
Septyni mokinių klausimai apie Algirdą J. Greimą
Įprasminant Algirdo Juliaus Greimo metus – 100-ąsias jo gimties metines, kovo 23 d. Dusetų kultūros centre įvyko edukacinis renginys, kuriame dalyvavo Kazimiero Būgos 9-12 klasių gimnazistai ir jų mokytojai; renginį organizavo bei vedė Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus darbuotojas Rytis Pivoriūnas; jis paaiškino, kuo aktualus Greimas ir kuo reikšminga jo puoselėta semiotika, pristatė lietuviškai išleistas jo knygas, ekrane buvo demonstruojamos jubiliato biografijos nuotraukas, buvo rodomas ir aptariamas filmas „Greimas“ (režisavo Saulius Beržinis, filmavo Algimantas Mikutėnas, 1991 m.). Visi mokiniai, kurie namuose atliko nurodytas užduotis, iš literatūros mokytojų gavo po jubiliejinį dešimtuką. Viena iš papildomų užduočių buvo – „parašyti klausimus, į kuriuos atsakymų skaitydami patys dar neradote, bet norėtumėte sužinoti“. Štai septyni gauti klausimai ir Ryčio Pivoriūno rasti bei pateikti atsakymai.
1. Kas buvo jo sutuoktinė?
Gyvendamas Kaune, susipažino ir tapo artimas su Ona Bagdonaite. Vedė ją Paryžiuje 1948 m. Iš pirmosios santuokos ji turėjo dukterį Adą Martinkus. Ona Greimienė mirė 1982 m. Su Teresa Mary Kean Greimas praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Jie susituokė prieš pat Greimo mirtį. Vaikų neturėjo. Ji žinoma mokslininkė, be to, abu jie 1992 m. išleido Prancūzijoje itin vertinamą leksikografinį darbą Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas. Renesansas.
2. Ar knyga „Tautos atminties beieškant“ yra Algirdo Greimo?
Taip, išleista 1990 m. (Vilnius-Chicago). Tai pirmoji svarbiausia jo knyga apie mitologiją. Ją sudaro dvi knygos – Apie dievus ir žmones (penki dideli skyriai: I. Kaukai ir aitvarai, II. Aušrinė ir Laima, III. Apie bites ir moteris, IV. Dievai ir šventės, V. Deivilai; ji buvo ir atskirai išleista 1979 m.) ir Tautos atminties beieškant (septyni dideli skyriai: I. Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį, II. Dievai viešpačiai, III. Velnias ir Kalevelis, IV. Namų dievai, V. Perkūnas, Pergrubis ir Šventas Jurgis, VI. Saulė – marti, VII. Štai ką rugelis kalbėjo). Kita knyga, pati išsamiausia – visų Greimo mitologijos tyrinėjimų rinktinė, išleista jau gerokai po jo mirties – tai Lietuvių mitologijos studijos (2005 m).
http://www.greimas.eu/mitologija rašoma:
Mitologija buvo svarbus Greimo mokslinio darbo baras nuo pat tada, kai jis pradėjo savarankiškus tyrimus. Viename pokalbyje Greimas netgi teigė savo semiotinius tyrinėjimus pradėjęs nuo mitologijos, o ne atvirkščiai, mat jau 1965 m. lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavime skaitęs paskaitą apie lietuvių mitus. Tiesa, tąkart jis auditorijai kalbėjo apie jos pačios, modernios visuomenės mitus… Bet neužilgo vienas po kito ėmė pasirodyti ir senajai lietuvių mitologijai skirti straipsniai. Kad ir kaip būtų, iš mitologų darbų Greimas perėmė gaires, kaip atlikti semiotikos projektui būtiną perėjimą prie diskurso (stambesnio už sakinį kalbos vieneto) reikšminės sandaros aprašymo.
Greimas svarstė teorines mitologijos problemas ir nagrinėjo paskirus atvejus. Didžiąją dalį bendrųjų svarstymų jis paskelbė prancūziškai, o beveik visus praktinius tyrimus paskyrė senosios lietuvių mitologijos rekonstrukcijai. Šios rekonstrukcijos rezultatus daugiausia skelbė lietuvių išeivijos spaudoje ir apibendrino knygose Apie dievus ir žmones (1970) ir Tautos atminties beieškant (1990).
