibliotekos knygos, 1803  –  1815 metai;  B.  118  –  Dusetų dvaro rūmų  1800 metų inventorius;  B.  125  –  sąrašas  judamojo turto (brangenybių, ginklų, drabužių, gyvulių),  iš Barkuškio dvaro perduoto Dusetų dvarui  1812 metais;  B.  150  – sidabriniai  ir porcelianiniai Dusetų dvaro indai ir virtuvės reikmenys, 1821 metai;  B.  181  –  Antazavės dvaro  1719 – 1739  metų dokumentai;  B.  1453  – Antazavės ir Gravenburgo (dab. Griovadvaris) 1734 metų dokumentai ir daugelis kitų.

                   Daug su Dusetų dvaru susijusių dokumentų, ypač XIX amžiaus, yra LVIA. F. 525. Ap. 8. B.  1045 – 1046,  1456 – 1460  ir kt. Minėtas 1782 metų Antazavės  ir kitų Dusetų dvaro palivarkų inventorius  LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1046. Čia minimi tik du kaimai;  Derviniai ir Zirnajai.

                  Dusetų dvaro inventorių, Pliaterių sutarčių ir kitų dokumentų esama įvairių pavietų teismų knygose. Pavyzdžiui, tik vienoje LVIA. SA. 29., 1686 metų knygoje esama nemažai dokumentų: Dusetų dvaro inventorius p. 798  –  822;  Pliateriai dalijasi tėvo Gothardo palikimą, p.863  –  870, p. 871 – 878, p. 879 – 886;  Jono Andriaus Pliaterio ir jo žmonos Liudvikos užrašas Reinholdui ir Reginai (Rainai) Tyzenhauzams, p. 887 – 890;  Jeronimo, Vilniaus kariauninko (Woyki Wilenski), ir jo brolių Reinholdo ir Mykolo Tyhenhauzų susitarimas dėl Dusetų dvaro dalies, p. 1117 – 1119;  Jeronimo Tyzenhauzo aktas Jonui Andriui Pliateriui ir jo žmonai Liudvikai dėl Dusetų dvaro, kurio teises pastarieji įsigyja iš Jeronimo, p. 1121 – 1132;  Jono Andriaus Pliaterio ir jo žmonos aktas dėl Dusetų dalies ir Antazavės palivarko įsigijimo, p. 1033 – 1036.

            LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 3770. L.1. Kauno statybos skyrius rašo į Telšių dvasinę konsistoriją ir prašo pranešti, kas prižiūrės bažnyčios statybą. Gub. Inžinierius 1886. 06. 08.

            LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 3770. L.3. Projektas klebono Rimševičiaus pristatytas į Telšių konsistoriją 1886.07.28 vyskupui. Statybai vadovaus Kauno gubernijos architektas Golinevičius.

            LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 3770. L. 4. Kauno gubernatoriaus kanceliarija rašo Telšių vyskupui. Projektas ir sąmata patvirtinta 1883. 03. 30. Nemato jokių kliūčių naujos bažnyčios statybai ir lėšų rinkimui iš valstiečių iš Dusetų ir Antalieptės valsčių. Turėjo surinkti 147.900 rub.

            LVIA. F. 696. Ap.2. B. 23. P. 28. Parapijos aktai.

            1637 inventorius –  klebonas Borovskis

            1680       ,,                   ,,      Romaška

            1714       ,,                   ,,      Kosiareckis

            1721       ,,                   ,,                ,,

            1736       ,,                   ,,        Žukas

            1738       ,,                   ,,            ,,

            1748       ,,                   ,,       Reminkevičius

            1685 – 1824     Daugailių filijos krikšto knygos

            1797  atmatavimo žemių inventorius darytas žemių matininko Kotovičiaus, pateiktas Reminkevičiaus

            1810  jurizdikos inventorius – klebonas Stanevičius

            1818, 1819   vizitacijos

            1830    vizitacija

        Metrikų knygos nuo 1619 iki 1830 m.

LVIA. F.696. Ap. 2. B. 23. P. 30  1819 m. Apolinara iš Žabų Pliaterienė Subačiaus seniūnienė tariasi dėl miško ribų.      

              Su Dusetomis susijusių dokumentų yra Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve: F. 438. Ap. 37. B. 85. P. 18 nurodoma, kad Kavolių kaimo valstietis Jonas Grigėnas buvo lietuvių kalbos mokytojas ir 1864 m. buvo pakviestas raštininko Glutkino ir kad pas jį bus krata.

            Žinių apie Dusetas,yra Ukmergės pilies teismo aktuose(VUB) archyve, taip pat apie Lauryną Rudaminą Dusetiškį. .

 

                                          1.2. Krikščioniškosios kultūros raida Dusetų krašte

 

             Krikščionybė į Lietuvą atkeliavo gerokai vėluodama. Buvusi pagoniškoji lietuvių kultūra daugeliu atžvilgių buvo žemesnė už kaimyninių slavų, lenkų, rusų, priėmusių krikštą X amžiaus antroje pusėje. Oficialiai Lietuva buvo pakrikštyta karaliaus Mindaugo 1251 metais, tačiau dėl  Livonijos ir Kryžiuočių ordinų, kurie buvo monopolizavę teisę krikštyti Lietuvą kardu ir ugnimi, nuolatinių karų Lietuvoje krikščionybė negalėjo reikiamai išsiskleisti. Kipras Bielinis labai įtaigiai ir vaizdžiai nukelia mus į praeitus laikus: „Skandinavijos vikingai ir Bremeno pirkliai, ieškodami rinkos savo gaminiams, dažnai lankydavosi Lietuvos ir Latvijos didžiųjų upių žiotyse ir čia keisdavo savo prekes į vietos gyventojų gaminius. Dauguvos upės krante jie pasistatė Ikškilės pilaitę, kur laikinai apsistodavo patys ir žiemos sezonui sandėliuodavo savo prekes.

          1200 metais, sekdamas pirklius, apsirūpinęs popiežiaus palaiminimais ir įgaliojimais, į Dauguvos žiotis įplaukė vyskupas Albertas, kurį lydėjo stiprus ginkluotų vyrų būrys… Vyskupo Alberto pasirodymas nulėmė lybių ir latviškųjų genčių ateitį… Visą XIII šimtmetį kryžiaus ir kardo broliai kovojo su vietos gyventojais, išnaikino lybius ir sėlius“.(K.Bielinis „Dienojant“.)

          Traidenio ir Vytauto laikais Dusetų apylinkėse vyko mūšiai su Livonijos ordinu. Sėlos lietuviai taip pat rengė žygius prie Dauguvos krantų. Siekdamas atgrasyti lietuvius nuo puldinėjimų, magistras Ernestras v. Rasburgas sunaikino Dauguvos krante lietuvių Naujinio pilį ir žemiau jos pasistatydino savąjį Dinaburgą (Daugpilį), paverstą vėliau komtūrijos būstine. Neįstengęs tos pilies sugriauti, Traidenis sakė, kad ji pastatyta jo širdyje. Daugpilis buvo ne tik toliausiai į pietryčius iškišta Livonijos tvirtovė, bet ir kontroliavo prekybą Dauguvos upe.

       Nepaisant to, kad krikščionys kryžiuočiai žudė vyrus, į vergiją varė moteris ir vaikus, degino sodybas, Lietuvoje laisvai veikė ir turėjo savo bažnyčias krikščionys. XIV amžiuje Lietuvoje jau veikė 4 vienuolijos, kurios turėjo 9 vienuolynus: pranciškonai (įsikūrė 1312 m.) – 6, domininkonai (veikė 1323 – 1325 m.) – 1, šv. Augustino atgailos kanauninkai (įsikūrė 1391 m.) – 2.  XV amžiuje Lietuvoje papildomai įsikūrė 4 naujos vienuolijos. Taigi šiame amžiuje Lietuvoje jau veikė 6 vienuolijos, kurios turėjo 18 vienuolynų ir 150 vienuolių. Krikščionėjant Lietuvai, plėtėsi ir vienuolių apaštalavimas. Jų veikla plačiau reiškėsi. Jie dirbo bažnyčiose, ypač ten, kur trūko kunigų.

         Jurgio Gimbuto leidinyje „Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“ (Roma, 1970 m.) rašoma, kad prieš 1508 m. Zarasuose buvo pastatyta medinė bažnyčia, medinės koplyčios buvo pastatytos Dusetose – prieš 1519 m., Suvieke – net XV amžiaus pradžioje.

            Kartu su katalikybe buvo plačiai atvertos durys  į Lietuvą ir lenkų įtakai. Patys lietuviai neturėjo nei kunigų,nei išsilavinusių pasauliečių. Prasidėjus politiniam ir kultūriniam bendradarbiavimui su lenkais, vyko ir Lietuvos didikų bei bajorijos lenkėjimas. Lenkai šiuos ryšius  panaudojo savo įtakai Lietuvoje plėsti. Tad kultūros atžvilgiu lietuviai iš esmės priklausė nuo Lenkijos. Lietuvos valstybės viršūnių dėka lenkų kultūrinė invazija iš pradžių apėmė didikus, vėliau ir smulkesniąją bajoriją, miestiečius, iš dalies ir pačią liaudį.

         Lietuvos didikai XVI amžiaus pirmoje pusėje dar plačiai vartojo lietuvių kalbą ne tik namuose, bet ir viešai, o raštams – gudų, lotynų ir lenkų kalbas. Kai kurie kultūriniai, socialiniai ir politiniai XVI amžiaus vidurio įvykiai sustiprino bajorijos lenkėjimą. Prie lenkiškosios kultūros antplūdžio į Lietuvą prisidėjo ir įsigalinčios Maskvos įtaka. 1569 m. pasirašyta Liublino unija sudarė sąlygas lenkų kalbai įsigalėti Lietuvoje, virsti bajorų šnekamąja ir literatūrine kalba. Šis lenkėjimo procesas sparčiai vyko ir Zarasų krašte.

 

1.3. Pirmosios žinios apie Dusetų bažnyčią

 

                  Žaliais pušynais ir baltais beržynėliais apkaišytame, mėlynom ežerų akim padabintame šiaurės vakariniame Zarasų rajono pakraštyje, ant gražuolio Sartų ežero kranto stovi Dusetų miestelis. Jis užima visą lygų ežero klonį, turintį apie 20 ha ploto. Vakarinį miestelio šoną skalauja Sartai, o pietinį juosia ramiai sruvenanti Šventosios juosta, kuri ties Dusetomis įteka į Sartus.

                    Dusetos – antras pagal didumą Zarasų rajono miestas, priklausantis vadinamajai Lietuvos Šveicarijai. Miestelis, apsuptas miškų ir daugybės ežerų ežerėlių, įeina į Sartų regioninio parko sudėtį.

                    Miestelio vardas kilęs nuo Dusetos upės vardo, kuris žinomas jau iš XIII a. Mindaugo dokumentų. Tuomet Duseta (tarmiškai Dusta) buvo vadinamas Šventosios aukštupys tarp Dusetos ežero ir Sartų ežero Dusetos šakos, ties kuria yra įsikūrusios Dusetos. Iš Sartų ežero ištekanti ta pati upė jau buvo žinoma Šventos , t.y. Šventosios vardu.

                     Istoriškai Dusetų dvaras žinomas jau XV a., kada jis buvo Radvilų valda. Dusetos – reikšmingas miestelis, turintis savo ilgą ir sudėtingą istoriją.

                     Vienų tyrėjų nuomone, Dusetų apylinkės jau nuo senų senovės gyvenamos ir minimos 1259 m. Mindaugo dokumente („praedictam Dussethe ultra se uendo in lacum,  ui dicitur de Sarthe“)/1/.  Kiti  nurodo, kad   1392 m.   Sėlos   žemių  ribų  nustatymo  dokumente     Dusetos paminėtos šalia dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių vietovių, upelių ežerų (Užpalių, Sartų,  Šventosios,  Malaišių) /2/. Matyt, remiantis šiomis nuomonėmis ir teigta,  „kad jau XIV a.

 

……………………….

  1. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 580.
  2. Nezabitauskis A. Zarasai – senovės sėlių miestas. P. 4

 

 turėjo būti Dusetų dvaras ir paties miestelio užuomazga“ /3/. Pastaruoju metu Dusetų pradžia dažniau siejama su kaimu, priklausiusiu Radviloms (Radvilų dvarui); šiame dvare apie 1519 m. buvusi pastatyta bažnyčia, minimas ir miestelis. /4/.

             Ankstyviausia žinia, tiesiogiai siejanti Radvilas su Dusetomis, užfiksuota 1508 m. spalio 6 d. Žygimanto Senojo privilegijoje, kuria ši Užpalių valsčiaus valda su Sartų ežeru padovanota LDK maršalui ir Slonimo laikytojui Jonui Mikalojui Radvilai /5/. Dokumente apie kaimavietę ar kito pobūdžio kompaktišką gyvenvietę neužsimenama, tačiau ji greičiausiai buvo. Tai liudija jau XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais įsteigta bažnyčia. Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvila, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas buvo dievobaimingas ir rūpinosi savo šeimos išganymu. Kada tiksliai buvo pastatyta bažnyčia, tyrėjų nuomonės nesutampa. J. Kurčevskis nurodo, kad bažnyčia ir parapija įsteigta Vilniaus vyskupu 1508 – 1519 m. esant Albertui Radvilai /6/, o paminėta 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše /7/. Kitais duomenimis, bažnyčia pastatyta iki 1519 m. /8/, 1519 m./9/ , įsteigta ar pastatyta 1520 m./10/, apie 1530 m. /11/, o jai suteiktas Švč. Trejybės titulas.

             Taigi steigiant (statant) bažnyčią, Dusetos turėjusios būti ne visai menka gyvenvietė. Tai liudija, ne tik bendroji laikmečio bažnyčių steigimo  praktika, bet ir bažnyčios padėtis.  Pastatas iškilo kaip ir kitose linijinio plano kaimavietėse /12/, Sartų ežero rytų krante išsitęsusios gyvenvietės pietų gale – priešais kitoje ežero pusėje plytėjusią dvaro sodybą /13/. Kad gyvenvietės forma buvo būtent tokia, liudija gamtinės sąlygos, bei vėlesnė jos padėtis. Kaimavietė susidarė Sartų ežero krante nuo Užpalių į Zarasus ėjusiame kelyje. (1 pav.)

                   O kad ji atsirado gana anksti, rodo vėliau į jos galus suėję keliai; atstumas tarp sankryžų apytikriai nurodo ir tam tikro laikmečio kaimavietės parametrus. 

 

 

……………………………….

  1. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 580.
  2. MLTE. T.1. P. 448
  3. Jasas R. Pergamentų kataklogas.P. 78.
  4. Kurczewski J.  Biskupstwo  Wilenskie. S. 33; TLE. T. 4. P. 557.
  5. Kurczewski J. Biskupstwo Wilenskie. S. 177; plg. LVIA. F. 1276. Ap. 1. B. 77.
  6. Misius K., Šinkūnas R.  Lietuvos katalikų bažnyčios. P. 335.
  7. TLE. T. 4.  P. 474.
  8. LVIA. F. 1276. Ap. 1. B. 178;ibid. F. 694. Ap.  1. B.  3465. L. 9; MLTE. T. 1. P. 448.
  9. Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. Marijampolė, 1931.P. 16. Gipiškis P.  Zarasų kraštas. P. 212.
  10. Miškinis A. Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2002. T. XXVI.  Nr. 2.  P. 66  –  67.
  11. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1.  P. 582.

 

 

                                                         1.4. Bažnyčios aprūpinimas

 

          Nėra patikimų duomenų apie Dusetų gyvenvietės ūkinę veiklą bažnyčios steigimo (statymo) metu. S. Aleksandrovičius nuo 1520 m. Dusetas laiko miesteliu /14/ , o pradedant kun. Strelčiūnu daug kas, remdamiesi 1530 m. sausio 13 d. fundacijos aktu /15/, nurodo duomenis apie Dusetų bažnyčią.

         „Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvilas, Didysis Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos maršalas, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas, vadovaudamasis dievotumu ir rūpindamasis savo ir savo šeimos išganymu, pastatęs miestelyje iš medžio Švč. Trejybės, Švč. P. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų Šventųjų garbei bažnyčią“ – rašo kunigas kanauninkas Petras Strelčiūnas savo knygoje „Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija“ 1931 m. , kuriai medžiagą ėmęs beveik išimtinai iš senų Dusetų bažnyčios inventorių (inventorinių sąrašų), rašytų lenkų ir lotynų kalbomis. Pastatydinęs bažnyčią, Jonas  Radvila „…1530 metais sausio 13 dieną Vilniaus mieste, kur jis tada gyveno, iš paveldėto po tėvų mirties turto, amžiniems laikams tos bažnyčios išlaikymui užrašė šį turtą:

1)      jurisdiką, tai yra dvylika grinčių Dusetų miestelyje, tarp bažnyčios ir rinkos su daržais prie jų, kuriose gyveno įvairūs amatininkai ir mokėjo nuomą;

2)      pievą tarp Dusetų upės ir Sartų ežero, Ščiurių vadinamą;

3)      daržus iš visų bažnyčios pusių;

4)      dešimtinę, arba dešimtąją dalį, pelno iš Dusetų dvaro;

5)      sudarymui bažnyčios polivarko du tuščius laukus: Milkaviškį su pušynu ir žydų kapais ir Gavėniškį tarp Malatinėlės upės ir Jasų kaimo su trimis ežerais: Giliniu, Eglinėliu ir Balniu;

6)       dvi smukles Dusetų miestelyje su teise pardavinėti alų;

7)      Keturis kartus per metus, tai yra per Kalėdas, Velykas, Sekmines ir Žolinę, po tris vaškines žvakes iš Dusetų dvaro.“/ 16/

Už kapų vietą žydų kahalas kasmet turėdavo duoti Jėzaus Širdies atlaidams po dvi

karvės šlaunis ir kiekvieną lapkričio pirmą dieną po 40 svarų tirpyto lajaus;  kada 1795 metais žydų kapų padidinimui buvo duota daugiau žemės, kahalas apsiėmė kasmet klebonui duoti dar po karvės šlaunį ir po 14 svarų lajaus Rožančiaus atlaidams. /17/

………………………………

14. Alexsandrovwicz S. Geneza i rozwoj sicci…S.70.

 15.  LVIA.  F. 604. Ap. 1.B.  8032

 16. Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. Marijampolė, 1931. P. 16.

 17. LKMA.Panevėžio vyskupija. Vilnius,1998. P.635.

                     Teisėtai ar neteisėtai, tačiau klebono smuklėse, Dusetų miestelyje, buvo pardavinėjama degtinė, kas duodavo bažnyčiai nemažai pajamų. Tiktai vėliau  apie 1730 – sius metus tarp klebono ir grafo Ferdinando Pliaterio sudaryta sutartis, pagal kurią, jei klebonas atsisakytų smuklių ,  grafas  pasižadėjo kasmet klebonui mokėti po 15 taliarų, pridėti dar žemės  ir atiduoti du ežerus : Malatinį ir Pakalnių . Kai Antakalnyje susikūrė bažnyčios palivarkas, jo žemei dirbti F.Pliateris paskyrė baudžiauninkus.

                Bažnyčios palivarkas buvo už trijų kilometrų nuo bažnyčios ir vadinosi Miliauskine, paskui – Dvarciškiu, o vėliau buvo pavadintas Antakalniu. Visa bažnytinė žemė su jurisdika, palivarku, sodžiais ir vienkiemiais sudarė 30 valakų ir ribojosi su Malatinėlės upe, Jaskoniškių mišku, Ilgio ir Čiaunio ežerais ir su Markūnų kaimo lauku. Antakalnio palivarke ir Dusetų klebonijoje buvo du bravorai. Prie bravorų buvo penimi jaučiai.

               Miškų Dusetų bažnyčia neturėjo, turėjo tiktai krūmų, todėl kurui klebonijoje ir Antakalnio palivarke buvo naudojamos durpės, kurių daug buvo Antakalnio lauke.(Žinios iš 1817 metų inventorių).

