Pakeri Pakerys …

Kaz. Būgos gerbėjams ir Dusetiškiams skelbiamas profesoriaus – Lietuvos Didžiojo Kalbininko, Lituanistikos Dalykų Korifėjaus, Lingvistų Darbštaus Kalvio, Dusetiškių Laiminamo Kraštiečio … – Antano Pakerio laiškas, atsiųstas Dainorai Biliūnaitei, Vandai Normantienei, Dainorai Rimdeikienei ir Ryčiui Pivoriūnui.

„Dėkoju už sveikinimus, linkiu ir Jums saugių, turiningų (ir turtingų – šaknis ta pati) 2021 metų. 

Neseniai interneto platybėse radau K. Būgos užrašytus dusetiškių tekstus su trumpu šios šnektos apibūdinimu (rus. k.). Tai E. Volterio „Lietuviška chrestomatija“, Sankt Peterburgas, 1904, 2 t., p. 355-376. Dainas padainavo Karalina ir Ona Būgiotės (Pažiegės k.), Amilija Lingiotė (Bileišių k.), Alena Jusiuvienė (Didžiadvario k.), pasakas sekė Jonas Lingė (Pažiegės k.), Viskas rūpestingai parengta, sukirčiuota. Beveik visos šios dainos ir pasakos užrašytos 1901 m. spalio ir lapkričio mėn. (šiemet bus 120 m. jubiliejus☺), tik viena daina dar anksčiau – 1897 m. Tuo metu K. Būga dar nebuvo baigęs gimnazijos. Kirčiavimo mokėsi iš F. Kuršaičio, A. Baranausko, K. Jauniaus raštų. Veikalo gale įdėta vestuvinė rauda, užrašyta iš Dubinskiotės (Bileišių k.), bet nenurodyta, kas ją užrašė (gal K. Būga? Raudos rašyba ir kirčiavimas kiek kitoks nei anksčiau minėtų tekstų). 

Gal pravers Muziejaus darbams.

Dainas galima parodyti, aptarti ir per pamokas, jos labai mielos, jaunuolio K. Būgos tarmiškai užrašytos. Neabejoju, kad  Jūs turite ir Z. Vilytės muziejuje sukauptų dusetiškių dainų. Jono Lingės sekamos pasakos yra labai sodrios (ypač vaizdinga pasakos apie rugių varpas pradžia, skaičiau ir ilgai juokiausi); gal irgi pravers. žr.

https://archive.org/details/volteris-lietuviska-chrestomatija-1904/  (patogiausia skaityti paspaudus vieno puslapio žymę – vieną stačiakampį; o jeigu norėsite ką išsispausinti, tą tekstą patariu atsisiųsti PDF).

Linkiu saugotis bjauriųjų virusų, lėtinti metabolizmą, tikėti, kad visus galima išmokyti gerų darbų (blogų – patys išmoks), dorai leisti pinigus ir viso to, kas surašyta sveikinimų atvirukuose.

Jus visas (ir visus) gražiai prisimenantis Antanas Pakerys, kartais vilnietys (tarm.), kartais dustiškys (tarm.), kartais aiveniškys (tarm.), kartais bilaišėnas (tarm.).“

Ryčio Pivoriūno prierašas

1901 m. Kaz. Būga susitaiko su tėvais. Parvažiavo tėviškėn po daugiau kaip trejų metų nebuvimo. Kadangi buvo metęs kunigų seminariją, neteko tėvų (vien tik 1897 m., kada sūnus stojo  į seminariją, tėvas pasiskolino 300 rublių) bei giminių paramos, tad jau buvo pradėjęs savarankišką gyvenimą.  

„1901 metų lapkričio mėnesyje tenka man parvažiuoti tėviškėn kareiviavimo priedermės atlikti po kelių metų nebuvimo (1898 m.) ir parsivežti daug naujos medžiagos. Tuomet Dusetų ir Jūžintų parapijoje surenku apie 150 dainų, 10–12 pasakų, kelias dešimtis mįslių ir retesnių žodžių.“

Dalį tos surinktos medžiagos – 8 dainas ir 5 pasakas – kartu su Dusetų tarmės aprašymu įdėjo į E. Volterio leidžiamą „Lietuviškąją chrestomatiją“ (1904 m.).

„Nuo šio laiko jis beveik kiekvieną vasarą parvažiuodavo į tėviškę ir kiekvieną kartą vis papildydavo savo rinkinius. Į šį darbą įtraukė ir artimuosius bei draugus, kurie rinko ir siuntė jam kalbos duomenis. Brolis Jonas prisipažįsta, kad ir jį Kazys buvo išmokęs užrašinėti žodžius ir už kiekvieną atsiųstą gerą mįslę po 3 kapeikas iš jo gaudavęs“. (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)