Mūsų valstybę subrandinusios seniausių gynybinių tinklų pajėgos

Piliakalniai – seniausieji mūsų protėvių gyvybių bei turto gynybiniai įrenginiai. Pats „piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis“ kildinamas iš „pilti“, o tai siejasi ir su „iš-pil-dy-ti“, „pa-pil-dy-ti“, „pri-pil-dy-ti“, už-pil-dy-ti“, sykiu su „pilna-ti-s“, ir net su „pilv-ot-as“. O kokių patirčių keliaujant dabar mus pripildytų (jausmų užpiltų, minčių pa-si-piltų, žinių iš-pil-dy-tų) SARTŲ KELIO pakelėse stūksantys piliakalniai, kraštovaizdžiuose tūnantys alkakalniai, pilkapynai ir senosios papėdžių bei salų gyvenvietės?

Susipažinkime su šiomis – pačiomis seniausiomis! – Lietuvos kultūros paveldo vertybėmis: meta-fizinėmis regyklomis ir klausyklomis Sėlos krašte!

Piliakalniai Sartų kultūros kelyje

Lietuva pagrįstai vadinama piliakalnių kraštu. Lietuvos teritorijoje aptikta apie 1000 piliakalnių, ir tai dar ne riba, nes kasmet atrandama vis naujų. Tokio kultūrinio paveldo gausos neturi nei viena pasaulio valstybė. O Utenos rajone yra daugiausia piliakalnių Lietuvoje – net 59. Kitur mūsų krašte: Zarasų rajone – 45, Ignalinos – 25, Rokiškio – 22.

Kaip spėja archeologai, seniausi piliakalniai – įtvirtintos bendruomenių gyvenvietės kūrėsi maždaug II–I tūkstantmetyje prieš Kr. Vėliau, pirmaisiais amžiais po Kristaus, statomi piliakalniai-slėptuvės. Ir tik VII–IX a. atsirado didelės įtvirtintos  piliavietės įsikūrusios ant piliakalnių. Didžiausi iš jų, turėjo gerai įtvirtintas pilis su apsaugos sistema. Kryžiuočių kronikose minimos Užpalių, Utenos, Tauragnų piliavietės.

Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų.

Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. – XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys. XIII–XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai – tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apsiginti nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII–XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis. Apie tokias įgulas, mena Užpalių pilis (Šeimyniškių piliakalnis).

Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Išsiskiria dvi tyrinėjimų kryptys: piliakalnių žvalgymai bei archeologiniai kasinėjimai. Žvalgymų metu surenkama informacija apie piliakalnio buvimo vietą, išvaizdą, radinius, ankstesnius paminėjimus šaltiniuose ir literatūroje, žodinę tradiciją apie jį, objektas nufotografuojamas, kartais padaromas ir jo planas. Taip gaunama pagrindinė informacija apie visus piliakalnius. Archeologiniai piliakalnio kasinėjimai leidžia šias žinias sukonkretinti, detalizuoti bei papildyti. Kasinėtu piliakalniu laikomas toks, kuriame ištyrus ne mažesnį nei 1 m² plotą turima fiksacinės medžiagos apie stratigrafiją (sluoksnių charakteristiką) bei radinius.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių – tautos istorijos liudininkų. Beveik pusėje iš jų stovėjo medinės ir mūrinės pilys. 

Galime didžiuotis ir teigti, kad tik dėka sunkiai įveikiamų piliakalnių Lietuvos  gentys  atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, o svarbiausia – vienintelės iš visų baltų ir finų sukūrė savo valstybę.

Nuotraukoje įspūdingas Sokiškių piliakalnis (Ignalinos r. Dūkšto sen.),  dar vadinamas Juodžeminiu kalnu (fotografavo Rytis Pivoriūnas, 2021-10-26)