               Kartu su žemėmis bažnyčiai buvo perduoti ir žmones su jų sodybinėmis žemėmis – dūmais. Jie dažniausiai turėjo po pilną dūmą, kuris maždaug prilygo lietuviškajam  valakui . Be to , jie dar turėjo priedines, nenaudojamas žemes, neįeinančias į dūmo plotą. Pati Dusetų dvaro ir Dusetų bažnyčios žemių riba ėjo tiesia linija nuo Dusetos upės , liesdama prekyvietės sklypų pietinius galus, iki pat Latviškio ežero, taigi geri 4 kilometrai; ji išliko iki XIX a., kada bažnytinės žemės buvo rusų paliestos.

              Jasų kaimas (seniau Daržininkai) 4 dūmai turėjo 7/8 valako, tai yra  po valaką be 1/8.

              Rakėnų kaimas (seniau Škudelių) 10 dūmų –  4 po valaką ir 6 po  –  ¾ valako.

              Matiukų kaimas (seniau Motiejukų) 3 dūmai – 2 po 7/8 valako ir 1  –  pusantro valako.

              Kondročiai (seniau Svitkava ir Azariškiai) 4 dūmai  –  2 po ¾  valako ir 2  po visą valaką. Vienas valakas buvo atskirai ir vadinosi Pasėklė.

             Malatiškių vienkiemis (seniau Manatiškių) 2 dūmai  –  po visą valaką.

             Vildžiūniškių vienkiemis – 1 dūmas turėjo vieną valaką. /16/

             Tų laikų baudžiavinės prievolės Miliauskinės dvariūkštyje buvo tokios: kiekvienas pilnas dūmas turėjo nuo Šv. Jurgio iki Visų Šventųjų kasdien šešias dienas per savaitę siųsti vyriškį su jaučių jungu ar arkliais, o žiemos metu tik penkias dienas savaitėje. Jie turėjo dirbti bažnyčios laukuose. Be to, kiekvienos darbingos šeimos nariai turėjo atlikti 12 nepaprastų dienų per metus, palikdami vieną asmenį namams prižiūrėti. Kiekvienas dūmas turėjo atlikti vieną kelionę į  Rygą,  kartais  į  Vilnių, talkinti dvarui kūlės metu ir sargauti iš eilės. Vėliau baudžiava

……………………………..

     16. Strelčiūnas Kan.  Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija.  P. 18

 palengvėjo:  nuo dūmo baudžiava –  vasarą 4 dienas, žiemą – 3 dienas per savaitę. Darbymečiuose 12 dienų kelionė į Rygą, kuri buvo įkainuojama 16 auksinų, panaktinystė ir kūlimas, kaip anksčiau. Piniginis mokestis nuo dūmo: po 10 auksinų ir 4 skatikus dūminių ir po 12 auksinų činšinių arba valdiškų.

            Be visų tų darbo prievolių, 1637 m. kiekvienas dūmas turėjo duoti vieną kapą rugių, vieną kapą avižų, 20 saujų šukuotų linų, 20 kiaušinių ir du kastruotus gaidžius, vadinamus kaplūnais, kurių mėsa buvo laikoma skanėstu, taip pat jie gerai vedžiodavo viščiukus. Papildomai Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos reikalams buvo duodamos 2 kapos rugių ir 1 kapa avižų. /17/.

           Baudžiauninkų pareigos 1794 metais. Nuo dūmo baudžiava: vasarą 4 dienas, žiemą  3 dienas per savaitę, 12 dienų darbymečiuose, kelionė į Rygą, kuri buvo įkainuojama 16 auksinų, panaktinystė(sargyba) ir kūlimas. Tie patys kaip ir 1637 metais. Piniginis mokestis nuo dūmo: po 10 auksinų ir 4 skatikus dūminių ir po 12 auksinų činšinių arba valdiškų.  /18/

          Baudžiauninkų pareigos 1833 metais. Nuo dūmo baudžiava: su arkliais ar jaučiais vasarą 4 dienas per savaitę, žiemą 2 dienas, 12 dienų darbymečiuose, Rygos ar Vilniaus kelionė, panaktinystė(sargyba) ir kūlimas – tie patys kaip ir 1637 ar 1794 metais. Metinė duoklė nuo dūmo: 2 pūrai rugių, 1,5 pūro avižų, 6 tolkos, 3 vištos ir 20 kiaušinių. Piniginis mokestis  – po 1 rublį ir 20 kapeikų. Matosi, kad pareigos pamažu lengvėjo. /19/

          Bažnyčios ir kunigų išlaikymui užrašęs nemažus turtus, kunigaikštis Jonas Radvila pirmuoju Dusetų bažnyčios ir visos parapijos klebonu paskyrė kunigą Adomą.  Jo pavardė neminima, tačiau galima manyti, kad tai buvo jo giminaitis Radvila.

          Už naudojimąsi bažnyčiai užrašytu turtu kunigaikštis Jonas Radvila įpareigojo kleboną laikyti jo intencija po dvejas šv. Mišias kas savaitė: pirmadieniais už mirusius, penktadieniais už gyvus, o metų ketvirčiais įsakė laikyti egzekvijas.

 

1.5. Parapijinė mokykla

 

          Iš bažnyčios turtų Dusetų klebonas turėjo išlaikyti mokyklą., kurią Radvilai buvo įsteigę dar prieš 1530 metus.  Kunigas kanauninkas P. Strelčiūnas savo knygoje „Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija nuo 1530 iki 1930 m.“ rašo, kad „steigiant Dusetose bažnyčią, mokykla jau ten buvo; ji stovėjo netoli miestelio vieškelio; ją išlaikė Dusetų ponas, kunigaikštis Radvilas; įsteigus

 

……………………………………..

      17.  Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. P.  19

      18. Ten pat.

    19.  Ten pat.

 

Ir aprūpinus bažnyčią, ji atsidūrė ant bažnyčios žemės, todėl ir josios rūpestį fundatorius užkrovė ant klebono“  /20/

         Kadangi pirmoji Dusetų bažnyčia pastatyta 1530 metais, tad šią, o gal net truputį ankstyvesnę datą – 1520 – uosius metus – galima būtų laikyti Dusetų parapijinės mokyklos įsikūrimo data. Ir tai gana realu, nes 15 jo amžiaus antroje pusėje ir 16 –jo amžiaus pradžioje Lietuvoje prie bažnyčių ir vienuolynų ėmė kurtis mokyklos, kuriose kunigai ir vienuoliai mokė valstiečių ir miestelėnų vaikus poterių ir katekizmo. Tuo labiau, kad 16 – me amžiuje Lietuvoje ima plisti reformacija, o tai irgi skatino kurti mokyklas. Todėl, remdamiesi kan. Strelčiūno pateiktomis žiniomis, galėtume teikti, kad Dusetose mokykla buvo įkurta 16 – jo amžiaus kunigaikščio Jono Radvilos rūpesčiu ir jos priežiūra pavesta Dusetų bažnyčiai.

           Pagal 1528 metų Vilniaus Vyskupijos Statutą bažnyčioms buvo pavedama statyti mokyklas, kuriose mokytojai „diegtų vaikams ir jaunuomenei gerą mokslą, garbingus įpročius, katalikiškas dorybes, aiškintų šv. Evangeliją bei Povilo laiškus“.

          Pasklaidžius 1810  –  1842 metų Dusetų klebonijos inventorines knygas, saugomas Rokiškio kraštotyros muziejuje, randame įrašą, kad parapijinė mokykla Dusetose įkurta 1776 metais.

          Mokykla turėjo specialiai jai statytą pastatą. Dusetų klebonijos jurizdikos inventorių knygoje 1810 metų spalio 23 d. įraše randame tokį pirmosios Dusetų mokyklos pastato aprašymą: „Tai pirmas pastatas einant nuo tilto kairėje pusėje, naujai perstatytas su naujais ant pamatų balkiais egliniais. Durys į priemenę iš skeltų kirviu lentų ant vyrių ir kablių su klemka ir geležiniu prabajum. Iš priemenės, kairėje pusėje pirkia, į ją durys pjautų ant vyrių ir kablių iš geležies, langai pirkioje du dideli, sveiki, pečius koklinis, naujas. Vidaus įrengimui panaudotos pjautos lentos, grindys plūktos iš molio.  Dešinėje pusėje iš priemenės kepykla, kartu perstatyta. Į ją durys iš pjautų lentų ant geležinių vyrių ir kablių su klemka, langai du dideli, sveiki, pečius plūkto molio. Kepyklos patalpas užima Kazimieras Prislickas.“

          Aprašyme atsispindi tik namo vidaus įrengimai. Neaišku, ar mokyklą pastatė Radvila, ar bažnyčia. Neaišku, kur mokėsi vaikai, kur gyveno mokytojas ir kokia „kepyklos“ paskirtis.

          Kanauninkas P. Strelčiūnas taip aprašo pirmąją Dusetų mokyklą:“Mokyklos namai stovėjo už dabartinės špitolės, tai yra, toje vietoje, kur stovi baltoji špitolė; jie turėjo 9 sieksnius ilgio ir 4 sieksnius su 2 uolektim pločio; abiejuose jų galuose po 2 kambarius; didžiajame jų kambaryje su dviem  langais  buvo  pati  mokykla, o šaly jos  kambarėlyje  (alkieriuje) , su vienu langu gyveno

 

……………………………

20. Strelčiūnas. Kan.  Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija.  P. 29.

 Daraktorius; kitame gale gyveno mokiniai; mokėsi ten šlėktų vaikai; galėjo mokytis ir baudžiauninkų vaikai, jei ponas juos tam leisdavo. Daraktoriui valgį duodavo klebonas, o algą mokėjo vaikų tėvai, sudėdami po 6 – 8 auksinus metams“ /21/.

         Mokykloje buvo mokoma rašyti, skaičiuoti, truputį ir lotynų kalbos. XVIII a. gale tebuvo mokoma lenkiškai, baudžiant už lietuvių kalbos vartojimą metelingos nešiojimu (mokinių bausmės lentelė), o vėliau rykštėmis.

        1781 m. Dusetų mokyklą lankė 33 vaikai ( 2 – iš bajorų, 31 – iš valstiečių) /22/

         Abu mokyklos aprašymai ne visai sutampa. Tikriausiai, vadinamoje pirkioje buvo įrengta klasė ir mokėsi mokiniai, kamaroje gyveno mokytojas, o „kepykloje“ gyveno mokiniai. Iš aprašymo visai neaišku, kas toks buvo minimas Kazimieras Prislickas, kokį ryšį jis turėjo su mokykla. Yra žinoma, kad tuo metu mokytojavo Mykolas Kliševskis, o Prislickas galėjo būti ne tik buto ir daržo nuomininkas, bet ir čia  gyvenusių mokinių prižiūrėtojas. Juk turėjo išvirti kas nors vaikam valgyti, tvarkyti mokyklos ir „kepyklos“ patalpas. Inventoriniuose sąrašuose minima tik daržo nuoma, todėl galima manyti, kad 1810 m. dešinėje mokyklos namo pusėje vadinamoji „kepykla“ buvo skirta mokiniams apsigyventi, O Kazimiero Prislicko šeima tvarkė mokyklą ir gyveno taip pat „kepykloje“.

                        Pagal Dusetų klebonijos jurizdikos inventoriaus knygas pirmoji aprašyta parapijinė mokykla sudegė per gaisrą 1825 metais. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja mokykla 9 sieksnių ilgio ir 4 sieksnių 2 uolekčių pločio iš apipjautų rąstų ant aukštų akmeninių pamatų, turinti 4 kambarius ir sandėlį, su dideliais langais, apkaustytomis durimis, švedišku pečiumi, virtuve ir kitais patogumais. Šios mokyklos pastatas ir dabar tebestovi Dusetose. Naujoji mokykla buvo pastatyta toje pat kelio pusėje – kairėje, einant nuo tilto, tik truputį toliau nuo buvusios link miestelio centro. Buvusios mokyklos vietoje vėliau buvo pastatyta baltoji špitolė. Iš šio inventoriaus aprašo sužinome, kad mokyklą rėmė vietiniai dvarininkai. Mokykloje mokėsi ir neturtingų valstiečių bei baudžiauninkų vaikai, kurių išlaikymu rūpinosi grafienė Pliaterienė. (1 pav.).     

                             Vėlesniuose dokumentuose, rašytuose 1837 – 1839 m. Dusetų klebonas pabrėžia, kad mokykla  išlaikoma tik bažnyčios lėšomis ir jokių fundatorių neturi.

                             Dusetų parapijinė mokykla buvo įsteigta jau Edukacinės komisijos laikais, tačiau koks buvo mokinių kontingentas ir kaip buvo mokoma iki 1810 metų, lieka neaišku. Kan. Strelčiūnas   savo knygelėje „Dusetų   bažnyčios ir   parapijos istorija“  rašo:“ Vaikai išmokdavo

 

……………………………..

21. Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. P. 29

22. Kurczewski J. Biskupstwo  Wilenskie. S.  295

 skaityti, rašyti ir skaičiuoti; kai kurie rašydavo ir savarankiškus darbelius. Kokia kalba buvo mokoma, inventoriai nutyli; matyt, tas klausimas tada nebuvo aktualus; bet reikia manyti, kad tai buvo lenkų kalba“ /23/.

                            1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalinimo, Lietuva įeina į Rusijos imperijos sudėtį. Dusetų parapijinėje mokykloje be lenkų kalbos pradedama mokyti skaityti ir rusų kalba. Mokykla priklausė Ukmergės apskričiai, ir klebonai kasmet rašė raportus apskrities valdžiai apie padėtį mokykloje, mokymą , mokinių skaičių ir kt.

                        1832 m. caro valdžia parapijinėse mokyklose įvedė rusų kalbos dėstymą. Nutarimuose buvo rašoma:“…labai atsidėjus mokyti prastus žmones rusų rašto parapijinėse mokyklose“, todėl nuo minėtų metų visuose raportuose jau minimas rusų kalbos mokymas. Parapijinė mokykla neruošdavo mokinių stojimui į aukštesnes mokyklas, o būdavo jiems mokslo pradžia ir pabaiga.  Ponams reikėjo ištikimų tarnų ir nuolankių valstiečių – baudžiauninkų. Valstiečių vaikams pilnai užtenka išmokti krikščioniškų tiesų, skaityti, rašyti, skaičiuoti, ūkio ir daržininkystės pagrindų ir dar  –  religinių giesmių. Ypač daug dėmesio buvo skiriama tikybos mokymui, kad vaikai išaugtų pamaldžiais ir dorais katalikais.

          Mokykloje mokslas trukdavo dvejus metus. Valstiečių vaikai, gerai nesuprasdami kalbos, mažai ką teišmokdavo. Nelabai kam ir rūpėjo, kad jie daugiau išmoktų. O ir vaikams ne tiek raštas rūpėjo, kaip pasiruošti išpažinčiai ir komunijai. Kaip teigia kanauninkas Strelčiūnas, valstiečių vaikai buvo tarp negabiųjų, todėl mokėsi tik skaityti ir katekizmo, o rašto mokėsi ir savarankiškus darbelius rašydavo tik apylinkės bajorų, t.y. šlėktų vaikai.

               1823 m. Ukmergės mokyklų prižiūrėtojas P Siesickis ypatingą dėmesį kreipė į tai, kad parapijinėje mokykloje valstiečių vaikams būtų dėstomos moralės pamokos, kurių metų būtų išaiškintos valstiečių pareigos kitiems luomams. Šį mokymą siūlė pradėti nuo poterių, nes tik tuomet valstiečių vaikai augsią ištikimi carui ir ponams. Dusetų parapijinė mokykla, prižiūrint Dusetų klebonams, šių reikalavimų stropiai laikėsi.

                 1831 m. vasario 9 d. raporte Ukmergės apskrities mokyklų prižiūrėtojui Feliksui Siesickiui rašoma: „Dusetų kunigams pavesta mokyklų darbą prižiūrėti. Ypatingai Dusetų  kamandorius Čeprackis kas dieną užeina į mokyklą, į pamokas“. 1832 m. liepos mėn. 24 d. klebonas Hriškevičius savo raporte vėl primena: „Pamokas stebi kunigai, ypač kiekvieną dieną mokykloje apsilanko pasiklausyti pamokų aiškinimo ir stebi, kad mokiniai nuo mokslo nenuklystų“. Tame pat raporte rašoma, kad „…Dusetų parapijinėje mokykloje šiais metais abiejų lyčių  mokinių  buvo 76,  kurie  mokosi  skaityti,  rašyti  lenkiškai ir rusiškai krikščionių mokslo,

……………………….

23. Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. P. 26.

 Katekizmo, šventos istorijos, daržininkystės ir aritmetikos visų keturių veiksmų. Iš praeitų dalykų mokiniai laikė egzaminus birželio 29 d., kuriuose dalyvavo tėvai, globėjai, piliečiai (dvarininkai) ir buvo patenkinti mokinių žiniomis.“ Tas pat atsispindi 1937, 1838, 1839 metų raportuose. 1839 metų raporte dar rašoma, kad Dusetų parapijinėje mokykloje“…mokoma tik skaitymo iš elementoriaus rusiško ir lenkiško, ir dar mokoma maldų iš bažnytinių knygų, kaip „Auksinis altorius“, taip vadinasi „officium“, kuris įeina į skaitymo mokymą katekizmo apie nuolankumą vadovui imperatoriui, raštai vyskupo Kiončevskio, o rašymo būdas visai prastas“.

                1831- 37 metų raportuose rašoma, kaip ir iš ko mokosi Dusetų mokyklos mokiniai. 1831 metų raporte Nr.218, rašytame Feliksui Siesickiui, rašoma: „Mokiniai toje mokykloje mokosi lenkiškai ir rusiškai skaityti ir rašyti. Mokosi iš knygučių.

                1833 m. raporte Ukmergės ziemstvos ispravnikui V. Zerebčykui rašoma:“Dusetų kunigai stebi, kad mokykloje būtų vykdomi nurodymai iš aukščiau parapijinėm mokyklom“.

                 Tokiu būdu kunigai ne tik prižiūrėjo mokyklos darbą, bet ėjo savotiškų inspektorių pareigas. Todėl 1837 m. siųsdamas raportą Dusetų klebonas Hryškevičius pasirašo: „Inspektorius Dusetų parapijinės mokyklos ir Dusetų klebonas“.

                Ant ko mokiniai rašydavo, raportuose neminima. Greičiausiai buvo naudojamos grifelinės lentelės „doskom“ vadinamos. Raportuose nerašoma, kelis metus mokiniai buvo mokomi mokykloje, bet tikriausiai, kaip ir visur, mokslas čia trukdavo dvejus metus.

                Apie mokyklos materialinę bazę rašoma 1837 metų raporte. „Mokiniai mokomi mediniame  (pastate) iš vieno aukšto, pastatytame rūpesčiu Dusetų klebono vietoj sudegusio pastato. Dabar esantysis namas randasi gerame stovyje ir pataisymo jokio nereikalingas. Bibliotekos mokykla visiškai neturi“, o jau 1838 metų raporte netgi pabrėžiama, kad „…dovanotos bibliotekos visiškai neturi“. Visuose raportuose nurodoma, kad mokykla fundatorių bei dovanojimų neturi. Iš to aišku, kad bažnyčia iš savo lėšų mokyklai bibliotekos neparūpino. Nebeminimas ir mokyklos bendrabutis. Vadinasi, mokinių tėvai privalėjo patys samdyti mokiniams būtus pas miestelio gyventojus. Todėl daugelis valstiečių, neišgalėdami pasamdyti buto, nupirkti knygų ir užmokėti už mokslą mokytojui, savo vaikus tik trumpam leisdavo į mokyklą, kad jie išmoktų katekizmą, poterius ir prieitų prie išpažinties. Dėl to mokinių skaičius mokykloje buvo labai nepastovus su tendencija nuolat mažėti. Ypač ženkliai mažėjo valstiečių vaikų skaičius. Tai matyti 1838 m. lapkričio 25 d. kunigo Hryškevičiaus raporte Ukmergės apskrities inspektoriui Iliačenkai, kuriame rašoma:“Šiuo raportu pranešama, kad į Dusetų parapijinę mokyklą tėvai atiduoda vaikus savo valia, o ypatingai po Kalėdų ar prieš gavėnią, kada artėja velykinė išpažintis. Vaikai mokosi skaityti iš elementoriaus rusiškai ir lenkiškai. Gabesni mokosi rašyti ir skaityti iš „Officium“ arba „Aukso altorėlio“ ir pradinės aritmetikos. Pavasarį kai kurie tėvai atsiima vaikus darbams. Šiuo metu Dusetų parapijinėje mokykloje tėra tik vienas vaikas – Vladislovas Kuprevičius, 12 metų, dvarininkas, Romos katalikų tikėjimo“. Čia pat pažymima:“Tėvai, atiduodami vaikus, padeda išlaikyti mokyklą. Mokiniai talpinasi namuose arba miestelio gyventojų butuose, kuriuos samdo tėvai. Viso miestelyje 31 kiemas“.