3. Kodėl Greimas užsiėmė struktūrine semantika?
Tiksliau būtų sakyti, kad jis užsiėmė semiotika, nes Struktūrinė semantika (1966 m.) – taip vadinasi pirmoji Greimo knyga, pelniusi jam, kaip mokslininkui, pasaulinį pripažinimą. Greimas siekė sukurti bendrą prasmės teoriją, paaiškinti, kaip prasmė atsiranda, gyvuoja ir nyksta. Šios teorijos pagrindus jis kaip tik ir padėjo savo „Struktūrinėje semantikoje“, nuo kalbotyros tiriamų kalbos vienetų – žodžių ir sakinių – eidamas prie diskurso semantikos, arba naratyvinės gramatikos. A. J. Greimas, skaitydamas paskaitą Vilniaus universitete apie bendruosius semiotikos klausimus, sakė: „Mes gyvenime įmurkdyti kaip šuniukai pasaulyje, kuriame mus supa daiktai, kurie yra reikšmingi, kurie „atakuoja“ mus savo reikšmėmis. Nuo ryto iki vakaro mums visokie ženklai neduoda ramybės (…) Ir šitas reikšmingo pasaulio supratimas gali būti mokslinio tyrinėjimo objektu“. Semiotikos svarbą humanitariniams ir socialiniams mokslams jis pats gretino su matematikos svarba gamtos mokslams
http://www.greimas.eu/semiotika rašoma:
Greimo mokslinę veiklą skatino vizija sukurti semiotiką kaip pagrindą ir bendrą metodologiją humanitariniams ir socialiniams mokslams. Savo tyrimus jis pradėjo nuo struktūrinės kalbotyros, kuri tuo metu laikyta moksliškos humanitarinės disciplinos pavyzdžiu, tačiau nebuvo taikoma semantikos problemoms. Jau pirmame stambiame veikale Struktūrinė semantika (1966) Greimas pristatė daug naujų sąvokų, o tai rodė pastangą kurti naują ir vieningą aprašymo kalbą, kuria būtų galima apibūdinti humanitariniams ir socialiniams mokslams bendrą tyrimų objektą – žmogiškąjį pasaulį. Greimas pasiūlė šį tyrimų objektą suvokti kaip reikšmę: žmogaus pasaulis yra tai, kas jam ką nors reiškia.
Toks universalus užmojis vedė Greimą ir jo mokinius prie bendresnių tyrinėjimų, skirtų ne tik natūraliajai kalbai, bet visoms žmogiškoms reikšmės sistemoms, per kurias kultūros, visuomenės ir asmenys suvokia pasaulį ir save. Čia išryškėjo svarbus pasakojimo vaidmuo: žmogus pasakoja pokalbiuose, meno kūriniuose, vaizduotėje, kone visur… Pasakojamumą arba naratyvumą Greimas laikė viena iš elementariųjų žmogaus buvimo pasaulyje formų. Šiuo požiūriu jis nagrinėjo tokius skirtingus reiškinius kaip grožinė, mokslinė literatūra ir kulinarinis receptas, jausmai ir socialinis gyvenimas. Tokia plati jo tyrimų panorama išsiskleidė veikaluose Apie prasmę (1970), Mopasanas: teksto semiotika (1975), Semiotika ir socialiniai mokslai (1976), Apie prasmę 2 (1983), Pasijų semiotika (1991, su Jacques Fontanille).
Viename paskutinių savo darbų, Apie netobulumą (1987), Greimas perėjo prie eseistinio stiliaus ir ėmėsi jį visą gyvenimą dominusių estetikos problemų. Grožio patyrimą jis susiejo su jusline prasmės pagava. Taip jis tarsi iš naujo grįžo prie vienos savo pirmame veikale iškeltos problemos, reikšmės ir juslinio suvokimo ryšio. Tai nestebina, jei turime omenyje, kad Greimas semiotiką laikė moksliniu projektu, apie kurį yra pasakęs, kad tai „nei mokslas, nei pasiekimas, nei doktrina, o kvietimas dirbti, jei norime suprasti žmogų“.
(Šį klausimą papildo toliau einantis klausimas)
4. Kaip Greimas siekė savo tikslo – sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją?
Tai turbūt svarbiausias ir įdomiausias klausimas, todėl pažvelkime nuosekliai nuo pradžių.
