Mūsų praeities beieškant : Voldemaro ir Gedgaudo nuotykiai Zarasuose

Ką ketvirtajame dešimtmetyje Zarasuose veikė du garsūs Lietuvos veikėjai – abu ir diplomatai, ir poliglotai, ir senosios (iki Mindaugo) būtovės tyrinėtojai – Augustinas Voldemaras ir Česlovas Gedgaudas ?

Augustinas Voldemaras – pirmosios Vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras, 1928–29 dar ir krašto apsaugos ministras – dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona iš vyriausybės buvo atleistas. Po A. Voldemaro šalininkų (voldemarininkų) nesėkmingų bandymų sugrąžinti jį į valdžią (1930 07–08 ir 1934 06 kariniai pučai) buvo ištremtas – pradžioje gyveno Plateliuose, vėliau Zarasuose. Voldemaras – kaip tremtinys „Lietuvos Sibiro sostinėje“, o kokiais vėjais Zarasuose atsidūrė Česlovas Gedgaudas – 14 kalbų (iš jų 9 senųjų: hetitų, sanskrito, persų ir kt.) žinovas ir įspūdingų lietuviškos senovės atradimų (derančių su Marijos Gimbutienės ir Jūratės Statkutės de Rosales atradimais) tyrinėtojas?

Štai ką savo žymiojoje ir lig šiol garbstamoje knygoje „Mūsų praeities beieškant“ pasakoja pats kūrėjas :

„Leiskite man pašvęsti šį skyrių mano pirmojo proistorės švietėjo, prof. A.Voldemaro atminimui. Mums abiems Zarasuose tekdavo beveik kasdien pasimatyti ir išsikalbėti (paryškinta mano – R.P.). Rašydamas savo knygą, jis dažnai siužeto pagautas, diskutuodavo mūsų senovės istoriją, aštriai ir bešališkai tirdamas faktus, dvejodamas, tikrindamas, nuginčydamas pats save, ir taip iš šalies stebėdavau erškėčiais klotą kūrybos proceso brendimą.

Kartą man paminėjus gotus, kaip visai nereikšmingą mūsų praeities epizodą – buvau paskaitęs pas K.Būgą, jog jis terado tik septynis „gotų“ (atsieit vokiečių) žodžius mūsų kalboje – susilaukiau iš giedro dangaus tokio mūsų žymaus istoriko griaustinio: „Be gotų istorijos nesuprasi Lietuvos istorijos!“ Gavęs staiga it kuolu per galvą, pergyvenau didžiausią savo jaunystės pažiūrų sukrėtimą: ir pikta, ir gėda, ir skaudu, ir norėtųsi tokį faktą nuneigti, kad ir prasilenkiant su tiesa… Mat, studenčioko tvirtai tikėta mūsų orakulų teigimu, jog gotai esą buvę vokiečiai!

Tik keliolikai metų praslinkus ir ilgai pasidarbavus dulkėtuose archyvuose, teko visiškai įsitikinti, kaip teisus buvo tikrasis istorikas. Prie jo knygoje iškelto sensacingo tvirtinimo, jog normanai, gotai „vikingiai“ tai lietuviai (La Lithuanie et ses problemes, 94 p.), šiandien pats galiu pridurti geroką pluoštą įrodymų. <…>“ (143 psl., 1994 m.)

Ar norite užpildyti savo žinojimo spragas ? Ar ne per menkai apie lietuvišką senovę sužinojome mokykloje ? Tai man kol kas įdomiausias veikalas apie ikikrikščioniškąją 3000 metų senumo Lietuvos būtovę, kurią dar vis tylomis „apeina“, kažkodėl senųjų šaltinių vengiantys, Šapokos ir Gudavičiaus atradimus „atrajojantys“ sekėjai.

Ar pasiruošę nerti į nuotykius, kurie prasidėjo Zarasuose ? Neriam MŪSŲ PRAEITIES BEIEŠKANT 

 

Nuo „Mūsų praeities beieškant“ parašymo jau praėjo beveik pusė amžiaus, mokslas gerokai pasistūmėjo pirmyn. Šiandien kai kuriuos Č. Gedgaudo teiginius galėtume ir plačiau aptarti, kai kur patikslinti naujomis žiniomis, tačiau patį darbą reikia vertinti to meto, kai jis buvo rašytas, žinių lygmeniu.

Ar Č. Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant“ vis dar aktuali šiuolaikinei visuomenei? Juk gyvename kitokiomis sąlygomis nei tada, kai autorius šiuo darbu kreipėsi į lietuvius.

Č. Gedgaudą nepaprastai papiktino į Amerikos lietuvių rankas patekusi 1957 m. išleista garsioji Juozo Žiugždos parengta „Lietuvos TSR istorija“ (T. I. Nuo seniausiųjų laikų iki 1861 m.), nes joje buvo suniekinta mūsų senoji praeitis. Didelė dalis faktų nutylėta, visa eilė žygdarbių priskirta neva rusų nuopelnams, žodžiu, veikalas parašytas didžiarusiška imperine dvasia ir jo uždavinys – įskiepyti lietuvio sąmonėje istorinės tautos nepilnavertiškumą ir nuolankumą „vyresniojo brolio“ valiai.

Taigi, Č. Gedgaudas ėmėsi rašyti knygą „Mūsų praeities beieškant“ kaip protesto šauksmą savajai tautai, papasakoti tai, ką turi žinoti kiekvienas lietuvis apie save, protėvių žygius, mūsų kalbos įstabumą, kad nepalūžtų negandos laikais, o ilgiems amžiams išlaikytų Lietuvos idėją, pasididžiavimą, jog priklauso šiai tautai.

Leopoldas Krušinskas