                      Aišku, kad esant tokioms sąlygoms ne visi tėvai išgalėjo leisti vaikus į mokyklą. Be to, pavasarį vaikai turėjo ganyti bandą ir dirbti kitus ūkio darbus. Daugelis vaikus leisdavo mokytis tik kunigų raginami, kad vaikai pasiruoštų prie išpažinties ir komunijos. Bažnyčia labdara neužsiiminėjo, tad nenuostabu, kad 1838 m. mokykloje buvo likęs tik vienas mokinys.

                      Kiekvienas raportas buvo baigiamas šiais žodžiais: „Kartu su raportu turiu garbės pridėti mokinių sąrašą su vardais, pavardėmis, metais ir kilme jų abiejų lyčių jūsų gerbiamo pono žiniai“. Tačiau tų sąrašų beveik nėra išlikę. (2 pav.).

                      Iš raportų neturime žinių ir apie mokytojus, kurie mokė vaikus Dusetų parapijinėje mokykloje. Turime žinių tik apie du mokytojus: Mataušą Kliševskį, išmokytojavusį Dusetų parapijinėje mokykloje 36 metus, ir Feliksą Kliševskį , dar prie tėvo įgijusį mokytojavimo įgūdžių ir po tėvo mirties pradėjusį mokyti vaikus. Abu jie buvo bajorų kilmės. Neturime žinių apie jų išsilavinimą, nei jų asmeninį gyvenimą. Nežinome, ar jie buvo vietiniai, ar iš kitur atvykę. Žinome tik tiek, kad jie turėjo mokykloje butą ir klebonijoje „stalą“ – klebonijoje buvo maitinami.

                    Mokytojo pajamos priklausydavo nuo mokinių skaičiaus., o materialinė padėtis buvo gana varginga. Parapijinių mokyklų mokytojams nebuvo skiriama net senatvės pensija, todėl mokytojas Mataušas Kliševskis, sūnaus padedamas, buvo priverstas dirbti iki mirties. Sūnus Feliksas raportuose būdavo gerai charakterizuojamas, buvęs pavyzdingo elgesio, punktualus, nevedęs, sukilime nedalyvavo, nenutrūkstamai mokė vaikus, nebuvo niekur išvykęs.  Tikriausiai, šioje mokykloje jis išdirbo iki 1846 metų, kada buvo atidaryta valdiška mokykla.

                    Dusetų parapijinė mokykla buvo visiškoje bažnyčios priežiūroje, tačiau iš dokumentų matyti, kad ją rėmė ir vietiniai dvarininkai. Po sukilimo nuslopinimo, ar išliko mokykloms užrašyti pinigai, neaišku.

                Po 1831 m. sukilimo caro valdžia naikino parapijines mokyklas ir jų vietoje didesniuose miesteliuose steigė valdiškas pradžios mokyklas. Kadangi visų vienu kartu valdinėmis paversti neįstengė, todėl Dusetų parapijinė mokykla buvo panaikinta viena iš paskutiniųjų. Tose patalpose 1846 metais buvo atidaryta valdinė Dusetų pradžios mokykla.

               Tuo metu pasigirsta balsų, kad pradinėse mokyklose reikia pradėti mokyti lietuvių kalba.

                 Pradinių mokyklų prižiūrėtojas Zarankevičius, vizituodamas mokyklas, mato, kad nenormalu, jei mokytojas nesupranta lietuviškai. Jis mano, kad tokios mokyklos atbaidys žmones ir rašo, kad be lietuvių kalbos mokykla bus mažai naudinga,  nes  mokiniai  visai  nesupranta  nei

 lenkų, nei rusų kalbos. Tad prie naujai steigiamų valdinių mokyklų buvo siūloma įvesti lietuvių kalbos mokymą.

                     Zarankevičius siūlė, kad kunigai laikinai be atlyginimo dėstytų lietuvių kalbą ir tuo būdu patrauktų gyventojų daugumą, o per tą laiką pramoksią lietuvių kalbos ir vietiniai mokytojai.

                        Kas mokė vaikus  Dusetų valdinėje mokykloje po 1846 metų, jokių žinių neišliko. Tik žinoma, kad jau nuo 1863 – jų metų mokykloje tikrai buvo dėstoma lietuvių kalba.

                   Atvertus Centriniame valstybiniame istoriniame archyve saugomą 438 fondą, 37 apyrašo 85 – ją bylą, 18 – me puslapyje randame tokį įrašą: „Dusetų kaimo bendrijos valstybinis valstietis Kavolių kaimo Jonas Grigėnas parodė, kad jis per žiemą būdamas lietuvių kalbos mokytoju Dusetų pradinėje mokykloje, 1864 metų kovo 4 d. buvo pašauktas kaimo valdybos raštininko Glutkino ir sužino, kad pas jį bus krata; ar neatsiras kokių lenkiškų patriotinių kūrinių, kad iškeldintų jį į tolimas gubernijas“.

                 Koks tolimesnis mokytojo Jono Grigėno likimas, jokių žinių nėra išlikę. Dusetų pradinėje mokykloje lietuvių kalbos dėstymas buvo uždraustas 1864 metų kovo 4 dieną.

                  Kadangi dusetiškiai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime, carinė vyriausybė anksčiau nei kitur, jau 1864 metų pradžioje, Dusetų pradinėje mokykloje uždraudė gimtosios kalbos dėstymą bei lietuviškos spaudos skaitymą lotyniškomis – lietuviškomis raidėmis. Buvo mokoma vien rusų kalba. Iš tų laikų žinomas tik mokytojavęs Ivanas Paplovskis.

                 Apylinkės valstiečiai pradėjo nebeleisti savo vaikų į valdinę rušišką mokyklą, o savo kaimuose ėmė kurti slaptas daraktorines mokyklas, kurios buvo vadinamos „vargo mokyklomis“.

                 Daraktorinės mokyklos veikė beveik kiekviename Dusetų krašto kaime. Jos kilnodavosi iš vienos valstiečių pirkios į kitą, kad caro žandarams būtų sunkiau jas susekti. Daraktoriais buvo daugiausia vietiniai valstiečiai, neturėję jokio pedagoginio pasiruošimo ir patys mažai išsilavinę.

                           Viena iš žinomiausių ir ilgiausiai veikusių slaptųjų mokyklų buvo Eivenių kaimo daraktorinė mokykla. Eiveniai yra tik 5 km nutolę nuo Dusetų. Mokykla ten veikė nuo 1890 metų. Joje mokytojavo vietinis kaimo valstietis daraktorius Norbertas Markelis. Vykstant pamokoms , mokiniai susėsdavo aplink didelį stalą. Vienas mokinys stebėdavo kelią, ar kas juo neateina. Pasirodžius kaime nepažįstamam žmogui, tuoj visus perspėdavo. Tuomet knygas ir sąsiuvinius slėpdavo į medinį kubilą. Ant dugno gulėdavo knygos, o viršuje obuoliai sluoksniais su pelais. Tuo metu vaikai pro užpakalines duris išbėgdavo ant netoli esančios balutės ir čiuožinėdavo. Kiti lįsdavo papečkin, palovėn ar užkrosnin.

                        Pradžioje vaikus mokė iš maldaknygių, o vėliau mokytojas slaptai gavo elementorių ir mokė jau iš jo.  Eivenių kaimo daraktorinė mokykla veikė apie trylika metų.

               

1.6. Kiti Dusetų dvaro savininkai  ir parapija

 

           Iki 1546 m. Dusetas laikė Ivanas Boriatynskis, o tų metų rugsėjo 1 d. Utenos valsčiuje buvęs dvaras leno teise duotas kunigaikščiui  Andriui Andriui Ozereckiui /24/; ši privilegija patvirtinta 1551 m. lapkričio 16 d. /25/. A. Ozereckis 1553 m. sausio 7 d. dvarą užrašė iki gyvos galvos žmonai Hanai Vasiljevnai /26/. 1585 m. sausio 30 d. minimas dvaras, kuris 1586 m. liepos 25 d. taip pat leno teise atiteko Bogdanui Andriui Ozereckiui /27/.

           Vėlesnieji duomenys apie Dusetų savininkus ir laikytojus skiriasi. Nurodoma, kad 1580 m. dvaras atiteko Rudaminoms, o 1636 . perėjo Pliateriams /28/. Tarp 1644 – 1673 m. dvaro laikytojų minimi Pacai, Piotrovskiai, Tyzenhauzai /29/. Be to, nurodoma, kad 1674 m. Skaryševskis pardavė valdą LDK karužai Tyzenhauzui /30/              , o XIX a. ji priklausė Jonui Rudaminai Dusetiškiui.

          Apie Dusetų ūkinės veiklos pobūdį ir mastą XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje duomenų neaptikta.  1596 – 1597 m. valstybinės rinkliavos apyskaitoje surašytos pajamos tik iš Dusetų „klebonijos“/31/.

           Dusetos pažymėtos 1613 m. LDK žemėlapyje, o tai veikiausiai liudija, kad tai buvo miestelis. Jo ženklas panašus į daugelio kitų vietovių ženklus. 1659 m. žemėlapyje Dusetų ženklas standartinis – analogiškas kitų miestelių ženklams.( 3 , 4 pav.)

          1669 m. Zarasų inventoriuje minima Dusetų gatvė /32/, o tai turbūt liudija ir apie dar ankstesnius abiejų miestelių ūkinius ryšius.

          1686 m. inventoriuje /33/ Dusetos vadinamos miestu, kuriame buvo 83 sklypai, gyveno 49 šeimos (be galulaukių). /34/. Nemaža dalis sklypų buvo tušti, o tai galbūt rodo, jog XVII a. vidurio LDK – Lenkijos kare su Rusija ir Švedija miestelis, kaip teigiama, patyręs nuostolių – sudegintas /35/.

……………………………….

24.     LVIA. LM – 30. L. 181 – 182

25.     LVIA. LM – 35. L. 73

26.     LVIA. LM – 34. L. 11 – 12.

27.     LVIA.  LM – 50. L. 238 – 239.

28.     Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 581.

29.     AGAD w Warszawic. Archiwum Platerow z Antuzawa. Nr. 8.

30.     LVIA. LM – 139. L. 107 – 114

31.     LVIA. SA – 6126. L. 481.

32.     Feodalinių žemės valdų……. P. 67.

33.     MABR. F. 57. I 53 – 19

34.     LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1083. L. 4 – 6.

35.     Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 586.

 

          1686 m. dokumente gyventojai surašyti iš eilės – o tai atitinka linijinę Dusetų plano formą. Buvo viena karčema, bet dirbo 11 amatininkų (iš jų 3 audėjai, 2 malūnininkai, siuvėjas, kalvis, aludarys), vadinasi prieš karą jų galėję būti ir daugiau.

          Kaip minėta, 1636 m. Dusetų ir Antazavės žemės atiteko vokiečių kilmės didikams grafams Pliateriams. Jų prosenelis buvo atvykęs iš Vokietijos kaip Livonijos riteris, kurio tikra pavardė buvo Herebaldas, bet vėliau jie sulenkėjo ir pasivadino lenkiškąja pavarde – Pliateriais.

        Kada ir kaip Dusetų dvaras su palivarkais ir kaimais perėjo  iš  kunigaikščio Radvilo į grafo

Pliaterio rankas, kanauninkas Petras Strelčiūnas  Dusetų bažnyčios  archyvo dokumentuose žinių

nerado. Tiktai žinoma, kad  antroje  XVII  amžiaus pusėje  pilnateisiais  Dusetų ponais ir Dusetų

bažnyčios globėjais  buvo Pliateriai. Be Dusetų bažnyčios turtu aprūpinimo  akto  jokių  Radvilų

pėdsakų Dusetose neliko.

        Špitolė. 1738 m. Jonas Liudvikas Pliateris su žmona Emerencijana užrašė metinę duoklę šešiems beturčiams prie Dusetų bažnyčios išlaikyti – trims vyrams ir trims moterims.  Jiems gyventi pastatė špitolę ir suteikė jiems aprūpinimą /36/. Jiems buvo kasmet duodama po 24 pūrus rugių, 18 pūrų miežių, 12 pūrų avižų, 3 pūrus grikių, 2 pūrus žirnių, 24 gorčius druskos, 18 gorčių sviesto, 60 sūrių ir trys nupenėtos kiaulės. Kalėdoms ir Velykoms dar duodavo po 1 pūrą salyklo arba statinę alaus, o daržovių ir malkų  – kiek reikėjo. Būdavo duodami ir drabužiai. Vyrams  dviems metams: žiponas ir eilė drabužių iš Karalevičiaus gelumbės, kailiniai trims žiemoms, drobės po 15 uolaktų ir batų po dvi poras kasmet kiekvienam.  Moterims dviems metams: iš Karalevičiaus gelumbės arba dažyto milo sijonas, tokios pat medžiagos žakietas trims metams, šniūravonė dviems metams, kailiniai trims metams, po tris poras burliačių, po 30 uolaktų drobės ir po didelį nuometą kiekvienai kasmet.* Už tai beturčiai turėdavo patarnauti bažnyčioje, šluoti bažnyčią, giedoti bei atkalbėti eilę maldų už geradarius. Jie buvo įpareigoti atlikti šias maldas: kiekvieną rytą atkalbėti poterius, tikėjimo, vilties ir Dievo meilės aktus, Jėzaus vardo Litaniją ir atgiedoti „Viešpaties Angelą“. Vakarais turėjo taip pat atkalbėti poterius, aktus, Šv. Marijos Litaniją, atgiedoti „Viešpaties Angelą“ ir „Tavo apgynimo“.

           Be to, Sekmadieniais – atkalbėti ar atgiedoti valandas į Švč. Trejybę ir giesmę „Tave Dieve garbinam“.

          Pirmadieniais  –  valandas į Angelus Sargus, išklausyti Šv. Mišių fundatorių intencija ir atgiedoti giesmę „Diena rūsti“.

         1755 m. LDK dvarininkai Mohlai klebonui Petrui Rimkevičiui skiria iš savo Imbraso dvaro 400 talerių obligaciją prieglaudai ir mišioms atlaikyti.

………………………..

36.     Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. P. 32.

 

     1758 m. legacinis dokumentas Teresės iš Platerių  Judickienės dėl mišių laikymo už ją ir Liudviko Platerio – 200 talerių iš Dusetų dvaro./37/

         Antradieniais – bažnyčioje po Mišių atskaityti ar atgiedoti Visų Šventųjų Litaniją su maldelėmis.

         Trečiadieniais  –  valandas į šv. Juozapą.

         Ketvirtadieniais – rytą ir vakarą priimti Švč. Sakramentą, sukalbėti po penkis poterius ir atgiedoti „Prieš pat didį Sakramentą“.

         Penktadieniais – Jėzaus Širdies Litaniją, išklausyti šventas Mišias už fundatorius, atkalbėti maldelę „O mieliausias Jėzau“ ir sugiedoti giesmę „Diena rūsti“.

        Šeštadieniais – valandas į Švč. Mergelės Marijos Nekaltą prasidėjimą ir vakare po Mišparų  –  karunką „Kas nor Panai Marijai tarnaut“.

        Sekmadieniais  jie visi turėjo giedoti rožančių, karunką ir kitas giesmes drauge su parapijiečiais.

         Visos tos maldos turėjo būti atliktos fundatorių intencija.

         Bažnyčios remontu rūpintis buvo dvaro pareiga.

          Bažnyčia iš karto turėjo labai didelį šventorių, kuriame iš seno buvo laidojama. Steigėjams ir globėjams buvo skirtas rūsys po bažnyčia. Šventorius buvo apsodintas liepomis.     

            

                                          1.7. Antroji Dusetų bažnyčia ir altarija

  

                             Bažnyčiai pasenus ,1744 m.  grafas Pliateris pastatė naują medinę kryžiaus plano dvibokštę bažnyčią su pusapvale apside /38/; joje buvo 6 altoriai. Senoji nugriauta bestatant naują bažnyčią. Tuo pačiu metu iškilo ir mūrinė 4 tarpsnių vėlyvojo baroko – ankstyvojo klasicizmo stiliaus varpinė/39/. (5 pav.).

                               1765 m. Dusetų klebonas Reminkevičius buvo užrašęs 400 talerių, kurių procentais turėjo būti išlaikomas dar vienas beturtis. Pinigai buvo padėti pas Imbrado dvarininką Molų ir vėliau dingo, Molis procentų nemokėjo.Panašaus likimo susilaukė ir jo pastatyta didelė su mansardiniu stogu altarija.

                Dusetų klebonas kunigas Reminkevičius, Vilniaus vyskupo leidžiamas, iš Dusetų bažnyčios jurizdikos atidavė altarijai apie vieną margą žemės ir savo lėšomis ant jos pastatė altarijai rūmus.      .

…………………..     

              37.. LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23. L. 30

                   38. MABR. F.57.I 53 – 1226;LVIA. F. 1276. Ap. 1. B.178.

              39. LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23. L. 21.     

 

             .  1767 m. įsteigta altarija (fundatorė Bogumila Berkaitė Podbereckienė). /40/, kuriai pastatytas medinis namas. (7 pav.). Bogumila Berkaitė – Podbereckienė testamentu tai altarijai

 užrašė 2000 talerių.  1767 m. ši suma užstato teisėmis 7 proc. investuota į Izytos dvarą. Šis testamentas teismo buvo patvirtintas. Kol Izitoje gyveno ponas Vereščynskis, procentus mokėjo tvarkingai. Izytos dvarui perėjus į Kelpšų rankas, procentų mokėjimas pasunkėjo. O kada žymią Izytos žemių dalį, būtent Mukulių palivarką, Kelpšas atidavė savo svainiui Dombrauskui, pastarasis visai nustojo mokėti procentus. Kelpšas sakė, kad turi mokėti Dombrauskas, nors testamente žemės rašte tos pareigos neįrašė, Dombrauskas rodė į Kelpšą.  Kelpšas norėjo, kad Dusetų altarista persikeltų gyventi prie Mukulių koplyčios. Buvo iškelta byla Vilniaus Konsistorijoje, kuri truko  nuo 1814 iki 1822 metų. Byla pasibaigė tuo, kad altarista pasiliko Dusetose prie šv. Petro altoriaus. Už fundatorius jis turėjo kas savaitė laikyti po dvejas Mišias ir turėjo Dusetų kunigams padėti dirbti bažnyčios darbą. Jo kapitalas Izytos dvare dingo.

                Altarijos gyvenamas namas pagal 1856 m. inventorių buvo 27 x 13 aršinų, labai senas apleistas. Įeinant durys vienverės. Dešinėje – 4 kambariai, trijuose – lentų grindys, sienos ištinkuotos, bet keliose vietose tinkas iškritęs. Yra švediška krosnis, koklinė. Kitoje pusėje – kepykla su stacijomis mažomis. Jų sienos senai tinkuotos. Libos lentų, supuvusios, paremtos. Krosnis griūnanti, plytinė.

                 Tarp kepyklos ir kambarių gyvenamų 2 prieangiai, tarp kurių plytų kaminas virš stogo iškeltas.  Jame iš šono primūryta krosnelė – virtuvėlė. Visame name 12 langų, rėmai ir lamperija supuvusi. Langinių senų – 10.

