Vaikiškumo reikšmėsklaida priešybių ir bendrybių metamorfozėmis

Perfrazuojant Kazimiero Būgos pamatinį teiginį, kad „kalbõs esama geriausio šaltinio istorijai“, galima pridurti, kad kalbõs esama ir geriausio šaltinio mąstysenai suprasti. Pavyzdžiui, įdomu, kiek kokių sinonimų ir antonimų rastume elementariajai reikšmės struktūrai sena / jauna? Kalbant apie žmogaus ir gyvūno amžių, sakoma suaugęs / vaik(išk)as , senolis / jaunikaitis (jauniklis), kalbant apie daiktus – (pa)dėvėtas / naujas, senovinis / šiuolaikinis, antik(var)inis / modernus, išmetamas / atnaujinamas, pamestas / atrastas, kledaras / naujadaras, seniena / naujiena, atgyventas / madingas, apie augalus sakoma vystantis / dygstantis, apie vaisius ir vyną – brandus / žalias, apie maistą – pasenęs / šviežias, apie išvaizdą – išdžiuvęs / putlus (sultingas, pritvinkęs, stangrus), apie elgesį ir gebėjimus sakoma geras / paikas, patikimas / rizikingas, išbandytas / išbandytinas, išmėgintas / išmėgintinas, patyręs / naujokas, pilnas / tuščias, realizuotas / potencialus, svarstant apie jėgas – susenęs / atjaunėjęs, silpnėjantis / stiprėjantis, sukriošęs / gyvybingas, (nu)marinamas / (at)gaivinamas, pasyvus / aktyvus, lėtas / greitas, išsisėmęs / perspektyvus, o šnekant apie laikiškumą – praėjęs / būsimas, nueinantis / ateinantis, (besi)baigiantis / (be)prasidedantis, užveriantis / atveriantis, nostalgiškas / viltingas… Kiek dar kokių kalbinių mąstymo ir vaizduotės metamorfozių generuoja pamatinė priešybė sena / jauna?