1943 metais Greimas kaip literatūros kritikas debiutuoja straipsniu „Cervantes ir jo Don Kichotas“ jo paties įkurtame kultūros almanache „Varpai“. Beviltiškas Don Kichoto kovas Greimas lygina su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: kovojama prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Tokia paradoksali istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas: „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“,– rašė jis. 1948 m. apgynęs Sorbonoje daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais, jis išvyksta dėstytojauti į Aleksandriją, kur gilinasi į XX a. struktūrinę kalbotyrą, Claude‘o Lévi-Strausso antropologiją, Edmundo Husserlio ir Maurice‘o Merleau-Ponty fenomenologiją, susidraugauja su būsima prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Roland’u Barthes’u. Pratęsdamas Ferdinande‘ą de Saussure‘ą ir Louisą Hjelmslevą jis imasi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką. Penkiolika metų dėstęs Aleksandrijos, Ankaros bei Stambulo universitetuose, Greimas grįžta į Prancūziją. Nuo 1965 metų jis vadovauja bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams vienoje iš vadinamųjų didžiųjų Paryžiaus mokyklų – École des hautes études en sciences sociales (Aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokykla). Čia Greimas įkuria tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų iš viso pasaulio. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus, arba greimiškoji (greimienne) semiotinė mokykla.
Didysis Greimo mokslininko tikslas buvo sukurti prasmės teoriją. Greimo Struktūrinė semantika (1966) reiškė posūkį nuo leksinio semantinių laukų tyrimo į teksto kaip reiškiančios visumos analizę, taip pat nuo sistemos prie ją numatančio semiotinio proceso. Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal Vladimiro Proppo atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Pasirodo kiti fundamentalūs jo veikalai – Apie prasmę (1970), Maupassant‘as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983). Greimo semiotika neapsiriboja raštiškų tekstų analize. Naratyvinės gramatikos taisyklės aptinkamos įvairiausiose reikšmės apraiškose: literatūros, dailės ir architektūros kūriniuose, Evangelijos parabolėse, etinėje nuostatoje (iššūkis), aistrų proveržyje (pyktis), net kulinariniuose receptuose ar reklamoje. Plečiant tiriamą problematiką ir atveriant naujas prieigas, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenos semiotiką, nuo netolydumo prie tolydumo, nuo objekto prie subjekto. Į pirmąjį planą iškyla juslinis estetinis (esthesis) žmogaus santykis su pasauliu (Apie netobulumą, 1987), o nagrinėjant jausminį reikšmės matmenį išryškinamos sielos būsenų moduliacijos (Pasijų semiotika, su Jacques‘u Fontanille, 1991).
Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vadovas prof. Arūnas Sverdiolas teigia: „Mums greimiškoji semiotika svarbi tiek, kiek humanitarams ir socialiniams mokslininkams parūpsta epistemologiniai (pažinimo teorijos) ar metodologiniai klausimai ir kiek jie randa semiotikoje atsakymus į šiuos klausimus. Deja, mūsų humanitariniams ir socialiniams mokslams labai stinga ne tiktai teorijos, bet ir supratimo, kad jos stinga, vyrauja tyrinėtojo spontaniškumas ir tyrimo taikomasis pobūdis. Greimą mums dar reikės atrasti. <…> [Greimo centre] kruopščiai narstome Greimo ir kitų semiotikų teorinius darbus, nagrinėjame įvairiausius tekstus – literatūrinius, bet taip pat vizualinius, plastinius, reklaminius. Esame nagrinėję net restorano meniu, kvepalų buteliukus, politikų nuotraukas. Semiotika – ne tiktai teorija, bet ir praktika, reikia išmokti ir įgusti ją taikyti“.
„Semiotiką domina ne tik kalbėjimas ir žodžių prasmės, nes žmogus ne tik kalba, bet ir gestikuliuoja, ir mikčioja, ir juda, ir dainuoja, ir šoka ir taip vis įvairūs prasmės pareiškimo būdai. Ir Greimas bandė sukurti tą visuotinę reikšmės teoriją, kaip atpažinti reikšmę, na ir svarbiausia, kaip ją griežtai moksliškai aprašyti“, – sakė literatūrologas prof. Kęstutis Nastopka.
„Tai yra vienintelis lietuvis pasaulyje, kuris XIX–XX amžiuje sukūrė pasaulyje reikšmingą mokyklą, kuri ir dabar egzistuoja, tęsiama yra. Tai čia mes iš viso neturime precedentų ar jokių tokių analogiškų atvejų“, – kalbėjo VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas prof. Arūnas Sverdiolas.
Bendrajai reikšmės teorijai A. J. Greimas skyrė aštuonias prancūzų kalba parašytas knygas. Lietuvių kalba išleistos devynios knygos, pusė jų skirtos mitologijos tyrimams.