                Po namu – rūsys, mūrytas iš plytų.

                Svirnelis, kažkada salka. 4×5 aršinų.

                Pašiūrės – 2, tvartai  -2 . Daržas, jame pirtis.

                Priėmė Pranciškus Genutavičius – Dusetų altarista. /41/

                        Klebonija tuo metu buvo jau sena /42/, parapiją aptarnavo klebonas kun. Petras Reminkevičius ir 2 vikarai /43/. (6 pav.)

           Didžiojo altoriaus galas susiaurintas ir apskritas.  Visas pastatas buvo apie 35 metrus ilgio ir apie 14 m pločio. Bažnyčios viduje buvo šoninės aikštelės (galerijos), paremtos mediniais stulpais, gaubtomis lubomis, degtų  plytų  grindimis. Buvo  šeši  altoriai,  kurie  vėliau    papuošti

gausiomis dusetiškio Gogelio darbo medžio skulptūromis; altorių paveikslai – italų meistrų darbo.

…………………………………………….  

      40.  Strelčiūnas Kan. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija. P. 31.

      41 . LVIA.F. 696. Ap. 2. B. 23. P. 39.

      42.  LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 3465. L. 9.

      43. LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23. P. 3.

               1849 m. inventoriuje rašoma, kad bažnyčia stačiakampės formos, į presbiterijos pusę susiaurinta ir apvaliai užbaigta. Priekyje du bokšteliai su kryžiais. Viename iš jų signaturka. Tarp bokštelių faršata 52 x 19 uolekčių. Virš langų aplink bažnyčią galerija ant 6 stulpų. Skliautai ovaliniai.

               Virš prieangio 10 balsų vargonai. Prieangyje akmuo švęstam vandeniui, šalia sėdinti medinė Kristaus figūra. Prieangis nuo namų atskirtas baliustrų galerija.

               Zakristija už didžiojo altoriaus.

               Prieš presbiteriją iš abiejų pusių durys , nedidelės.

               Altorių – 6. /44/

               Šalia pastatytoje mūrinėje keturių aukštų varpinėje buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, 1885 –  86m. virtusi bažnytėle. Varpinės projekto autorius – A. Paraka.

             Šiai bažnyčiai Pliateriai parūpino naujas, dideles labai meniškas klauptas ir vėliavas su Maltos kryžiaus ženklu. Jie taip pat nupirko Vakarų Europos kraštų ir Vilniaus darbo monstrancijas, didįjį altorėlį ir naujus vargonus. Senieji vargonai pateko į naujai pastatytą Antazavės bažnyčią, iš kur XIX a. gale nukeliavo į Avilius, nes 1886 m. Antazavei atiteko Dusetų vargonai.

             Prie zakristijos buvo pastatyti meniško darbo suolai Pliateriams su jų ženklais, o kitoje pusėje – Vasaknų Rudaminoms.

              Jonui Pliateriui mirus, jo palaikai palaidoti šios bažnyčios rūsyje, o bažnyčioje sienoje už grotų  įrengta paminklinė lenta, patekusi ir į naująją bažnyčią, su tokiu lotynišku įrašu: “Joannis Ludovici Plater Subocensis Giegobrastensis, etc. Capitanei viri in Reipublica optime meriti cor in hoc tumulo cum tribus natis Andrea, Antonio et Ignatio depositum A. D. MDCCLXIV lunii XXI die“. Išvertus būtų:“Jonas Liudvikas Pliateris, šlovingos giminės palikuonis. Išmintingo ir  labiausiai  valstybei  nusipelniusio  vyro  širdis  čia  palaidota  kartu su

trimis vaikais: Andriumi, Antonijumi ir Ignatijumi“. (Vertimas Dusetų klebono Gedimino Šukio).              

              1775 m. parapijoje buvo 4566 gyventojai, 23 bajorų /45/ 1045 valstiečiai ir 86 žydų kiemai. 1765 m. iš miestelio žydų karčemų ir „šinkų“ surinkta 184 auksinai 13 grašių, iš klebono karčemos – 8 auksinai  8  grašiai  mokesčių /46/.  Vadinasi,  galėjo būti per 20 karčemų. 1775 m.

dirbo 3 amatininkai, mokykloje klebono sodyboje žiemą mokėsi 30 vaikų , o vasarą – apie 10.

              1781 m. Dusetų parapijoje, kuri priklausė Kupiškio dekanatui, surašyti 5797 gyventojai.

………………………….

            44. LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23.L. 34.

45.  Lowmianski H. Studja…. T. 2. S. 117.

         46.  Ibid.L. 11.

 

dirbo 3 amatininkai, mokykloje klebono sodyboje žiemą mokėsi 30 vaikų , o vasarą – apie 10.

              1781 m. Dusetų parapijoje, kuri priklausė Kupiškio dekanatui, surašyti 5797 gyventojai.

              Mirus dvarininkui Jonui Pliateriui, 1789 m. balandžio 1 d. surašyti valdos turtai /47/; dvaras su miesteliu atiteko Kazimierui Pliateriui.

               1794 m. Rusijos kariuomenei malšinant J.Jasinskio  –  T. Kosciuškos sukilimą, rugsėjo 7 d. dvaro sodyba buvo apiplėšta ir nuniokota /48/, be to, iš jos reikalauta kontribucijos. Apibūdinant šį įvykį paminėti „marmuriniai rūmai“, o 1795 m. vasario 25 d. surašyti rusų padaryti Dusetoms nuostoliai.

               1795 m. bažnyčios jurisdikoje gyveno klebonas, altarista, zakristijonas, vargonininkas, 2 bajorai, 2 amatininkai, valstietis, iš viso aštuonių laisvų žmonių ir nuomininko šeimos; špitolėje, kuri buvo pastatyta 1755 m. kad būtų kas prižiūrėti bažnyčią, buvo įsikūrę 7 vargšai.        

               Paminėta mokykla  /49/, kurią 1798 m. lankė 12 vaikų /50/. Buvo mokoma skaityti ir rašyti, katekizmo, lotynų kalbos pradžiamokslio /51/. 1804 ir 1805 m. mokyklą lankė 16 vaikų /52/. 1811 m. klebonas bylinėjosi su mokytoju Kojelavičiumi, kuris girtas sumušė vaikus /53/.

             1806 m. Dusetose buvo gaisras, apie kurio padarytus nuostolius duomenų nėra. 1811 m. bažnyčios jurisdika apibūdinta taip pat kaip ir 1795 m./54/.

             1812 m. į Rusiją per Lietuvą žygiavusi Napoleono armija Dusetų nesiekė, todėl miestelį galėjo paveikti tik tuo metu kraštą apėmusi ūkinė suirutė.

             Po Kazimiero  Pliaterio  mirties  1818 m. jo   sūnūs pasidalijo   tėvo palikimą /55/. Tais pačiais  metais  Dusetų  dvaras  buvo  išnuomotas  /56/. 1818  sudarytas  dvaro  inventorius  /57/,

kuriame paminėtas per vietovę ėjęs Rygos kelias. Miestelyje surašyti 2 bajorų, 19 žemdirbių ir 8

žydų dūmai, iš viso  –  29 dūmai su 149 gyventojais. Apie bažnyčią neužsiminta, tačiau „iškala“ buvo.

Nuo 1823 m. Dusetose veikė  trijų  skyrių  mokykla  /58/.  Mokyta  lenkiškai,  o 1827  –  1831 m.

 

………………………………

47.  LVIA. SA – 13941. L. 341 – 352.

48.  LVIA. SA – 14224. L. 20 – 21.

49.  LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 263. L. 97, 101.

50.  Kurczewski J. Biskupstwo Wilenskie. S. 295.

51.  Ten pat.

52.  Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos…P. 60.

53.  LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 263. L. 102.

54.  LVIA. F. 421. Ap. 4. B. 2.

            55.  LVIA. F. 381. Ap. 24. B.  1035.

56.  LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 166. L. 1, 13 – 14, 41.

57.  VLE. T. 5. P. 230. Gipiškis P. Zarasų kraštas. P. 214.

58.  Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos… P. 104.

 

dėstyta rusų kalba /59/. 1828 m. mokyklą lankė 38 vaikai /60/.

              Nuo 1823 m. Dusetose veikė trijų skyrių mokykla /61/. Mokyta lenkiškai, o 1827  –  1831 m. dėstyta rusų kalba /62/. 1828 m. mokyklą lankė 38 vaikai /63/.

 

                                                         1.8. Dusetų parapijos ribos

                    

                    Įsteigtoji Dusetų parapija pirmiausia priklausė Vilniaus vyskupijai. , Kupiškio dekanatui, paskui Žemaičių Vyskupijai, Obelių dekanatui.

                    Pirmykštė parapija ribojosi šiaurėje su Kriaunų parapija, rytuose – su Zarasų , pietuose – su Salako ir vakaruose – su Utenos ir Užpalių parapijomis. Šiaurėje prie Dusetų parapijos šliejosi šie Kaimai: Bradesiai, Saliniai, Zirnajai, Derviniai, Bakučiai, Volungiai, Šniukštai ir Vėdariai. Rytų siena ėjo Čičirio ežero krantais, Javydžių kaimu, toliau ribojosi su Avilių ežeru, Avilės upele iki Aukšlio ežero. Pietų siena ėjo Braslavos ir Ukmergės apskričių ribomis iki Natiškių kaimo, toliau Alaušos upe iki Sėmeniškių, vakaruose kaimyniniai kaimai buvo: Veiseikiai, Vaiskūnai, Likunčiai, Treidžiūnai. Dauliūnai, Južintai, Tarnavos, Zabuliškio ir Gatčionių dvarai su jiems priklausančiais kaimais.

                    1782 metais Dusetų parapijoje buvo Južintuose filija, Antalieptėje vienuolynas, keturios viešos koplyčios, būtent: Avilių, Daugailių, Vencavų ir Mukulių, taip pat dvi privačios koplyčios: Dusetų ir Antazavės dvarų rūmuose.

                   Vienuoliai parapijoje gyveno penkiose vietose: Južintuose  –  du augustijonai, Antalieptėje  –  karmelitai, Aviliuose – du pijorai, Daugailiuose  –  vienas iš Gelvonių pranciškonas ir Vencavuose  –  vienas pranciškonas.

                  Laikui bėgant, iš tokios didelės Dusetų parapijos susidarė net septynios parapijos.  XVII šimtmetyje pirmoji atsiskyrė Južintų parapija, antroji 1794 metais  –  Antazavės,  trečioji XIX  šimtmetyje  Daugailių  parapija,  ketvirtoji  –  Baltriškės,  penktoji – Antalieptės ir  šeštoji –

Avilių parapija. Trys pastarosios susidarė dvidešimtame amžiuje. Keletas kaimų dar prisidėjo prie Užpalių parapijos. Po tiek padalinimų Dusetų parapija ir šiandien dar yra didžiausia Zarasų krašte. Jos plotas daugiau kaip 200 kvadratinių metrų.   

      

……………………………………

 

59.  Kurczewski J. Biskupstwo Wilenskie.S. 295.

            60.  Sliesoriūnas F. 1830 – 1831 metų sukilimas… P. 159 – 160.

61.  Sliesoriūnas F. 1830 – 1831 metų sukilimas…. P. 160.

62.  Sliesoriūnas F. 1830 – 1831 metų sukilimas… P. 176, 205.

63.  Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 582

Iš buvusių   parapijos   koplyčių, Vencavų   koplyčia   prieš   Pirmąjį   pasaulinį  karą   rusų

 valdžios įsakymu buvo perkelta į Salaką ir paversta cerkve, o Mukulių sugriuvo, nes buvo pastatyta iš nedegtų plytų. 

                    Vencavuose evangelikų reformatų bažnyčia minima 1614 m. 1696 m. Ašmenos seniūnas Zenevičius ją panaikino. Netrukus pastatyta katalikų bažnyčia. 1744 m. buvo Dusetų parapijos folija. Šiai pasenus, 1789 m. pastatyta nauja medinė. Bažnyčia funduotos žemės neturėjo. 1845 m. Vencavų dvaro savininkas pastatė stačiatikių cerkvę. Katalikų bažnyčia nebebuvo kam rūpintis. 1864 m. ją caro valdžia uždarė. 1907 m. Vencavų cerkvė perkelta į Salaką.

                  Avilių bažnytkaimis yra 12 km nuo Dusetų ir priklausė Dusetų parapijai. 1712 m. vienas iš kunigaikščių Giedraičių Avilių kapinėse pastatė medinę koplyčią, kuri priklausė Dusetų parapijai. Žinoma, kad 1744 m. Aviliuose buvo vieša koplyčia, kurią aptarnavo čia apsigyvenę vienuoliai pijorai 1794 m. Aviliai priskirti Antazavės parapijai. Atrodo, kad tuo metu Aviliuose buvo pijorų vienuolynas, kurį vėliau greičiausiai sunaikino gaisras.

                  Antazavės vietovė istoriškai žinoma nuo XVIII a., kada čia buvo dvaras. Jis yra ir 1744 m. Vilniaus sinodo sąrašuose. Tada aplinkui kaimų nebuvę – tik  dvaro pastatai ir smuklė. Bažnytkaimis kūrėsi dvaro žemėje. Jame galėjo apsigyventi tik tie , kuriems leido dvaras.

                    Pirmoji šios apylinkės šventovė buvo privati dvaro koplyčia. Kada ji įruošta, žinių neturima. Seni žmonės pasakoja, kad ji buvusi dabartinės bažnyčios vietoje, medinė, maža. Tačiau kun. Strelčiūnas savo „Dusetų parapijos istorijoje“ rašo, kad 1782 m. Antazavės dvaro rūmuose buvusi privati koplyčia. Atrodo, kad dvaro savininkai koplyčią buvo įsteigę tik savo reikalams; nuolatinio kunigo nebuvo. Retkarčiais ją aptarnaudavo Dusetų kunigai.

                     Dusetų parapijai kurį laiką priklausė ir Antalieptės vienuolynas, kuris gyvavo apie 100 metų. Vietovė pradėjo augti apie 1730 m., tačiau plėtėsi labai palengva, nes nebuvo žemės – ji priklausė vienuolynui ir gretimam Kaniukų kaimui. Pažymėtina, kad 1674 balandžio 24 d. Vencavų dvaro inventoriuje Antalieptė jau vadinama miesteliu.

                      Antalieptės bažnyčios ir vienuolyno fundatoriai buvo Jonas Mykolas Strutinskas su žmona Rože Pliateryje, Salako ir Strutynės valdytojai, Infliantų kunigaikščiai. 1732 m. jie padovanojo bažnyčiai kiek žemės ir greičiausiai tada pradėjo statyti bažnyčią,. 1732 – 1734 m. išaugo ir vienuolynas. Po bažnyčia esančiuose rūsiuose vienuoliai buvo laidojami nuo 1742 m. Bažnyčios statyba buvo baigta 1763 m.

               Pradžioje dusetiškiai buvo laidojami prie Dusetų bažnyčios, šventoriuje, o tolimesnieji gyventojai – sodžiaus kapinaitėse.  XVII a. pradžioje įsteigtos atskiros Dusetų kapinės, aukštame kalne, už pusantro kilometro nuo bažnyčios.  Nors ir didelis žemės plotas joms paskirtas, tačiau XVIII a. gale jos buvo per mažos. Taigi vėliau jos buvo dvigubai padidintos. Jose palaidota daug iš Dusetų kilusių kunigų ir šiaipjau šviesuolių.

 

1.9. Parapija po 1831 m. sukilimo

 

             1831 m. Dusetų apylinkėse sukilėlius organizavo dvaro savininkas Cezaris Pliateris. Jo dalinyje aktyviai kovėsi Emilija Pliaterytė /64/ . 1831 m. balandį miestelyje stovėjo C. Pliaterio ir iš Rokiškio atvykusio J. Gorodeckio sukilėlių būriai, kurie balandžio 21 d., prisidėjus dar ir J. Štadeno daliniui, užėmė Zarasus, o po to pasitraukė ir išsidėstė Dusetose, Antazavėje, Imbrade /65/.  Balandžio 30 d. už šešių kilometrų nuo Dusetų Gorodeckio ir Štadeno vadovaujami sukilėliai susikovė  su Litvinovo kariuomenės daliniu, neatsilaikė ir po stipraus apšaudymo pasitraukė į miestelį, kur stovėjo C. Pliaterio būrys.  Sukilėliai mėgino ardyti tiltą per Šventąją, tačiau nespėjo; rusų daliniai juos išstūmė iš Dusetų. Nurodoma, kad sukilimo metu dvare buvo gaminami ginklai (liejamos kulkos, iš ąžuolo daromos patrankos) /66/.

            Sukilimą numalšinus, grafai Pliateriai pasitraukė į užsienį, nes caro valdžia konfiskavo jų dvarus. Jo sodyboje stovėję rūmai buvo sugriauti, meno vertybės sunaikintos. Dvaro pastatų plytos buvo išdalintos apylinkės gyventojams, dalį dvaro griuvėsių suvertė į Sartų ežerą. Buvo apkarpyti ir bažnyčios turtai.

            Dusetų apylinkių žmonės grafus Pliaterius ilgai minėjo kaip gerus ir šviesius dvarininkus, kovojusius prieš baudžiavą ir carinę priespaudą bei žmonių nutautinimą. Cezario tėvas Kazimieras Pliateris, pasitaręs su savo giminėmis, jau 1817 m. Ukmergės bajorų seimelyje, o vėliau tais pačiais metais ir Vilniaus bajorų seime kėlė baudžiavos panaikinimo klausimą. Pliaterienė rūpinosi žmonių švietimu ir vaikų mokymu, šelpė beturčius ir kt.

           Rusų carui Nikolajui I valdant, rusų valdžia 1841  –  1843 metais atėmė katalikų bažnyčios žemes, palikdama prie kiekvienos po 33 dešimtines ir tiktai išimtinais atvejais kiek daugiau. Dusetų bažnyčiai palikta jurisdika su 12 ha žemės ir Antakalnio palivarkas su 50 ha žemės. Kita  žemė  buvo  išdalinta  laisviesiems  valstiečiams. Už  nusavintą  žemę  caro  valdžia

mokėjo Dusetų klebonui atlyginimą po 400 rublių per metus.

           Pagal atimtos žemės kiekį bažnyčios buvo padalintos į penkias klases. Dusetų bažnyčia priklausė trečiajai klasei. Nuo bažnyčios klasės priklausė ir klebono atlyginimas.

           Prie visų šitų pajamų reikia paminėti dar ir valstiečių dešimtinę, mokamą bažnyčiai.

…………………………………..

 

               64.  LVIA. F. 378. B.s., 1833 m. B.  1055.

               65.  Lukšienė M.  Lietuvos švietimo istorijos… P. 233.

               66.  EЭ. T. 7. C. 389

              1833 m. miestelyje surašyti 523 gyventojai: buvo 18 trečios gildijos pirklių, 44 namai        ( vienas mūrinis), 11 smuklių, krautuvė ir mokykla, kurią lankė 86 vaikai (7 mergaitės)./67/. 

            1846 m. mokykla uždaryta /68/, tais pačiais metais valsčius atskirtas nuo Ukmergės apskrities ir atiteko naujai suformuotai Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskričiai. 1847 m. miestelyje gyveno 74 žydų šeimos, iš jų dvi  –  trečios gildijos pirklių, o Dusetų kahalui priklausė 486 „dūšios“. /69/. 

             1851 m. sudarytas valstybiniam dvarui priklausiusio miestelio dalies (be bažnyčios jurisdikos) tikrosios būklės planas. (.8 pav., 9 pav.).. Dokumente pavaizduota teritorija į šiaurę nuo jurisdikos; sodybos išsidėstė palei vieną gatvę Sartų ežero pietryčių pusėje, o sklypai – dar ir pagal Subatos keliu atsišakojusį į šiaurės vakarus kelią. Gatvės – kelio susikirtime matyti nedidelė aikštelė. Dar viena – taip pat nedidelė, bet jau turgaus aikštė buvo plane pavaizduotosios miestelio teritorijos pietų dalyje, pagrindinėje gatvėje, Salako ir Antalieptės – Zarasų bei Subatos kelių sankirtoje.  Nors į miestelį suėjo 5 keliai, jis buvo tik neraiškaus radialinio plano su ryškiai vyraujančiu linijiniu – pagal pagrindinę gatvę išsidėsčiusių sodybų – apstatymu. Pastatų koncentracija aplink aikštę, kur mažuose sklypuose gyveno žydai, buvo gerokai didesnė, negu kitoje teritorijoje.

           1863 m. prasidėjus sukilimui, balandį Zarasų apskrityje ir Dusetų apylinkėje suorganizuotas apie 70 sukilėlių būrys (vadas Kazimieras Lukošiūnas), kuris gegužės mėnesį nužygiavo į Kamajus prisijungti prie A. Mackevičiaus dalinio /70/.  Po Sierakausko sukilėlių kariuomenės pralaimėjimo prie Biržų, gegužės 24 d. K. Lukošiūno būrys grįžo į Dusetas, ‚užpuolė valsčiaus sodybą, sunaikino raštus, paėmė kasos pinigus“.Liepos 11 d. šio būrio sukilėliai kovėsi su iš Zarasų atžygiavusiu ulonų eskadronu ir kuopa pėstininkų, po to pasitraukė Kamajų link /71/. K. Lukošiūno būrys tarp Dusetų ir Užpalių veikė ir 1863 m. rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje apylinkėje dar buvo Povilo Červinskio sukilėlių./72/ (10 pav.)

                 Nurodoma, kad tuo metu miestelį juosė stačių rąstų tvora, kurioje buvę 3 vartai pagrindiniuose keliuose. Sukilėliai vartus išgriovę, o kelis žydus už „skundimus rusų valdžiai“ pakorę ar paskandinę ežere /73/. Dar ir 1863 m. gruodį K. Lukošiūno būrys, „įsiveržęs į Dusetas,

 

………………………………….

67.  Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos… P. 121.

68.  Ibid. P. 154.

69.  Ibid. P. 219. 221.

70.  Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. 586.

71.  Ibid.

72.  LE.T. 5. P. 270; Kviklys B. Panevėžio vyskupija. P. 164.

                                73.  Ibid. Hedemann O. Historja powiatu Braslawskiego…S.254.

 

, sumušė čia buvusį rusų kariuomenės dalinį, sudegino miestelio vartus“ /74/.

                 Po 1863 m. sukilimo iš Dusetų valsčiaus ir Padustėlio kaimo ištremti 187 žmonės į Samaros gubernijos Čiornaja padina vietovę, o ištremtųjų sodybas užėmė valdžios atkeldinti rusų kolonistai /75/.  Buvo suimti ir ištremti Dusetų kunigai Antanas Petravičius ir J. Laukevičius. O kun. Hedemanas nubaustas 100 rub./76/.

 

1.10. Trečioji Dusetų bažnyčia. Neoromantizmas

 

              XIX a. aštuntajame dešimtmetyje bažnyčia ir klebonija buvo susenusios. Apie 1870 m. klebonu paskirtas kun. Juozapas Riauka pastatydino naują kleboniją, o bažnyčiai statyti leidimo iš rusų valdžios negavo. Šis labai lietuviškai nusiteikęs kunigas jau 1872 m. išgujo iš bažnyčios dalį lenkiškų giedojimų, įvedė vedybinius užsakus tik lietuvių kalba, sakė lietuviškus pamokslus ir vyskupo M.Valančiaus visada buvo labai vertinamas. Jis parašė lietuviškai ne tik pamokslų, bet ir dainų apie Sartų ežerą, Dusetas ir kt. Jam greičiausiai tenka priskirti ir dusetiškių dažnai dainuotą dainą apie vieną kunigą, rusų ištremtą dėl tikėjimo (skirtą kun. A. Petravičiui, 1863 . ištremtajam Dusetų klebonui), ir kt. Kun. Riauka pasitraukė į Dusetų altariją ir mirė, kai naujasis klebonas jau buvo pradėjęs statyti naująją bažnyčią: jo karstas buvo įmūrytas į naujosios bažnyčios kairės pusės pamatus, be jokio įrašo, nes taip jis pageidavo.

               Naująją bažnyčią statė energingas klebonas Antanas Rumševičius, į Dusetas atkeltas apie 1880 metus. Tai jau trečia bažnyčia šiame miestelyje. Ji buvo statoma 1886 –  1888 m. Klebonui Antanui Rumševičiui bažnyčioje yra atminimo lenta. Kadangi pastatas buvo statomas medinės bažnyčios vietoje, kurią teko iš karto nugriauti, varpinės pirmajame aukšte prieš tai įrengta koplyčia /77/. Nurodoma, kad jau pradėjus bažnyčią statyti, buvo atšauktas darbų vykdymo leidimas, tačiau sienas spėta pamūryti, o skliautus pradėti, todėl sustabdyti statybos nebuvę galima.

               Kad rusų pareigūnai statybos darbų nekliudytų, teko duoti kyšių Kaune, Vilniuje, net Petrapilyje. Tepta ir  Dusetose,  nes  tuo  pačiu  leidimu  besinaudojant   teko   daug   kas   taisyti.

                 Naujoji bažnyčia statyta galvotrūkčiais  –  leidimą gavus, darbai pradėti tučtuojau. Senąją bažnyčią nugriovus, sukviesta didžiausia talka pamatams kasti, o kai rusai atšaukė leidimą, jau buvo baigtos sienos ir mūrijamos lubos…

…………………………………………………            

               74.   Kviklys B. Panevėžio vyskupija. P. 161.

                    75.  LE. T. 5. P. 270; Panevėžio vyskupija. P. 164.

                    76.  Ibid.

                    77.  Kviklys B. Panevėžio vyskupija. P. 161.

 

              Oficialiai bažnyčia statyta Dusetų parapijiečių lėšomis, kurie tuo metu jau buvo laisvi nuo baudžiavos. Kai kurie iš jų buvo savarankiški ir gan pasiturintys ūkininkai. Bet dar slapta aukos buvo rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje.

                1881 m. prasidėjo valstiečių bendruomenės sueigos, kurios nutarė statyti bažnyčią ir rinkti lėšas. Lėšas galima rinkti tik tuomet, kai užpildyti grūdų magazinai ir užmokėti valstybiniai mokesčiai. Be to, reikalingas statybai vadovaujantis technikas. Gubernatorius generolas – majoras Melnickis. 1886.06.14

                    Kauno gubernatorius leido statybą 1886. 07. 14 /78/

                       Statybos darbas pradėtas. Kunigas Antanas Rimševičius prašo vyskupijos pajamų ir išlaidų įrištų knygų, nes jis dabar nevykusioje padėtyje. 1886.08.16 /79/

                   1886 m. liepos 20 d. Dusetų ir Antalieptės valstiečiai susirinkę pas kleboną vienbalsiai nutarė išrinkti statybos komitetą. Pirmininku – kleboną Antaną Rimševičių, jis turės tvarkyti ir lėšas. Nariais, iš dvasininkų Danil Krživcą, iš valstiečių – Justiną Stavskį, Mykolą Lileiką, Juozapą Skardinską. Jie turės teisę vesti piniginių įplaukų ir jų išeikvojimo dokumentaciją, rūpinsis statybinėmis medžiagomis, sudarinės kontraktus su meistrais ir stebės statybos eigą. Sueigos namų parašas. /80/

                   1886. 07. 20 pasitarime, kuris įvyko pas kleboną parapijiečiai nurodė valstiečius, kurie turės vežti statybines medžiagas: Morkus Markelis, Justinas Makauskas, Vikentijus Lapienis, Izidorius Čiulka, Izidorius Smalelis, Žygimantas Svilas, Liudvikas Juchna, Žygimantas Tumėnas, Benediktas Melinis, Jonas Juškėnas, Juozas Stimburys, Justinas Lingys./81/

                   Klebonas Rumševičius  bažnyčią pastatė mūrinę, su dviem bokštais, erdvę ir gražią. Didžiąją daugumą plytų jos statybai paaukojo grafienė Pšezdeckienė iš Rokiškio. Ji buvo sumaniusi pastatyti bažnyčią netoli Eglainės savo Lasmuižės dvare, tačiau negavo iš rusų valdžios leidimo. Tuomet savo bažnyčiai surūpintas plytas grafienė paaukojo Dusetų bažnyčios statybai. Dalį plytų gamino pats bažnyčios statymo komitetas savo plytinėje Antakalnio palivarke, kuris priklausė bažnyčiai. Dar apie 100 tūkstančių pirko iš Smėlynės. Statymui reikalingas lėšas sudėjo parapijiečiai. Apie tos bažnyčios statymą liudija bažnyčios sienoje įmūryta lenta su įrašu.(11 pav.)     

           Bažnyčios stilius neoromantiškas, su eklektiškais nukrypimais. XIX a. pab. – XX a. pr. meno  tendencijos  artimos  romantizmui.   Neoromantizmu   vadinama   tradicinių    romantizmo

 

…………………………………..

                   78.  LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 3770. L. 7.

.                  79.  Ten pat .L. 9

                   80.  Ten pat. L. 10

              81.  LVIA. F. 669. Ap. 3. B.3770. L. 11.

 formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis.

              Eklektikos stiliui būdingas laisvas ir įvairus, kai kada keistas praeities stilistinių formų jungimas. Jis plito Europoje, JAV ir kitose šalyse. Lietuvoje eklektikos elementai plito miestų, miestelių, dvarų architektūroje.   

             Dusetų bažnyčios architektūra su eklektikos elementais. Du aukšti fasadiniai bažnyčios bokštai turi keturis tarpsnius. Jie palaipsniui siaurėja aukštyn, atskirti plačiais karnizais. Viršutinis tarpsnis aštuoniasienis, stogai piramidiniai su frontonėliais kiekviename šone, dengti geležies skarda. Kryžių bazės rutulinės.  Centrinės navos fasadinė siena rizalitiškai ištraukta priekin tarp bokštų. Portiko ir bokštų angos, kaip ir visi langai, perdengti apskritomis arkomis su

 alchivoltomis. Trikampis frontonas apvestas aklina arkatūra. Panašiai dekoruoti ir bokštai. Šoninės sienos suskaidytos plokščiais piliastrais ir antablementais. Plytų mūras netinkuotas. Vidus tinkuotas, grindys medinės. (12, 13, 14 , 15, 16, 17, 18 pav.)

                  Mūrinė šventoriaus siena dengta betoniniu stogeliu. Toje sienoje išmūrytos aukštos koplytėlės. Kryžiaus kelių stotims. (19 pav.) Turtingai ornamentuoti geležiniai vartai įstatyti tarp mūrinių stulpų. (20 pav.) Šventoriaus kampe stovi 13 m. aukščio mūrinė varpinė, statyta  XVIII a. vidury. Tai įdomus barokinės architektūros paminklas Jos keturi aukštai palaipsniui siaurėja Kampuose yra sudvigubinti piliastrai, viršuje sujungti kelių siaurų  traukų karnizais. Angos su  apskritomis arkomis.  Ant stogo iškyla keturių  tarpsnių barokinės formos bokštelis, papuoštas ažūriniu geležiniu kryžiumi. Pirmajame varpinės aukšte įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia  su altoriumi ir vargonėliais. Po varpine yra rūsys. Didžiosios durys nukreiptos į šventorių , o durys į rūsį yra iš Vytauto gatvės pusės. Pastato plotas maždaug 4,5 x 4,5 m.

                 Bažnyčios viduje trys navos su skliautais, trys mūriniai gražiai papuošti altoriai. Juose yra dalis senųjų Gogelio skulptūrų, o kitos saugomos varpinėje ir Avilių bažnyčioje.

                Didysis altorius iš tvirtos medžiagos. Pirmame tarpsnyje Marijos paveikslas su sidabro drabužiais ir auksuota karūna kraštuose, 2 skulptūros – Šv. Petro ir Šv. Povilo, medinės, drožtinės. Antrame tarpsnyje paveikslas Šv. Trejybės. ( 21 pav.)

                 Mažasis altorius dešinėje pusėje iš tvirtos medžiagos dviejų tarpsnių. Pirmame – Šv. Petro paveikslas, virš Šv. Antanas. (22 pav.)

                 Mažasis altorius kairėje dviejų tarpsnių. Pirmame aukšte Rožinė Marija, virš Jėzaus širdies paveikslas. (23 pav.)

                Bažnyčioje 16 balsų vargonai. Sakykla medinė. (24, 25 pav.)

                 Didysis bažnyčios varpas (600 kg) nulietas Nesvyžiuje, mažesnieji – Vilniuje XVII a. gale. Juos išvežė rusai 1915 m.

           Bažnyčios interjere yra vienas istorijos ir 5 dailės paminklai. Tai: 1.Vargonai – vietinės reikšmės istorijos paminklas. Jų meistras nežinomas. Teigiama, kad 1888 m., pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras. 2. Respublikinės reikšmės dailės paminklas – paveikslas „Marija su kūdikiu“, nutapytas aliejiniais dažais drobėje, užklijuotoje ant medžio, su metalo aptaisais.(26 pav.) Tapyba nevienalaikė, autorius nežinomas. Puošnius aptaisus paveikslui padovanojo didikai Pliateriai 1746 metais. Aptaisų apačioje įrašyta dovanojimo bažnyčiai data ir Pliaterių herbas. 3. Vietinės reikšmės dailės paminklas – centrinis altorius.  4. Vietinės reikšmės dailės paminklai  – du kilnojamieji altorėliai. Pirmasis – Aušros vartų Marijos paveikslas su auksuotais, augaliniu ornamentu ir linijomis kalstytais aptaisais. Antrasis altorėlis – su puošniai įrėmintais Marijos ir Kristaus, nešančio  kryžių,  paveikslais. Altorėlis  sidabruotas  ir auksuotas.( 27, 28, 29 pav.)         

                 1888 m. bažnyčios inventorius perduodant kunigui Riaukai: Medinė. Kryžminės formos. Du bokštai priekyje 47 x 27 aršinos. 12 langų. Virš chorų galerija iš medinių baliustrų.

                Skliautai ir sienos ištapyti.

                Bažnyčios šonuose medinis portikas su galerijomis, remiamas 6 kolonų.

                Altorių – 5.

                Išlikusi altarija./82/

 

1.11. Dusetų parapijinės draugijos

 

               Dusetų parapijinės draugijos pradėtos kurti po 1740 m. Brolija: Jėzaus Širdies. Popiežiaus Benedikto XIV indultas. * Buvo  rašomi Rožinio brolijos sąrašai pavardėmis. Suburta Švč. Jėzaus Širdies brolija, kuri išleido ir pasižadėjimą, spausdintą dar prieš 1863 m. Kunigas Antanas Naudžiūnas, o gal ir ankstyvesni kunigai, buvo sudarę knygnešių broliją, kurios nariai įsipareigojo kiekvieną dieną kalbėti maldas už rusų persekiojamus katalikus.

              XIX a.  paskutiniaisiais dešimtmečiais kylant tautinei savimonei ir plečiantis draudžiamos lietuviškos spaudos platinimui slaptom religinėm brolijom vadovavo kunigai.  Spauda buvo slepiama zakristijoje, varpinėje ir kitur, o miestelyje ir apylinkėje ją platino Ebraderis, T. Stankūnas, J. Barzda, Grigėnas, Gabrilevičius, Kundevičius. Apie 1890 metus įsteigta slapta parapijinė biblioteka, kuriai vadovavo Antanas Mažiulis. /83/

             Maždaug nuo 1870 metų rusai dalį lietuvių katalikų parapijiečių apie Vencavus, Antalieptę  priverstiniu  būdu  padarė   stačiatikiais,   įrašė   į   cerkvę.   Sakramentus   ir      kitus

……………………………………………..

            82.  LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23. L. 40 – 41.

            83.  Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.1.  P. 587.

 

             Maždaug nuo 1870 metų rusai dalį lietuvių katalikų parapijiečių apie Vencavus, Antalieptę priverstiniu būdu padarė stačiatikiais, įrašė į cerkvę. Sakramentus ir kitus patarnavimus jiems slapta teikdavo Dusetų kunigai, nuvykdami į jų ūkius nakties metu. Vienas iš trijų parapijos vikarų buvo skirtas šioms sunkioms ir pavojingoms pareigoms. Rusai tokius kunigus baudė trėmimu į Rusiją. Tas pavojingas pareigas ėjo Antanas Naudžiūnas ir kiti vikarai.

           1863 m. sukilimą Dusetų apylinkėse rusai labai žiauriai malšino. Dusetų parapijos vikaras kun. J. Laukevičius  1864 m.  gruodžio  mėn.  buvo  rusų  suimtas,  apkaltintas   sukilėlių   vado

 Lukošiūno sesers Emilijos Lukošiūnaitės slėpimu, dvejus metus kalintas Zarasų kalėjime., o iki 1871 metų laikytas tremtyje. Klebonas kun. Antanas Petravičius, rėmęs sukilimą ir slaptai laidojęs rusų sušaudytus sukilėlius, ištremtas į Rusiją. Keršydami rusai iš apylinkės kaimų ištrėmė nemažai lietuvių

             Talkinant kunigams Matiukų kaime buvo surengtas lietuviškas vakaras.  Vėliau tokie vakarai vyko vos ne kasmet. /85/

            

                                                          1.12.  Parapijos žmonių gyvenimas

 

                Dusetų dalis, šiandien vadinama Užtilte, turėjo būti senesnė už Dusetų dvarą. Ji buvo išsidėsčiusi palei kelią Užpaliai – Daugpilis. Tai buvo sena sodyba su smukle, kuri išliko iki 1915 metų. Jos žmonės keltu perkeldavo per Dusetos upę važiuojančius pirklius.

           Tik žymiai vėliau, nuo 16 – jo ar 17 – jo amžių buvo supiltas ilgas pylimas ir vasarai būdavo pastatomas tiltas, kurį rudenį nuimdavo, kad pavasario potvyniai jo nenuneštų.

           Trečioji Dusetų dalis arba Miestas galėjo būti įsikūręs apie pora šimtmečių anksčiau, negu kad buvo pastatyta bažnyčia. Miestelis buvo išplanuotas sklypais, turėjo keturkampę Prekyvietės aikštę ir mokyklą. Čia stovėjo ir Dusetų dvaro midaus ir degtinės smuklė.

          Aikštė turėjo įvairių paskirčių ir buvo įvairiai vadinama. Istoriniuose šaltiniuose neminima, kaip ji buvo vadinama miestelio įsikūrimo pradžioje, o ir senolių prisiminimai teigia, kad dažniausiai ją vadindavę Prekyviete arba turgaus aikšte. Turgaus dienomis, pagrinde trečiadieniais, smulkesnėmis prekėmis buvo prekiaujama pagrindinėse miestelio gatvėse. Gyvuliai buvo varomi į miestelio centre esančią ir jais prekiaujama. Aikštė buvusi tuščia ir labai purvina – išmindyta gyvulių ir žmonių kojomis.

             Mažai kuo jaunesnis už Dusetų miestelį turėtų būti ir Maskvyčių kaimas (dabartinė Vilniaus gatvė), prie miestelio prišlietas dar 16 – me amžiuje. Pagal  kaimo vardą galima manyti,

 

………………………………………

        85.  Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1.  P. 587.

kad  jis  buvo sudarytas iš Maskvos kunigaikštijos belaisvių, atgabentų į  Lietuvą, arba pabėgėlių

 Kad čia gyventa rusų, liudija ir slaviškos kilmės pavardės, labai paplitusios  šioje miestelio dalyje ir greta esančiame Padustėlio kaime. Tai Kuzmos, Kazakevičiai ir kt. (30 pav.).