5. Kokiu būdu Greimas skatino priešinimąsi okupacijai?
Atėjus Hitleriui į valdžią ir Vokietijai sustiprinus politinį bei ekonominį spaudimą Lietuvai, ši atsigręžė į Prancūziją. Į Prancūziją su valstybės stipendija buvo pasiųsti tris šimtai gimnazijas baigusių moksleivių. Greimas, nutraukęs teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, išvyksta į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos. 1939 metų rudenį Greimas grįžta į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Greimo tėvas, Prienų burmistras, buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį ir ten mirė, o motina – į Altajų. Greimas, mokytojavęs Šiauliuose, įsijungia į antinacinę rezistenciją ir redaguoja kelis paskutinius numerius pogrindžio laikraščio „Laisvės kovotojas“, raginusio Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti okupacinės valdžios verbavimams. Artėjant frontui, Greimas pasitraukia į Vakarus ir 1945 metų pradžioje apsistoja Paryžiuje. Iš čia jis palaiko ryšius su antisovietine rezistencija, bendradarbiauja Amerikos lietuvių spaudoje. Lygia greta Greimas gyvena mokslininko intelektualo gyvenimą.
http://www.greimas.eu/rezistencija rašoma:
Greimas yra rašęs, „gimiau Tuloje, pabėgėlių šeimoje ir baigsiu kažkur toks pat pabėgėlis, benamis“. Jis gimė Tuloje, jo tėvams pabėgus iš Lietuvos per I pasaulinį karą. Baigiantis II pasauliniam karui, pats pabėgo į Prancūziją. II pasaulinio karo metu, per pirmąją sovietų okupaciją Lietuvoje, abu Greimo tėvai buvo ištremti, kol jis pats, Raudonosios armijos atsargos karininkas, surašinėjo kitų tremtinių turtą. Vėliau Greimas dalyvavo pogrindžio antisovietinėje ir antinacinėje veikloje, o prieš antrąją sovietų okupaciją pasitraukė iš Lietuvos.
Gyvendamas Šiauliuose, 1941 m. kovą Greimas įsijungė į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kovojusį prieš sovietų valdžią. Kai birželio pabaigoje į Lietuvą įžengė Vokietijos kariuomenė, iš pradžių Greimas dalyvavo LAF nariams pertvarkant Šiaulių kasdienį gyvenimą, tačiau gavęs nacių valdžios įsakymą suiminėti žydų tautybės žmones iš LAF gretų pasitraukė. 1942 m. rudenį Greimas persikėlė į Kauną, kur prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS), taip pat projektavusios Lietuvos nepriklausomybę. Jis bendradarbiavo rengiant laikraštį Laisvės kovotojas, kuriame buvo pranešama apie nacių ir jų rėmėjų nusikaltimus ir pasisakoma prieš lietuvių mobilizaciją darbams ir SS legionui.
Pasitraukęs į Vakarus, Greimas iki 1951 m. veikė išeivijos politiniame gyvenime, buvo kairiosios-liberaliosios krypties atstovas. Vėliau pasitraukė iš politinių kovų, bet visą gyvenimą nuolat dalyvavo kultūrinėje lietuvių išeivijos veikloje, palaikė ryšius su sovietinės, vėliau – su nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos menininkais, intelektualais, politikais.
Pats Greimas labiausiai vertino tris savo rezistencinės veiklos epizodus: laikraščio Laisvės kovotojas numerį, raginusį nesirašyti į tuomet formuotą Lietuvos SS legioną; pastangas, kad būtų nutrauktas bevaisis ir daugybės aukų pareikalavęs partizaninis karas prieš sovietų režimą; dalyvavimą kreipiant išeiviją „veidu į Lietuvą“, kad nebūtų nutraukti ryšiai su sovietinės Lietuvos gyventojais.
„Rezistencija, – aiškino Greimas, – tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę. […] Rezistencija – tai privilegijuotas istorijos momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis“.
6. Kaip Greimas prisidėjo prie tautinio atbudimo okupuotoje Lietuvoje?
Greimas didžiavosi, kad 1983 m. paskelbė pirmąjį užrašytą lietuvių mitą apie Šovį, vėlių vedlį, ir kad patekęs į Lietuvą šis prisidėjo prie tautinio atgimimo.
Du kartus – 1971 ir 1979 metais – Greimas lankėsi Lietuvoje ir skaitė paskaitas Vilniaus universitete, sutraukdamas šimtus klausytojų inteligentų ir palikdamas didžiulį įspūdį susirinkusiems. Vos prasivėrus tarptautinio bendravimo galimybėms, Greimas siuntė į Lietuvą savo mokinius, kad jie skleistų semiotikos sėklą aktualiausiose intelektualinės veiklos srityse: literatūrologijoje, estetikoje, sociologijoje, pedagogikoje, religijotyroje. Atkūrus nepriklausomybę, jis kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą bei tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, siūlė ambicingus labai plačiai suprastos Lietuvos kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė į periodiką aktualiais kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais.