            Nuo seno, gal net nuo Vytauto Didžiojo laikų Maskvyčių kaime gyveno kelios totorių šeimos, atgabentos iš Pavolgio ar Krymo. Totoriai užsiiminėjo gana retu amatu – kailiadirbyste. Jie supirkinėdavo ir išraugindavo, išminkštindavo galvijų ir arklių odas. Paskui jas parduodavo vietiniams batsiuviams arba veždavo į miestus parduoti. Raugindavo ir apdorodavo taip pat avikailius,  kuriuos  žmonės  jiems  pristatydavo  tik išdirbimui, o išdirbtus atsiimdavo, sumokėję

Nustatytą kainą už išdirbimą. Kai kurie totoriai veldavo veltinius, tuo užsidirbdami pinigų. Veltinių vėlimas taip pat nebuvo dažnas amatas lietuvių tarpe. Totorių moterys garsėjo kaip geros daržininkės. Jos net smėlėtose Dusetų žemėse priaugindavo daug svogūnų, morkų ir kitų daržovių.

            Maskvyčių kaime buvo net dvi smuklės. Jose alų ir degtinę pardavinėdavo daugiausia žydai, kuriuos kai kas dėl nešvaros vadindavo parkomis ir utėliais, todėl ir smuklė turėjo tokias pravardes  –  Parkynė ir Utėlynė.

           Apie 18 – jo amžiaus vidurį ėmė ryškėti atskiros Dusetų miestelio dalys. Nuo tilto einant į Dusetas, dešinėje kelio pusėje prie pat bažnyčios šaltiniuotoje, dirbimui netinkamoje žemėje glaudėsi Skregždynė. Dusetiškiuose kregždė buvo vadinama skregžde, todėl ir miestelio dalis, kurioje maži nameliai glaudėsi vienas prie kito kaip kregždžių lizdai, buvo vadinama Skregždyne. (31 pav.).

             Pagal dusetiškių Mykolo Stausko, gim. 1908 m., ir Rožės Bakšytės, gim. 1916 m. pasakojimus, Skregždynėje nuo seno gyveno vienišos netekėjusios merginos arba našlės. Vyrai ten nesimaišydavo. Jei mergina likdavo netekėjusi ir nenorėdavo gyventi drauge su brolio šeima, kur ją dažniausiai laikydavo pastumdėle, atsiimdavo iš brolio jai priklausančią tėvų ūkio dalį, Skregždynėje pasistatydavo mažą gryčiutę ir imdavo tarnauti bažnyčiai. Skregždynės tarnautojos nemokamai valydavo, tvarkydavo ir prižiūrėdavo bažnyčią vien už tai, kad klebonas leisdavo joms bažnyčiai priklausančioje žemėje pasistatyti namelį.

               Skregždynės gyventojos prasimaitindavo iš atsitiktinio uždarbio: ūkininkėms suverpdavo linus ar vilnas, mokydavo vaikus poterių ir ruošdavo juos prie išpažinties ir pirmos komunijos, priimdavo „ant buto“  mokyklą lankančius kaimiečių vaikus, virdavo jiems valgį, o prie jų neretai prasimaitindavo ir pačios. Skregždynės davatkėlės būdavo samdomos melstis už vienos ar kitos giminės mirusiuosius ir už tai gaudavo maisto, o kartais ir pinigų.

                Sekmadieniais atėjusios į bažnyčią ar trečiadieniais į turgų, Kavolių, Brogiškių, Pakniškių ir kitų to krašto kaimų ūkininkės užeidavo pas geriau pažįstamą Skregždynės gyventoją, ten apsiaudavo kojas, truputį pailsėdavo, palikdavo savo venzlelį (ryšulėlį) su maistu ir eidavo į bažnyčią. Grįždamos namo vėl užeidavo pas davatkėlę, pavalgydavo iš savo venzlelio, nepamiršdamos pavaišinti ir šeimininkę, kuri prie viešnios sūrio ir sviesto paduodavo stiklinę žolelių arbatos. Kartais saldintos, o kartais ir ne, bet vistiek tai buvo geriau, nei sausas valgis. Maisto likučius, o likdavo bent po pusę sūrio ir gniužuliuką sviesto, ūkininkės visada palikdavo gryčelės šeimininkei, todėl šioji maistu beveik pilnai apsirūpindavo vien iš ūkininkų užėjimų. Žiemą dažna kaimietė ėjo į Skregždynę su skerstuvėmis arba su rinkele šviežiai išrūkytos dešros ir bryzeliu lašinių. Įdomu tai, kad ūkininkės užeidavo ne į pirmą pasitaikiusią Skregždynės trobelę, o  turėdavo  pasirinkusios  sau  nuolatinę   užėjimo   vietą,  turėdavo   „savo

davatkėlę“, pas kurią užeidavo. Dusetų mokyklą pradėjusius lankyti kaimo vaikus taip pat neretai apgyvendindavo pas pažįstamas davatkėles. Už natūra mokamą užmokestį užprašydavo trobelės šeimininkę pasimelsti už giminės mirusius ar kitokią paslaugą atlikti.

                  Dėl žemės stokos nameliai, kurių Skregždynėje buvo net keliolika, buvo sustatyti vienas prie kito labai arti, kaip kregždžių lizdai sulipinti. Tarp jų nuolat zurzendavo rudo vandens grioveliai, kurie subėgdavo į didesnį upeliuką palei pat kelią, vadinamą Trimpiziulės upelį.

                  Vieta buvo paversmėta, balota, todėl nameliai, pastatyti beveik be pamatų, greitai imdavo pūti ir smegti į žemę. Gyventi čia buvo nesveika, nes tvyrojo nuolatinė drėgmė, tačiau tais laikais į tai nebuvo kreipiama dėmesio.

                   Skregždynė buvo savotiškai mylimas Dusetų miestelio kvartaliukas, nes čia pastogę pailsėti surasdavo daugelis žmonių. Tiesa, ir buvo nuolat pasišaipoma, o į jo gyventojas žiūrima su atlaidžia šypsena. Jei kuri mergina ilgai nesusiruošdavo tekėti, apie tokią sakydavo, kad ji jau ruošiasi į Skregždynę, t. Y. Nusiteikusi likti senmerge. Kuri nenorėdavo eiti už peršamo jaunikio, tą net tėvai piktokai subardavo: „Į Skregždynę, ar ką, užsimanei, kad šitokį jaunikį brokiji“.

                     Tą miestelio dalį, per kurią dabar nusitiesusi Vienažindžio gatvė, anksčiau dusetiškiai vadindavo Šeškamiesčiu. Šiai miestelio daliai duotas vardas taip stipriai įaugo į žmonių atmintį, kad dabar dar jis tebėra gyvas.

                   Šalia normalaus didumo ūkininkų namų čia glaudėsi ir nemažai „bobilių“, t. y. bežemių lušnų, kurių gyventojai neturėjo žemės, bet dažnai turėdavo gausias šeimas. Jie pelnydavosi sau duoną dirbdami pas ūkininkus, kasdami griovius, žuvaudami, patarnaudami turtingiesiems žydams ir t. t. Neturėdami nei žemės, nei miško, bobiliais pravardžiuojami varguoliai neturėjo iš ko pasistatyti sau geresnius namus, todėl sausoje ir smėlėtoje vietoje išsikasdavo žemines. Joms apšildinti nereikėjo daug kuro, nes patalpos buvo žemos ir ankštos, todėl per žiemą „bobiliai“ jose šiaip taip pratūnodavo, o vasarą mažai jose tekdavo būti. Reikėjo dirbti ūkininkų laukuose, žvejoti, ravėti daržus ir kitokius darbus dirbti nuo aušros iki sutemų.

               Dusetų K.Būgos gimnazijos kraštotyros darbuose užrašytas senbuvės Konstancijos Marašinskienės pasakojimas. Ji prisimena, kad „…tose žeminėse ir apsisukt nebuvo kur.  Vietoj lovų buvo padaryti gultai dviem aukštais: vieni miegojo viršuj, kiti apačioj. Tarp gultų vos galima buvo praeiti, nes buvo tik siauras takelis. Stovėdavo dar mažas stalelis. Ir viskas. Rūbus užsimesdavo ant palubėj pakabintos karties“.

            Vienažindžio gatvė, buvęs Šeškamiestis, gana ilga. Niekas dabar nebegali pasakyti, kas ir kada šią miestelio dalį praminė Šeškamiesčiu.

             Vieni teigia, kad čia stovėjusios žemutės šiaudais dengtos trobelės, šalia kurių glaudėsi dar mažesni, taip pat šiaudiniais stogais, tvarteliai ir įvairūs priestatėliai, kuriuose veisdavosi daugybė šeškų. Šie aštriadančiai, turintys gražų blizgantį kailį žvėreliai, pridarydavo žmonėms nemaža žalos : išgerdavo tik ką sudėtus vištų kiaušinius, o kiaušinių neradę – išpjaudavo vištas. Neretai jų padaryta žala žmonėms atsipirkdavo. Vyrai spąstais gaudydavo šeškus ir už jų gražius kailiukus gaudavo nemažai pinigų.

             Sugautą šešką iš spąstų iškratydavo į maišą ir maiše jį užmušdavo. Mušamas šeškas paleisdavęs labai nemalonų kvapą. Kol jam numaudavo kailiuką, tuo kvapu persismelkdavo ir pats kailialupys, ypač jei sugaudavo vienu kartu bent keletą šeškų.

              Bažnyčioje ar kituose suėjimuose iš dūminės pirkios atėjusį žmogelį, atsiduodantį pradvisusiu trobos kvapu, kiti visai nekaltai apkalbėdavo, kad jis smirda šešku arba  –  skleidžia Šeškamiesčio kvapą.

             Žemų šiaudinių trobelių, be jokio išplanavimo pristatytų abiejose kelio pusėse, Šeškamiestyje buvo daugybė. Į kai kurias iš jų galėjai pakliūti tik perėjęs keletą kiemelių, pro vartelius ir malkines, pro vištų aptvarus ir šunų būdas. Kiekvienais metais prieš Kalėdas kunigas su vargonininku, zakristijonu, zvaniku (skambintoju) ir kitais bažnyčios tarnais važiuodavo kalėdoti arba, kaip dusetiškiai sakydavo, kalendravoti. Kunigo buvo laukiama apsitvarkius, pasitempus ir su savotišku nerimu ir baime, nes klebonas nešykštėdavo žmonėms pastabų, jei rasdavo ką labai netvarkingai gyvenant. Vaikus klausinėdavo poterių ir subardavo, jei kuris poterių nemokėdavo. Gerai mokančius klebonas apdovanodavo saldainiais ir šventais paveikslėliais.

              Kalėdojimo metu žmonės privalėjo duoti klebonui duoklę grūdais arba pinigais. Privalėjo įpilti  grūdų arba duoti pinigų ir bažnyčios tarnams. Todėl kalėdojimas vargingesniems valstiečiams ir miestelėnams buvo rimtas savo išteklių patikrinimas.

             Kalėdoti į Šeškamiestį kunigai išsiruošdavo nelabai noriai, nes ten prie daugelio trobelių  arkliais nebuvo kaip privažiuoti. Tekdavo lipti iš važių ir su visa svita vaikštinėti pėsčiomis pakiemiais šunų aplotiems. Kartais net paklysdavo., beieškodami dar neaplankyto žmogaus.

             Kartą vienas klebonas, bekalendravodamas Šeškamiesčio žeminėse ir sugaišęs gerą pusdienį beklaidžiodamas po kiemus ir kiemelius, vos įlindęs pro žemutes trobelės duris jos savininkui gana piktai išrėžė: „gyvenat čia jūs kaip šeškai, sulindę į savo urvus. Tikras šeškų miestas! Tik privargsti po tokius šeškamiesčius belandydamas!“

             Labiau pasiturintiems miestelėnams tik to ir tereikėjo. Sužinoję, kaip klebonas pavadinęs žeminių gyventojus, to miestelio dalį  ėmė vadinti Šeškamiesčiu. Pavadinimas greitai prigijo ir išliko ilgiems laikams.

           Seniau miesteliu buvo laikoma tik gatvė, einanti link bažnyčios, ir miestelio aikštė, vadinta Prekyvietės aikštė. Čia buvo susispietę vienaaukščiai prekybininkų (daugiausia žydų), amatininkų ir kitų verslininkų nameliai. Šalia ištisai gyveno ūkininkai, kurie turėjo nemažus sklypus daržams, o toliau už miesto – net po keletą ar keliolika hektarų žemės.  

               Dusetos – ežerų ir ežerėlių kraštas. Ežerai ne tik teikė kraštui nepakartojamą grožį, bet ir maitino nemažą skaičių žmonių. Daugelis ežerų buvo labai žuvingi. Daugelyje į Šventąją įtekančių upelių ir upokšnių buvo pilna vėžių, kurie buvo paklausi ir gera prekė. Vėžius, supirkę iš žvejų, pirkliai siųsdavo į Kauną ar net į užsienio valstybes.

                 Mažesni ežerai buvo daugiausia privatūs. Kieno žemės sklype jie būdavo, tam savininkui ir priklausė. Kiti buvo valstybiniai arba priklausė dvarininkams. Tokius dažniausiai išsinuomodavo žuvų pirkliai, kurie samdydavo žvejus, o patys užsiiminėdavo tik žuvies prekyba. Žvejams betraukiant tinklus, ant kranto jau laukdavo ežero nuomininkas – pirklys, į kurio vežimą buvo supilamas visas laimikis. Išnuomoti buvo ir Sartai.

               Žvejai, dusetiškiuose vadinami ribokais, žūdavo (žvejodavo) mažomis valtelėmis ir paprastais tinklais. Tinklus iš suktų lininių siūlų megzdavo dažniausiai žvejų žmonos ar kiti šeimos nariai, tačiau ir patys žvejai puikiai mokėdavo megzti tinklus. Charakteringa, kad žvejais samdydavosi pagrindinai rusų tautybės žmonės. Lietuviai samdydavosi labai retai, todėl net posakis žmonėse prigijęs: „negi maskolis esi, kad pas žydus riboku eisi.“ 

              1870 m.Dusetų inventoriuje surašytos (be bažnyčios jurisdikos ir pietinės dalies) surašytos 67 miestelio gyventojų šeimos: valstiečių  – 20, žydų – 27, daržininkų – 3, „lūšnose gyvenančių“ – 6, „pašalinių“ – 4, atitarnavusių kareivių – . Buvo vienas ir visuomeninio pastato sklypas. Iš viso surašyti 92 sklypai: 43 – valstiečių ir 49 – daržininkų. /86/.

                  1879 m. kahalo rašte nurodoma, kad Dusetose dirba 70 žydų amatininkų. 1877 m. sudarytas užvažiuojamojo namo valdos Novoaleksandrovsko (Zarasų) gatvėje planas /87/.

                  1885 – 1889 m. Dusetų   kahalui   priklausė   660 žydų,   iš  jų  tik 150 turėjo namus ir

…………………………….

         86.  KAA. F.62. B. 18. L.  45 – 50,  51 – 52.

            87. LVIA. F. 526. Ap. 7. B.  3096 – 3098.

                    

vertėsi smulkia prekyba. Kiti nekilnojamojo turto neturėjo, užsiėmė amatais ir padieniais darbais.

Iš viso miestelyje 1886 – 1890 m. gyveno 185 šeimos – 734 žmonės /88/.    

 

1.13. Grabnyčios atlaidai. Žirgų lenktynių ant Sartų ežero pradžia

 

                     Senieji žmonės kultūrinį gyvenimą sieja su bažnyčioje vydavusiais atlaidais ir kermošiais po jų, gausiai lankomus trečiadienių turgus ir , žinoma, kasmet vykdavusias žirgų lenktynes ant Sartų ežero.

                     Didžiausi ir reikšmingiausi Dusetų parapijos atlaidai buvo grabnyčios  –  Kristaus paaukojimo diena. Šių atlaidų dieną po pamaldų bažnyčioje ant Sartų ežero ledo vykdavo žirgų lenktynės ir didelis kermošius – žiemos mugė, kuri neretai užsitęsdavo dar ir sekančią dieną. Tai buvo pats įsimintiniausias kultūros renginys, didžiausia dusetiškių šventė.

                      Sunku tiksliai pasakyti, kada iš tikrųjų ant Sartų ežero ledo buvo pradėta ruošti lenktynės, tačiau nėra abejonių, kad šiai gražiai tradicijai jau ne vienas šimtas metų. Anapus ežero gyvenę grafai Pliateriai į svečius pas kaimyninius dvarininkus važiuodavo arkliais. Vasarą į karietas, lineikas pakinkytais, o žiemą – į prašmatnius važius. Pas juos atvykdavo dvarininkai taip pat arkliais; žiemą važiuodavo ledu skersai ežerą. Labai galimas daiktas, kad dvarponiai jau tada mėgdavo pademonstruoti savo žirgų eiklumą ir lenktyniaudavo vieni su kitais.

                   Panaikinus baudžiavą turtingesnieji valstiečiai užsiaugindavo greitų arklių ir pamėgo lenktyniauti.

                    Žirginio sporto entuziastai teigia, kad jau 17 – me amžiuje visame pasaulyje buvo pradėtos kurti važiuojamųjų arklių veislės, turinčios gerą risčią. Taip atsirado Orlovo, Amerikos, Prancūzijos ir Rusų ristūnų veislės.

                     XIX  a. ristūnai buvo įvežti ir į Lietuvą vietiniams arkliams gerinti ir lenktynėms. Lenktyniaujama buvo daugiausia miesteliuose ir ant užšalusių ežerų bei upių ledo turgų ar kitų susibūrimų dienomis. Tokio pobūdžio pramogos labiausiai paplito Rytų Lietuvoje ir rytinėje Aukštaitijos dalyje. Daugiausia mėgėjų parungtyniauti susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose ir Dusetose. Vis dėlto populiariausios žirgų lenktynės liko ant Sartų ežero ledo. Dusetose ant Sartų ežero ledo pradėtos rengti žirgų žiemos lenktynės 1865 m.

                           Vasario pradžioje žiema kasmet jau būdavo stipriai įpusėjusi, ledas ant ežero pakankamai storas, o bažnyčioje vasario antrą dieną vykdavo didieji Dusetų parapijos atlaidai  –

 

…………………………………………..

          76. KAA. F. 49. Ap. 1. B. 14650. L. 36,41.

 

                           Vasario pradžioje žiema kasmet jau būdavo stipriai įpusėjusi, ledas ant ežero pakankamai storas, o bažnyčioje vasario antrą dieną vykdavo didieji Dusetų parapijos atlaidai  – Grabnyčios (Kristaus paaukojimas), į kuriuos suvažiuodavo daugybė žmonių. Po pamaldų valstiečiai, atvažiavę geresniais arkliais, dažniausiai eržilais, dusetiškiuose kumeliais vadinamais, susitardavo važiuoti lenktynių.  Jokių važiavimo nei lenktyniavimo taisyklių nebuvo, niekas į laikrodžius nežiūrėjo. Kas pirmas atvažiuodavo, tas ir lenktynes laimėdavo. Važiuodavo ne vienu laiku, o pagal susitarimą. Pravažiuoja bent trys keturi, išsiaiškina tarpusavy nugalėtoją, o po valandos ar daugiau jau rikiavosi kitas pulkelis. Kumelaitėm lenktyniauti nebuvo įprasta. Lenktyniaudavo tik eržilais arba gerai nušertais, greitais arkliais.

                       Organizuoti lenktynes buvo pradėta 1865 metais. (Kasmetinėmis jos buvo paskelbtos 1905 m.).

                        Nors iki 1865 m. lenktynių niekas neorganizavo, valdžia į šį reikalą visai nesikišo, tačiau entuziastų palenktyniauti ant Sartų ledo netrūko, o juos visada lydėdavo pulkai žiūrovų. Žmonės, suvažiavę į Grabnyčių atlaidus, neskubėdavo namo, o mėgo dar pasižmonėti, pakermošauti, todėl lenktynių stebėjimas, kalbos apie žirgus, gerėjimasis  jų eiklumu buvo gana nemenka ir daugelio mėgiama pramoga. Per grabnyčias aplenkti kitą žirgą buvo ūkininkų garbės ir pasididžiavimo reikalas.

                            Apie žirgų treniravimo meną niekas tada nežinojo, nors labiau patyrę ūkininkai jau savaitę ar dvi prieš Grabnyčias imdavo savo kumelius pravažinėti, t. y. savotiškai juos treniruoti. Jokių prizų nei apdovanojimų nebuvo, tik pralaimėjęs lenktynes pagal tradiciją turėdavo statyti butelį degtinės laimėtojui ir drauge su juo pasivaišinti. Neretai pasitaikydavo, kad lenktyniaudami ūkininkai susipykdavo ir net susimušdavo, ypač po pasivaišinimo degtine.                       

 

                                            1.14. Dusetos Lietuvos ir Europos kultūros kontekste

 

               Dusetų dvarą ar  atskiras jo dalis įvairiu metu valdė garsios Lietuvos didikų giminės. Tie didikai užėmė aukštas pareigas valstybės ir bažnyčios tarnybose. Dažnai jie negyveno Dusetų dvare, bet į jį atvažiuodavo. Dalis tų didikų paliko ryškų   pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir kultūros gyvenime.

             Ypač ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje paliko trys Dusetų dvarą valdžiusios giminės: Radvilos, Rudaminos Dusetiškiai ir Pliateriai. Galbūt esama ir daugiau faktų, susijusių su kitomis Dusetas valdžiusiomis bajorų giminėmis. Tačiau tai, kas pavyko aptikti, atveria netikėtą kultūros perspektyvą, gali parodyti, kad tokios atokios vietos, kaip Dusetos, įtraukiamos ir Lietuvos, ir į Europos kultūrą.                

             Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvila, paveldėjęs iš tėvo turtą, Dusetose pastato bažnyčią, kas paskatina miestelio augimą. Miestelis išplanuojamas sklypais, su centre esančia prekyvietės aikšte.

             Dusetų parapija buvo labai didelė. Joje vėliau  kuriasi įvairios religinės draugijos, prasideda kova už rusų vykdomą katalikų persekiojimo politiką. Mat nuo 1870 metų rusų valdžia  dalį lietuvių katalikų parapijiečių padarė stačiatikiais, įrašė į cerkvę. Sakramentus bei kitus patarnavimus jiems slapta teikdavo Dusetų kunigai nakties metu. Tokia kunigų veikla buvo baudžiama trėmimu į Sibirą.

             Dusetų parapijos kunigams bei parapijiečiams skaudžiai atsiliepė 1863 metų pralaimėto sukilimo pasekmės. Buvo suimti ir ištremti į Rusiją keli parapijos kunigai – J. Laukevičius, A. Petravičius ir kt.

             Dusetų bažnyčioje yra klebonavę ir šiame krašte gražiai pasidarbavę nemaža iškilių asmenybių. Apie 1870 metus bažnyčioje dirbo kun. Riauka. Jis pirmasis pradėjo rūpintis bažnyčios statyba, jo pastangomis pastatyta klebonija. Kun. Riauka buvo lietuvybės skleidėjas parapijoje. 1872 metais jis panaikino iš bažnyčios dalį lenkiškų giedojimų, įvedė vedybinius užsakus lietuvių kalba.

            Apie 1875 metus į Dusetų bažnyčią vikaru buvo paskirtas kitas lietuvybės skleidėjas kunigas Feliksas Sereika.  Jis slapta lankė prievarta stačiatikiais paverstus Vencavų apylinkės lietuvius: Dusetose kunigas ne tik katechizavo vaikus tik lietuvių kalba, bet ir daugelį jų buvo pramokęs skaityti ir rašyti. Rusų įtariamas ir nubaustas 300 rub. bauda bei buvo ypatingoje policijos priežiūroje. Dusetose jis parašęs eilėraščių, virtusių dainomis, apie Sartų ežerą, ištremtuosius Dusetų kunigus, jo kūryba buvo išlikusi A. Jemeikio, D. Tumėno nuorašais, taip pat likę ir du jo lietuviški pamokslai 1864 metų su vyskupo M. Valančiaus sutikimu.

           Kunigas F. Sereika sutrumpino ir savo lėšomis išleido vyskupo A. Baranausko Žemaičių kunigų seminarijoje paskaitomis skaitytą lietuvių kalbos gramatiką – „Kalbamokslis Letuviszkos kalbos“ 1896, pasirašęs L. L. slapyraidėmis, taip pat išspausdino savo paruoštą „Lietuviszką Pradžiamokslį“ 1898 metais.

           Pačioje 19 amžiaus pabaigoje Dusetose altarista buvo paskirtas Jonas Balvočius – Gerutis, kuris rašė ir išleido savo lėšomis nemažai originalių, verstų ar sulietuvintų liaudžiai skirtų knygų, daugiausia religinio turinio. Kunigo pastangomis buvo išleista maldaknygė, jis bendradarbiavo spaudoje  –  „Lietuvių laikraštyje“, „Žvaigždėje“, „Vilniaus žiniose“, „Nedėldienio Skaityme“ ir kt., pasirašydamas dažniausiai J. Geručio slapyvardžiu, kartais Prieteliu, Vadokliečiu.

          Dusetų kraštas Lietuvai yra išugdęs nemažai dvasininkų. Vienas žymesnių – Domininkas Tumėnas, gimęs 1860 metais Jaskoniškių kaime, Dusetų parapijoje. Baigęs Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vikaravo Kamajuose. Spaudos draudimo metu jis rašydavo į lietuviškus laikraščius, leidžiamus Prūsijoje. Gabeno iš Prūsijos lietuviškus laikraščius ir knygas, jas platindavo. Knygnešių talkai sudarė ir Šv. Kazimiero broliją. Šios brolijos nariai slaptai statė šv. Kazimiero garbei kryžius, kurie buvo ženklas knygnešiams, kur jie gali apsistoti, palikti knygas. 1890 m. D. Tumėnas buvo suimtas, kalinamas Zarasų kalėjime, vėliau ištremtas į Rusiją.

            Dar galima paminėti iš Dusetų parapijos kilusius šviesuolius kunigus, tai  – Morkus Morkelis, Antanas Vienažindys, Jonas Kanapeckas ir daugelis kitų.

             Kaip minėjau, Dusetų kraštą garsino ir didikai. Su kardinolu Jurgiu Radvila susiję trys XVI amžiaus leidiniai, išleisti Vilniaus akademijos spaustuvėje. Tiesa, Jurgio Radvilos leidiniai su Dusetomis susiję tik tiek, kad tuomet jis buvo Dusetų dvaro šeimininkas. Jurgis Radvila 1575 metais dar lotynų kalba išleido atsiminimų knygą apie kelionę į Italiją , pradėjo rengti Lietuvos III Statutą.  1582 metais Vilniuje įsteigė pirmąją kunigų seminariją Lietuvoje, į ją draudė priimti nemokančius lietuvių kalbos. /89/

               Jurgio Radvilos veikla ir išleisti leidiniai rodo jo socialinį statusą ir galimybes. E. Patiejūnienė pastebi:  „…kalbame apie laikus, kai pats raštingumo faktas reiškė aukštesnę socialinę padėtį. Ir tuometinė poetinių žanrų įvairovė, ir jų  „madingumas“, be abejo, buvo susiję su švietimo sistema. Aukštasis humanistinis išsilavinimas, bent jau Lietuvoje, anuomet buvo prieinamas tik kilmingiesiems(turtingiesiems), kai kuriems jų aplinkos žmonėms ir Bažnyčios tarnybai rengiamiems asmenims (tarp jų kartais ir žemesnių sluoksnių atstovams). Taigi gebėjimas lotyniškai (vėliau ir lenkiškai) sueiliuoti proginę ar dedikacinę epigramą ne ką prasčiau nei herbas ar titulas rodė priklausymą „išrinktųjų luomui“; nenuostabu, kad taip noriai buvo naudojamasi kiekviena proga, leidžiančia tą gebėjimą pademonstruoti.“/90/

             Kita giminė Rudaminos Dusetiškiai vien savo pavarde plačiai išgarsino Dusetų vardą ne tik Lietuvos – Lenkijos valstybėje, bet dėl jų Dusetų vardas tam tikra prasme galėjo būti išgirstas ir žinomas net Europoje.

           Epicedium, išleistas 1603 metais, skirtas mirusio Lauryno Rudaminos Dusetiškio atminimui./91/

          Tačiau įspūdingiausias leidinys Memoriae aeternae….., kuriami pagerbiami tėvas ir sūnus Jonas ir Jurgis Rudaminos Dusetiškiai , žuvę 1621 metais Chotino mūšyje su turkais./92/

          Iš  Rudaminų  giminės   buvo  ir   daugiau   iškilių   asmenybių.  Pavyzdžiui,   Stanislovas

Kazimieras   Rudamina   Dusetiškis   buvo   kompozitorius   ir   liutnininkas.  Jis  gimė Dusetose,

………………………………………..

     89.   Tarybinė lietuvių enciklopedija. T.3. Vilnius, 1987. P. 485.

       90.  Patiejūnienė. P. 13

       91.  Ten pat. P.243

       92.  Ten pat . P. 140.

 seniūno Lauryno Rudaminos ir Felicijanos Valavičiūtės šeimoje. Rudaminų giminės kilmės šaknys buvo susijusios su Dusetomis, todėl prie visų jos narių pavardžių pridėta Dusetiškio pavardė.

                  S.K.Rudamina Dusetiškis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto III sūnaus ir sosto įpėdinio Vladislovo Vazos artimas ir patikimas dvariškis ir to meto didikų sūnų papročiu išvyko studijuoti į užsienį. Iš pradžių mokėsi Aukštutinėje Bavarijoje Ingolštato universitete, vėliau ( 1620 – 16210m.) Italijoje Padujos universitete. 1624 m. S.K. Rudamina Dusetiškis išrinktas universiteto „Lietuvos Nacijos“ konsulu. Visas jo tolesnis gyvenimas buvo  susietas  su   Italija,   kur jis  ir   mirė,  spėjama, labai jaunas.   Be Stanislovovo

Kazimiero, tame pat  Padujos universitete mokėsi ir 1723 metais „Lietuvos Nacijos“ metrikuose užrašytas   Kristupas,  Jono  Rudaminos  ir   Natalijos  Talačkaitės  sūnus, vėliau tapęs Braslavos

 vaivada. Seniausiame Europoje italų Bolonijos universitete 1636 metais studijavo Jonas Mikalojus Rudamina Dusetiškis. Šios didikų giminės atstovė Ona Ancilė Rudaminaitė ištekėjo už LDK vicekanclerio Stepono Kristupo Paco. Jos sūnus Kristupas Žygimantas Pacas pagarsėjo tuo, kad fundavo Pažaislio kameldulų vienuolyno ir bažnyčios statybą. Tai, kaip žinoma, nuostabaus grožio barokinės architektūros ansamblis, paskelbtas sąjunginės reikšmės meno paminklu. /93/

                   Šalia savo tiesioginių studijų universitete , S.K. Rudamina Dusetiškis mokėsi muzikos ir liutnios, skambino pas garsų italų liutnininką virtuozą, daugelio kūrinių autorių ir visų gerbiamą pedagogą Santiną Garsį da Parmą(1604 – 1630)./94/

                   S. K. Rudamina Dusetiškis kūrė kūrinius liutniai. Žinomi jo dingę kūriniai, kurie dingo per Antrąjį pasaulinį karą, „Lenkų balius“, „Kazokėlis, „Šokis“. Septynioliktame amžiuje Lietuvoje liutnia buvo pamėgtu ir paplitusiu instrumentu. 

                   Dusetas garsino ir Pliaterių giminė. Jie perstatė 1744 m. Dusetų bažnyčią, buvo jos  -globėjais.  Dusetų dvaro savininkas Cezaris Pliateris 1931 metais organizavo sukilėlius.  Sukilimą numalšinus, grafai Pliateriai pasitraukė į užsienį, caro valdžia jų rūmus sugriovė. Emilija Pliaterytė, sunkiai susirgusi, mirė.

              Dusetų apylinkių žmonės grafus Pliaterius ilgai minėjo kaip gerus ir šviesius dvarininkus, kovojusius prieš baudžiavą ir carinę priespaudą bei žmonių nutautinimą. Cezario tėvas Kazimieras Pliateris jau 1817 m. Ukmergės bajorų seimelyje, o vėliau tais pačiais metais ir Vilniaus bajorų seime kėlė baudžiavos panaikinimo klausimą. Pliaterienė rūpinosi žmonių švietimu ir vaikų mokymu, šelpė beturčius ir kt.  

………………………………….

       81. Jurkštas V. Dusetiškis Italijoje. „Zarasų kraštas“. 2000 – 08 – 11 Nr. 63 (8030)

       82. Ten pat.

                                                         

       2. DUSETŲ KRAŠTO PRAEITIS EDUKACINĖJE PROGRAMOJE

       

                      2.1. Edukacinė veikla – sėkminga ugdymo programa

 

           Vienas  istorijos  mokymo  tikslų  –  padėti  mokiniams  pažinti  savo  krašto   istoriją,

gimtosios ir pasaulio tradicinės kultūros esmines vertybes ir kultūros savitumą. Pažintis su savo krašto istorija formuoja mokinių istorinę sąmonę ir supratimą, kad vertybės yra istoriškai susiklosčiusios, tačiau keičiantis epochoms, valdžioms, gali keistis ir jos.

                 Dabar moksleiviai yra gerai supažindinami su visuotine ir Lietuvos istorija. Tačiau trūksta medžiagos atskirų kraštų ar vietovių istorijai. Tokia atskirų vietų istorija mokinius domintų, nes būtų tiesiogiai susijusi su mokinio gyvenamąja vieta ir su toje vietoje gyvenančiais žmonėmis bei jų praeitimi.          

                 Edukacinės programos mokiniams gali duoti tai ‚ ko negali duoti nei mokykla ‚ nei televizija ‚ nei kitos naujausios civilizacijos priemonės – asmeninį prisilietimą prie realios kultūros ir istorijos ‚ asmeninį laikotarpio pojūtį ir išgyvenimą.

     Edukacinės programos – dialogas su įvairiais laikotarpiais , įvairiomis kultūromis , tiesioginis kontaktas su visuomene. Jos metu – svarbiausia mokinys , jam turi būti teikiamas svarbiausias dėmesys.

     Istorinei edukacijai pasirinkta ekskursija į Dusetų miestelį, skirta mokinių  auditorijai.

  

Tikslai :

 

  1. Supažindinti mokinius su Dusetų miesto ir bažnyčios istorija.
  2. Skatinti vaikus domėtis savo krašto istorija.
  3. Ugdyti moksleivių ir jaunimo tautinį orumą , istorinę atmintį , teisingą tautos kultūros  

      paveldo sampratą , padėti pažinti save – tautos atstovą , tradicijų tesėja , perteikti tautinės      

      ir  etninės kultūros pagrindus.       

  1. Puoselėti materialinę bei dvasinę kultūrą , naudojantis etnokultūros paveldu.
  2. Plėtoti svarbiausiųjų etninės kultūros paveldo objektų – krašto istorijos , kalbos , tarmių , literatūros , tautosakos, etnografijos, archeologijos, – pažinimą, aplinkos kaip visumos tyrimą bei globą, išlaikyti mokyklose esamus, steigti naujus muziejus, intensyvinti jų edukacinę veiklą, ugdyti sumanius tyrėjus – jaunuosius  mokslininkus ir mokslo talkininkus.

 

 

 

Uždaviniai :

 

1.           Suorganizuoti mokinių ekskursiją po Dusetas. Priartinti mokinius prie pasakojamosios temos , prakalbinti istorines  vietas , vizualiai pamatyti tai , ką pasakoja mokytojas.

2.           Pabuvoti Dusetų bažnyčioje , papasakoti bažnyčios istoriją.

3.           Supažindinti su miestelio istorija  Dusetų centre prie Nepriklausomybės paminklo. Parodyti istorines Dusetų nuotraukas.

4.           Pabuvoti Dusetų gimnazijos muziejuje. Aptarti ten saugomus eksponatus.

5.           Pabuvoti ant Sartų ežero kranto, papasakoti apie tradicines žirgų lenktynes.

 

       

        Šios istorinės edukacinės dalyje išdėstytų tikslų ir uždavinių paskirtis mokinių istoriniam švietimui , istorinės kultūros ugdymui , užmokyklinėje veikloje.

 

                                      2.2. Edukacinės programos vykdymas

 

                                                         2.2.1. Dusetų bažnyčia

 

        Įėjus į bažnyčios šventorių, pirmiausia sustojama prie varpinės, boluojančios kairiajame šone. Varpinė mūrinė, išorėje baltai tinkuota, apie 26 metrus aukščio, keturių į viršų siaurėjančių aukštų. Ji matoma iš tolo. Keturšlaitis varpinės stogas užsibaigia barokinio stiliaus medinių karkasų bokšteliu, uždengtu skarda. Ant bokštelio iškeltas kalvio darbo geležinis kryžius.

      Šventoriuje pasakojama apie bažnyčios statymą.  Dabartinė Dusetų bažnyčia – jau trečia bažnyčia šiame miestelyje. Ji pastatyta 1886 m. vadovaujant kunigui Rumševičiui. Pasakoti apie sunkumus leidimui gauti, apie lėšų rinkimą statyboms.

      Šventoriuje susitinkama su bažnyčios klebonu S. Pranckūnu. Įeinama į bažnyčią. Rodoma joje atminimo lenta, skirta kunigui Rumševičiui. Ir dar parodoma bažnyčios sienoje  įmūryta lenta su įrašu apie bažnyčios statymą. Išklausomas klebono pasakojimas.

     Bažnyčioje yra trys altoriai. Jie mūriniai ir gražiai papuošti Parodomi bažnyčios interjere esantis vienas istorijos ir penki dailės paminklai: respublikinės reikšmės dailės paminklas – paveikslas „Marija su kūdikiu“, vietinės reikšmės dailės paminklai – centrinis altorius, medinė sakykla ir du kilnojamieji altorėliai. Istorijos paminklas – vargonai.  Atskirai juos apžiūrėti ir apie juos papasakoti.

 

                   

                                                        2.2.2. Miestelio centras

 

               Papasakoti gražiąsias tris legendas apie Dusetų miestelio vardo atsiradimą, nes šiame krašte nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir fantazuoti mėgstantys žmonės.

               Toliau pasakoti apie miestelio kūrimosi pradžią, kai 16 amž. pradžioje didikai Radvilai Sartų ežero  pakrantėje pastatė bažnyčią  ir  čia  pradėjo  keltis  laisvieji  amatininkai.

               Neturime tikslių duomenų, kokiu administraciniu krašto vienetu Dusetų kraštas buvo laikomas senaisiais laikais. Seniausiuose archyviniuose dokumentuose dažniausiai figūruoja Dusetų parapija, nors 19 – jo amžiaus dokumentuose jau aptinkamas žodis valsčius (volostj).

               Nepamiršti ir didžiuosius trečiadienio turgus šioje miestelio aikštėje, amatininkus, prekybininkus (daugiausia žydus), žvejybą Sartų ežere ir kt. ,  apie   Pliaterius, 1830 – 1831 metų sukilimą, Emiliją Pliaterytę, jos kovą prieš carizmą. Apie tai, kad Pliaterių dvare buvo kalami ginklai, gaminamos patrankos ir organizuojami kovotojų būriai. Parodyti Emilijos Pliaterytės nuotrauką.

              Prieiti prie senųjų pastatų, kurie išlikę iki mūsų dienų  – senojo Dusetų pašto, buvusios Dusetų klebonijos, parapijinės Dusetų mokyklos , statytos 1825 metais, pastato.

              Parodyti senąsias Dusetų miestelio nuotraukas: skurdžiųjų rajonų mokyklos, , žydų mokyklos, lentpjūvės, vaistinės, krautuvėlių, Nepriklausomybės prieškarinio paminklo ir kt.

 

                             2.2.3. Dusetų K.Būgos v. gimnazijos muziejuje

 

               Dusetų muziejus turi surinkęs nemažai eksponatų ir įvairios kraštotyrinės medžiagos, nes čia daug metų dirbo nusipelniusi kraštotyrininkė Zofija Vilytė.