Paskutinis Greimo sumanymas buvo surengti Vilniuje tarptautinį koliokviumą „Estetika ir kasdienis gyvenimas Europoje“, kuris įvyko 1992 m. rugsėjo mėnesį, jau po Greimo mirties tų pačių metų vasario 27 d. Koliokviumo metu Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis paskelbė, kad universitete įkuriamas Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų centras. Šiandien tai – pagrindinis Greimo tradiciją tęsiančios semiotikos židinys Lietuvoje.
7. Kodėl Greimui didelį įspūdį darė universiteto rektorius Mykolas Riomeris?
1934 m. jis pradėjo teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Didžiausią įspūdį, pasak paties Greimo, „savo kultūra, retorika ir gesto elegancija“ jam darė universiteto rektorius Mykolas Riomeris (Michał Römer), Paryžiaus politinių mokslų mokyklos auklėtinis, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas. Didelį įspūdį Greimui paliko ir Levas Karsavinas, religijos filosofijos istorikas. Karsavino paskaitos apie viduramžių krikščioniškąją filosofiją įdiegė Greimui neblėstančią meilę viduramžiams, o taip pat įsirėžė atmintin kaip puikios lietuvių kalbos pavyzdys: „Jo lietuvių kalba buvo puiki: jį klausydamas supratau, kad lietuvių kalba gali būti drauge aiški ir rafinuota, „kultūringa.“
SVARBŪS BIOGRAFIJOS FAKTAI:
Algirdas Julius Greimas gimė 1917 metų kovo 9 d. Tuloje (Rusija).
Nuo 1919 m. iki 1927 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje.
1929-1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją (dabar Šiaulių J.Janonio gimnazija), Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją.
1934-1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1936–1939 m. – kalbotyrą Grenoblio (Prancūzija) universitete.
1940-1942 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo mergaičių gimnazijoje (dabar Šiaulių Didždvario gimnazija) ir Prekybos institute. Iki 1944 m. gyveno Kaune.
1948 m. Sorbonoje (Prancūzija) apgynė daktaro disertaciją.
1950-1958 m. dėstė Aleksandrijos (Egiptas),1958-1962 m. Ankaros ir Stambulo (Turkija),1962-1965 m. Puatje (Prancūzija) universitetuose.
Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla.
1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete.
Algirdas Julius Greimas mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
http://www.greimas.eu/biografija rašoma:
Algirdas Julius Greimas
(1917 m. kovo 9 d. – 1992 m. vasario 27 d.)
Algirdas Julius Greimas buvo rezistentas, karo pabėgėlis, lietuvių išeivijos kultūrinio sąjūdžio dalyvis, kalbininkas, mitologas ir semiotikas, subūręs Paryžiaus semiotikos mokyklą.
Greimas priklausė pirmajai kartai, kuri augo nepriklausomoje 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje ir buvo skatinama siekti vakarietiško išsilavinimo. Jis studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir filologiją Grenoblio universitete Prancūzijoje. Karo metu dirbo mokytoju, vertėju, valstybės tarnautoju, dalyvavo antisovietinėje, vėliau – antinacinėje rezistencijoje.
Gyvendamas Kaune, susipažino ir tapo artimas su Ona Bagdonaite. Per pirmąją sovietų okupaciją buvo ištremti abu Greimo tėvai, o artėjant antrajai jis pats pabėgo į Vakarus. Viename interviu karo absurdiškumą yra pavadinęs „psichologiniu fonu“ savo mokslinei veiklai – klausinėjimui apie prasmę.
Greimas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje. Taip pat palaikė ryšius su sovietinės Lietuvos menininkais, intelektualais, 1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, siuntė savo mokinius skaityti paskaitas, teikė siūlymus valstybės politikos gairėms, rašė kultūros kritikos esė.
Apsistojęs Prancūzijoje, Greimas susituokė su Ona Bagdonaite. 1948 m. apgynė filologinę daktaro disertaciją Sorbonos universitete, vėliau ilgą laiką dėstė Turkijos universitetuose. Nuo 1965 m. beveik 25 metus dirbo studijų vadovu Paryžiaus Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje. Buvo vienas žymiausių struktūralizmo atstovų ir vienas iš pagrindinių modernios semiotikos kūrėjų. Jo vestuose seminaruose lankėsi tyrėjai iš viso pasaulio. Vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei, kurią sudarė įvairių disciplinų atstovai. Greimui skatinant vis naujus tyrimus, šios grupės pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla.
Gyvenimo pabaigoje susituokė su Teresa Mary Keane. Mirė Paryžiuje, palaidotas prie tėvų Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Parengė Rytis Pivoriūnas