                Muziejaus ekspozicija suteikia palankias sąlygas įsisavinti dvasinės kultūros pagrindus, ugdyti būsimąjį tautos kultūros saugotoją ir kūrėją. Muziejuje reikia vaikus skatinti atidžiai tyrinėti eksponatus, juos stebėti ir padėti juos aptarti. Vaiko klausti, ką jis apie jį žino ir ką norėtų sužinoti. Tai būtų aktyvus stebėjimas, pasitelkiant vaizduotę. Buvimo muziejuje tikslas – išaiškinti Dusetų krašto nykstančios kultūros paveldą, ugdyti istorinę atmintį. Mokiniai čia gali pamatyti balaninę ir kitus senus eksponatus. Čia geriausiai tiktų papasakoti apie parapijinę mokyklą.

               Labiausiai žinomi ir dažniausiai muziejuose matomi linininkystės eksponatai. Todėl čia pravedama etnokultūrinė pamokėlė, kurios tikslas supažindinti moksleivį su eksponatu, darbo įgūdžiais, mitologija, Dusetų krašto papročiais, tautosaka. Tegu moksleiviai patys bando prisiminti kaip vienas ar kitas eksponatas vadinasi, koks su juo atliekamas darbas ir kaip su juo dirbama. Tai padeda vaikui suprasti šį sunkų, ilgai trunkantį, kantrybės reikalaujantį darbą, kurį lengvino dainos, žaidimai.  Šiame muziejuje yra surinkta daug tautosakos: dainų, patarlių, priežodžių, žaidimų. Paprašoma vaikų pavardinti dainas apie liną.

 

Daroma pertraukėlė gamtoje ant Sartų ežero kranto. Pailsėjus, žiūrint į banguojantį Sartų ežerą, toliau vedamas užsiėmimas.

 

                               2.2.4. Sartų ežeras ir tradicinės žirgų lenktynės

 

             Sartų   ežeras pagal dydį  penktas  Lietuvoje  ir  šio  krašto puošmena ir pasididžiavimas.

Pasakoti sakmes ir legendas, kuriomis apipinti Sartai ir jų žiemos šventė – tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo.

         Pirmiausia papasakoti  apie lenktynes tais laikais, kai niekas jų neorganizavo, kai valdžia į šį reikalą nesikišo, tačiau entuziastų palenktyniauti ant Sartų ledo netrūko, o juos visada lydėdavo pulkai žiūrovų. Lenktynės vykdavo per Grabnyčių atlaidus, į kuriuos suvažiavę žmonės neskubėdavo namo, o mėgo dar pasižmonėti, pakalbėti apie žirgus, pasigėrėti jų eiklumu. Aplenkti kitą žirgą buvo ūkininko garbės ir pasididžiavimo reikalas. Papasakoti apie įvairias šios šventės tradicijas.

     Toliau pasakoti, kada, vėlesniais laikais, lenktynės tapo organizuotomis varžybomis. Nuo 1933 metų Žemės ūkio rūmai ėmė skirti lėšų nugalėtojų premijavimui, o nuo 1955 m. tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero paskelbtos Respublikinėmis.

     Parodyti keletą žirgų lenktynių nuotraukų: bendrų švenčių vaizdų, važnyčiotojų, nugalėtojų iš Dusetų žirgyno ,kuris įsikūręs kitoje Sartų pusėje.

 

2.2.5. Analizė

 

              Gero rezultato sulaukiama ekskursijos metu vedant nuoširdų ir kūrybišką dialogą. Tokios ekskursijos  metu  moksleiviai  pagilina  savo  rajono  istorijos  žinias,  praplečia  akiratį,  padeda stojantiems į istorijos ar literatūros specialybes.

 Ekskursijos metu moksleiviai gali pabuvoti ir prie istorinių objektų, ir muziejuje, ir galerijoje.

              Muziejuose mokomasi iš pirminių kultūros šaltinių, tiesiogiai kontaktuojama su realiu objektu, dokumentu, meno dirbiniu. Muziejaus ekspozicijomis atskleidžiama įvairių amžių žmonių kultūra.

    

 

                                                                I Š V A D O S:

 

1. Apie Dusetų bažnyčią ir parapiją rašyta nemažai. Tačiau tyrinėjant visus šaltinius teko susidurti su skirtinga informacija. Tačiau, sugretinus įvairius šaltinius, archyvinę medžiagą,  susidarė išsamus Dusetų parapijos istorijos vaizdas. Sunkumų sudarė tai, kad Dusetų bažnyčios archyvai 1941 metais valdžios įsakymu buvo išvežti į Zarasus, kur karo pradžioje sudegė.  Ruošiantis rašyti darbą, peržiūrėta daug publikuotos medžiagos, lankytasi keliuose archyvuose. Daug reikšmingos pasakojamosios medžiagos rasta Dusetų K. Būgos gimnazijoje. Medžiaga surinkta ilgametės Dusetų mokyklos istorijos mokytojos, nusipelniusios kraštotyrininkės Zofijos Vilytės. Nemažiau informacijos rasta ir Dusetų bibliotekoje.

 

 

2. Dusetų miestelio užuomazgos – Didžiadvario kaime stovėjęs dvaras, Užtiltė ir pats Dusetų miestelis. Darbe  nuosekliai nušviečiama Dusetų bažnyčios istorija. Pagal įvairius išnagrinėtus šaltinius Dusetų miestelis žymiai senesnis už Radvilų pastatytą bažnyčią. Kada įsikūrė Dusetų miestelis nėra išlikę tikslių žinių., o pagal senuosius bažnyčios inventorius (inventorines knygas) žinoma, kad didikai Radvilos 1530 m. bažnyčiai užrašė nemažus žemės plotus ir kitokį turtą. Darbe plačiai aprašytos ir kitų Dusetų bažnyčių statybos, tų laikų įvykiai, bažnyčių fundatoriai, aprūpinimas. Išsamiai išnagrinėta Dusetų parapijos ribų kaita. Paminėtos ir Dusetų parapijinės draugijos. Plačiai pateikta parapijinės mokyklos istorija, jų veikla, mokslas jose. Nušviečiamas laikotarpis iki XIX amžiaus pabaigos. Akcentuoti romantizmo siekiai, taip pat švietimas, vargšų globa. Bažnyčia ne tik religinis, bet ir parapijos kultūrinis centras.

 

 

3.Rašant bažnyčios ir parapijos istoriją, neįmanoma buvo nepaliesti to laikotarpio socialinių pokyčių, parapijos žmonių gyvenimo, miestelio augimo. Dusetų bažnyčia per ilgą laiką išauklėjo tūkstančius žmonių gerais katalikais, dorais piliečiais. Gyventojų skaičius Dusetose sparčiai ėmė augti, pastačius bažnyčią. Be to , miestelis įsikūręs labai patogioje geografiniu atžvilgiu vietoje., todėl čia greit ėmė vystytis prekyba. Į Dusetas vedė net 8 keliai. Greta laisvųjų amatininkų ir prekybininkų Dusetose gyveno nemažas skaičius ūkininkų. Varguomenė gyveno daugiausia Šeškamiestyje, Skregždynėje, Smėlynėje ir kt. Stengtasi plačiau pagal užrašytus pasakojimus aprašyti jų gyvenimą.

 

 

4. Stengiausi parodyti , kuo Dusetos garsios Lietuvoje ar kitose šalyse. Dusetas valdė iškilios LDK didikų ir bajorų giminės: Radvilos, Rudaminos Dusetiškiai, trumpą laiką Pacai, Piotrovskiai, Tyzenhauzai, Pliateriai.  Per dvarą jie darė įtaką visai apylinkei.  Jie skleidė šiame Lietuvos kampelyje pažangias gyvenimo, ūkininkavimo ir kultūros idėjas. Jie yra palikę rašto paminklų – išleidę knygų apie savo giminę.  Kai kuriuose leidiniuose per Rudaminų Dusetiškių pavardę buvo plačiai išgarsintas Dusetų vardas. Paskutinieji Dusetų savininkai Pliateriai buvo dvare sukaupę didelę biblioteką ir daug vertybių.  Dusetas Lietuvoje garsino ir kunigai, kovoję už tautinį atgimimą, prieš lenkinimą ir rusinimą.

 

5. Darbas apie Dusetų bažnyčią ir parapiją ir edukacinė programa padės mokiniams geriau susipažinti su Dusetų krašto istorija. Mokiniams bus pateikta surinkta , kuri buvo spausdinta įvairiuose šaltiniuose, medžiaga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                                             SANTRAUKA

 

                  Dusetų dvaras jau buvo žinomas XV a. kaip Radvilų valda. Jau prieš 1530 metus Dusetose buvo įsteigta parapija ir pastatyta bažnyčia Švč. Trejybės, Šv. Kryžiaus, Švč. M. Marijos, kareivių kankinių ir kitų šventųjų garbei. Dusetų krašto žemių savininkas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos maršalas, Drohičino seniūnas ir Slanino valdytojas Jonas Radvila 1530 metais bažnyčiai ir kunigų išlaikymui dovanojęs turtus, pirmu kandidatu į Dusetų klebonus pastatė kunigą Adomą. Klebonas privalėjo išlaikyti mokyklą, kurią jau iki to laiko buvo įsteigę Radvilos. Bažnyčia iš karto turėjo labai didelį šventorių, kuriame nuo seno buvo laidojama, o steigėjams laidoti buvo skirtas rūsys po bažnyčia.

              Bažnyčiai pasenus, 1744 m. Dusetų dvaro grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas taip pat buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Bažnyčios viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti dusetiškio Leonardo Gogelio medžio skulptūromis. Tuo pačiu metu buvo pastatyta mūrinė keturių aukštų varpinė baroko stiliumi, kurios pirmane aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia. J. Pliateriui mirus, jo palaikai palaidoti šios bažnyčios rūsyje.

             Dabartinę bažnyčią statė klebonas Antanas Rumševičius, į Dusetas atkeltas 1880 metais. Oficialiai maldos namai statyti parapijiečių lėšomis, bet aukos buvo rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje. Dusetų bažnyčia statyta 1886 – 1888 metais neoromantišku stiliumi, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų. Didysis bažnyčios varpas (600 kg) nulietas Nesvyžiuje, mažesnieji – Vilniuje XVII a. pabaigoje, kurie buvo rusų išvežti 1915 m.

          Kunigas Klemensas Dočkevičius pataisė šventoriaus mūrą, apdengė jį storu betono dangčiu, priekyje padaryti nauji geležiniai vartai. Klebonaujant kunigui Jonui Rudminui, buvo padidinti parapijos kapai ir iš pagrindų pataisytas visas kapų mūras.

            Dusetų parapija įsteigta su pirmosios bažnyčios atsiradimu ir priklausė Vilniaus vyskupijai, Kupiškio dekanatui, vėliau Žemaičių vyskupijai, Obelių dekanatui. Pradžioje parapijos valdos buvo labai didelės, vėliau atskilo visa eilė filijų bei parapijų.

          Dusetų parapijoje XIX amžiuje buvo susikūrusių visa eilė religinių draugijų.

          Dusetų parapijos kunigams ir parapijiečiams skaudžiai atsiliepė 1830 – 1831  ir 1863 metų sukilimų pralaimėjimai. Buvo ištremta keletas kunigų ir 186 parapijiečiai.

         XIX a. pabaigoje Dusetų parapijoje prasidėjo kova už lietuvybės skleidimą, lietuviškos spaudos platinimas, nes mokykloje nuo 1864 m. buvo mokoma tik rusiškai Kūrėsi slaptos lietuviškos daraktorinės mokyklos.

 

                                                            Resumee

 

 

             Das Landgut  Dusetos war schon im XV Jahrhundert bekannt und gehorte Radviloms. Schon vor das Jahr 1530 befand sich in Dusetos eine Pfarr gemeinde und wurde Šv. Marijos, Šv Trejybės, Šv. Kryžiaus Kirche gebaut, Martyrer- Soldaten und anderen Heiligen zu Ehren.Der Besitzer von Dusetos Boden war Marschall der Gross en Litauischen Furstentum, Gemeindevorsteher von Drohičin und Verwalter von Slaninas Jonas Radvila, der im Jahre 1530 der Kirche und der Erhaltung der Priester Reichtumer schenkte, ernannte ales ersten Kandidaten zu Pfarrer von Dusetos den Priester Adomas. Der Pfarrer sollte die Schule aushalten, die schon fruher Radvilos gestiftet haben.Die Kirche hatte von Anfang an sehr grosen Hof, wo es auch begraben wurde, aber die Stifter wurden im Keller unter der Kirche begraben.

            Als die Kirche veraltete, umbaute der Graf vom Landgut Dusetos, Jonas Liudvikas Pliateris  sie 1744. Das Gebaude war auch holzern, viereckig und hatte zwei hohe Turme. Im Inneren der Kirche wurden 6 Altare eingerichtet, die spater mit holzernen Skulpturen von Leonardas Gogelis aus Dusetos geschmuckt, wurden. Zu dieser Zeit wurde vierstockiger Mauerglockenturm im Stil Barock gebaut, wo im ersten Stock Šv. Kryžiaus Kapelle eingerichtet wurde. Als J. Pliateris  gestorben wurde, seine sterblichen Uberrreste wurden im Keller dieser Kirche begraben.

            Gegenwartige Kirche hat der Pfarrer Antanas Rumševičius gebaut, der nach Dusetos 1880 gekommen war. Offiziell wurde die Kirche mit Geld der Pfarrergemaide gebaut, aber die Spenden wurden in dem ganzen Žemaitijos Bistum gesammelt. Die Kirche in Dusetos wurde 1886-1888 im neoromantischen Stil gebaut, aber man sieht doch eklektische Abweichungen. Im Inneren gibt es 3 Kirchenschiffe mit Wollbungen und 3 Ziegelaltare.  In Altaren befindet sich ein Teil alten Gogelio – Skulpturen. Die grosste Glocke [600 kg] wurde in Nesvyžius gegossen, die kleineren – in Vilnius am Ende des  XVII. Jahrhunderts, die spater 1915 die Russen exportiert haben.                                                                                                                                                                                                      

Der Priester Klemensas Doškevičius hat die umfassende Mauer repariert, im Vorderteil  wurde neues eiserne Tor gemacht. Wahrend der Areit des Priesters Jonas Rudaminas wurden die Kirchhofe vergrossert und Grabenmauer von Grund aus repariert.

             Die Pfarrgemeinde von Dusetos wurde mit dem Aufbau der ersten Kirche gestiftet und gehorte Vilniaus Bistum, dem Dekanat Kupiškis, spater dem Bistum Žemaičių, dem Dekanat Obelių. Am Aufang war der Besitz der Pfarrgemeinde sehr gross , spater haben sich einige Pfarrgemeinden abgetrennt.

  In der Pfarregemeinde von Dusetos arbeiteten im XIX Jahrhundert einige religiosen Vereine. Die Niederlage nach dem Aufstand 1830-1831 und 1863 war fur die Glaubigen sehr schmerzlich. Es wurden einige Priester und 186 Glaubigen verbannt.

              Am Ende des XIX Jahrhunderts begann sich in der Pfarrgemeinde Dusetos der Kampf fur das Litauische, fur litauischen Druck, weil in der Schule seit dem Jahr 1864 nur russisch gelernt wurde. Es entstanden geheime litauische Daraktorschulen.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                     

                                                    LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

 

 

1. Kan. Strelčiūnas P. Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija nuo 1530 iki 1930 metų. Marijampolė, 1931.

2.  Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T.IV. Čikaga, 1984. P.161 – 164

3.  Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.I. Bostonas , 1964, P 580 – 592

4. Panevėžio vyskupija.  Istoriniai  duomenys,  pastoracinė  veikla.   LKMA. Vilnius, 1998.

  P  634 – 642

5.  Nemanis  J. Zarasų rajono kultūros paveldas. Zarasai, 1994

6. Lietuvių enciklopedija.  T.V., Bostonas, 1955. P 268 – 269

7. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija . T. III. . Vilnius, 1978. P. 202

8.  Kuzmickas P. Dusetų pradžios mokyklos kronika . Dusetos, 1926. Rankraštis

9. LKMA, Metraštis, D.V. Roma, 1970. P. 233

10. Matekūnas P. Zarasų apskrities miestelių apžvalga. Rankraštis. Niujorkas, 1960.

11. Katalikų kalendoriaus žinynas. 1983 – 2001. P. 32

12. Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai.T. 2. Kn. 2, Vilnius, 2005. P. 390 – 405

13. Gipiškis  P. Zarasų kraštas. Kaunas, 1936. P 36 – 40

14. Misius  K.,  Šinkūnas  R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius,1993. P. 332 – 341

15. Dusetų K. Būgos bibliotekoje sukaupta kraštotyrinė medžiaga (mašinraštis, rankraštis)

16. Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje sukaupta kraštotyrinė medžiaga (mašinraštis, rankraštis) 

17. Lukošiūnaitė – Malcienė  L. Dusetos. Utena, 2002. P. 73 – 85, 113 – 127,  211 – 221

18. Raubiškienė L. Pašauktas mylėti artimą. Utena, 2001. P. 170 – 171, 215 – 223

19. Nezabitauskas  A. Zarasai – senovės sėlių miestas. P. 4

20. LMAB  RS,  F  273 – 3577, 1783 metų Vilniaus vyskupo Ignaco Jokūbo Masalskio raštas, kuriuo naujai įsteigtai Južintų parapijai iš Dusetų, Kamajų ir Užpalių parapijų priskiria 40 kaimų.

21. LMAB  RS,  F  43 – 8101,  1796 – 1797 metų Dusetų klebonijos Antakalnio palivarko ūkio pajamų ir išlaidų apyskaitos.

22. LMAB  RS,  F  43- 8100, 1795 – 1820 metų Dusetų bažnyčios Jėzaus širdies brolijos knyga.

23. LMAB  RS,  F  43 – 26734, 1809 – 1813 metų Juozo Valavičiaus, Vilniaus kanauninko, Dusetų klebono. Slucko altaristos, testamentas ir kiti dokumentai.

24. LMAB  RS,  F 273 – 3541, 1790 – 1796  metų Antazavės parapijos steigimo dokumentai; Kunegudos Liudvikienės Pliaterienės Valavičiūtės  fundacinis raštas.

25. MLTE. T.1.  P.448; TLE. T.1. P. 474; VLE. T.5. P. 230.

26.Jasas R. Pergamentų katalogas.  P. 78.

27. Kurczewski  J. Biskupstwo Wilenskie.S.33; TLE. T. 4. P. 557.

28. TLE.  T.4. P. 474.

29. Miškinis A. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kaimo gyvenviečių sąveikos (valakų matavimo ir povalakiniu laikotarpiu)// Urbanistika ir architektūra. Vilnius, 2002. T. XXVI. Nr. 2. P. 66- 67.

30. Alekxandrovicz S. Geneza i rozwoj sicci… S. 70.

LVIA. F. 604 Ap.1. B. 8032.

31. LVIA. LM – 30  L.  181 – 182.

32. LVIA. LM – 139. L. 107 – 114.

33. LVIA. SA – 6126. L. 481.

34. MABR.  F. 57. I  53 – 19

35. LVIA.  F. 694. Ap. 1. B. 3465. L. 9.

36. LVIA.   SA – 3810. L. 139.

37. LVIA. SA – 13941. L. 341 – 352

38. LVIA.  F. 525. Ap. 8. B. 263. L.  102

39. LVIA.  F. 421.  Ap. 4.  B. 2.

40. Sliesoriūnas F. 1830 – 1831 metų sukilimas Lietuvoje“ . Vilnius, 1974. P. 159,176, 205.

41. LVIA.  F. 378.  B.s.,  1833 m. B.  1055.

42. LVIA.  F.  526.  Ap. 7. B.  13255

43.  KAA.  F. 49. Ap. 1. B. 14650. L. 36, 41

44. LKMA.Panevėžio vyskupija. Vilnius, 1998. P. 634 – 635.

45. LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 23. L. 11, 28, 34, 39.

46. LVIA.F. 669. Ap. 3. B. 3770. L.1, 3, 4.

47.Lietuvos architektūros istorija, Vilnius, 2000

 

Parašykite komentarą