LAVINAMAS DOMESYS KALBOTYRAI

Gruodžio 13 dieną Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko Zarasų krašto muziejaus surengta antroji konferencija, skirta profesionaliajai kalbotyrai aktualinti, Kazimiero Būgos paveldui paminėti, o šiemet ir Vydūno metams bei Lietuvos partizanams (laisvės kovotojams) įprasminti. 

Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Anželika Gaidienė konferencijoje skaitė pranešimą tema „Kazimiero Būgos etimologinio žodyno kartoteka: nuo popierinės kortelės iki skaitmeninės versijos“. Pranešėja pristatė unikalią Lietuvių kalbos instituto „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekų fonduose saugomą Kazimiero Būgos etimologinio žodyno kartoteką. Tarp daugybės dirbamų darbų K. Būga buvo numatęs rašyti ir „Lietuvių kalbos etimologinį žodyną“, kuriam parengti jo sukauptos kartotekos duomenys iki šiol viešai nėra prieinami ir mokslinėje erdvėje panaudojami tik epizodiškai. Apytikriais duomenimis su bibliografinėmis kortelėmis galima priskaičiuoti apie 21 000 vienetų kartoteką. Kartotekos medžiaga yra labai vertinga, rinkta iš indoeuropiečių kalbų etimologinių žodynų (A. Valdės, F. Klugės, A. Fiko, E. Bernekerio, A. Preobraženskio, G. Mejerio ir kt.) bei įvairių užsienio kalbininkų raštų (J. Endzelyno, A. Leskyno, A. Becenbergerio, K. Brugmano, K. Miūlenbacho, A. Briuknerio, H. Petersono, H. Hirto, E. Lideno, J. Mikolos ir kt.). Informacija apie žodžius užrašyta graikų, sanskrito, avestos, rusų, sen. slavų, baltarusių ir kt. kalbomis. 

„Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės vystymo“ projektu (pareiškėjas Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; plačiau apie projektą skaitykite lnb.lt, 15min.lt, Delfi.lt) siekiama suskaitmeninti ir aprašyti (iki 2021 m. birželio 30 d.) K. Būgos etimologinio žodyno kartotekos kortelių metaduomenis; suskaitmeninti šios kartotekos šaltinius ir juos susieti su kartotekos duomenimis; paruošti LKI saugykloje saugomas itin reikšmingas tautiškumo ir pilietiškumo aspektu K. Būgos etimologinio žodyno kartotekos korteles saugoti bei pateikti per viešąsias prieigas (www.ePaveldas.lt, www.lkiis.lki.lt ir kt.).

Dr. Aurelija Gritėnienė (Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja) pristatė pranešimą PARTIZANO konceptas „Lietuvių kalbos žodyne“. Pranešime buvo analizuojama ne apibendrinta partizano sąvoka, kurią dažniausiai pateikia žodynai, o labai konkreti vietos ir laiko apibrėžta figūra – pokario Lietuvos partizanas. Apžvelgta, kokie PARTIZANO koncepto požymiai yra tipiškiausi, prototipiniai ir kokia yra partizano kognityvinė definicija.  Į bendrą daugiau nei 250 tiriamųjų pavyzdžių imtį įtraukti „Lietuvių kalbos žodyne“, jo pagrindinėje ir papildymų kartotekose rasti iliustraciniai sakiniai su žodžiu partizanas ir jo sinonimais (banditas, girinis, krūminis, miškinis, miškininkas, naktinis, žaliukas):  analizuota šių sakinių semantika ir parodyta, kaip pokario partizanas yra konceptualizuojamas ir kategorizuojamas. Tyrimas atliktas taikant Liublino etnolingvistikos konceptų analizės metodus.

Atrinkti iliustraciniai pavyzdžiai rodo, kad apibūdinant Lietuvos pokario partizaną būtina kalbėti apie partizanų:

·         kovos vietą ir laiką,

·         ryšį su artimaisiais ir išoriniu pasauliu,

·         partizanų ir jų rėmėjų laukusias bausmes,

·         partizanavimo mastą,

·         partizanų veiklą ir jos vertinimą,

·         partizanų mirtį.

Įdomu tai, kad akademiniame žodyne ir jo kartotekose nė karto nepaminėtas konkretaus partizano vardas ar slapyvardis. Visais atvejais apie miško brolius kalbama tarsi apibendrintai. Viena iš tokio kalbėjimo priežasčių – istorinis kontekstas. Dauguma iliustracinių sakinių buvo užrašyti tarybiniais laikais, kai viešumoje vyravo neigiamas požiūris į partizanus, jie buvo menkinami, netgi niekanami.

Išanalizavus iliustracinius sakinius su leksma partizanas ir jos sinonimais, galima suformuluoti kognityvinę partizano definiciją.

Lietuvos partizanas – pokario Lietuvoje vykusios partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią dalyvis.  Nuo priešų partizanai slėpdavosi ir gindavosi žemėje įtvirtintose slėptuvėse, kurios vadinamos bunkeriais, slaptinėmis, žeminėmis, urvais   ir kt. Istorinis kovos laikas dažniausiai nusakomas prielinksnine konstrukcija po karo, rečiau partiznavimo pradžia nusakoma šalutiniais sakiniais. Paros laikas, kada prasideda aktyvi partizanų veikla, – naktis. Partizanavo dažniausiai jauni vyrai. Ryšį su išoriniu pasauliu jie palaikydavo per ryšininkus ir rėmėjus kaimuose. Žmonės miškinių bijojo, tačiau juos į savo namus įsileisdavo, duodavo jiems maisto, drabužių, perduodavo svarbias žinias. Už partizanavimą ar jo rėmimą sovietinė valdžia griežtai bausdavo (suimdavo, kalindavo, sušaudydavo ar ištremdavo). Pokariu miškuose buvo labai daug partizanų. Daug jų buvo išgaudyta, sušaudyta. Partizano dalia sunki:  jie barzdoti, apšepę, utėlėti, alkani,  nuolat ieškomi, sekami, gaudomi.  Žūdavo dažniausiai susirėmimuose su stribais arba patys susisprogdindavo bunkeriuose. Po mirties lavonai būdavo niekinami.  Iliustraciniai žodyno sakiniai rodo, kad partizanų veikla vertinama dvejopai: tai teisybės ieškotojai, to meto neoficiali valdžia, tačiau žmonių atmintyje dar gyvi prisiminimai apie partizanų plėšikavimus, nužudytus  žmones, nepamirštas jų žiaurumas, smurtas. Nuo partizanų nukentėjo nemažai žmonių, tačiau iliustracijos rodo, kad neretai žudydavo ir plėšdavo ne patys partizanai, o prisidengę jų vardu. Sovietinio režimo laikais rašytuose žodyno tomuose ir tuo metu užrašytose žodyno kortelėse regimas akivaizdus neigiamas partizaninės veiklos vertinimas.

Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas Rytis Pivoriūnas pristatė pranešimą „Vydūno kalbėsena ir pamatinių jo esmėvokų apžvalga“. Pranešėjas aptarė lietuvių tautinės dvasios ugdytojo Vydūno (Vilhelmas Storostas, 1868–1953) kalbos ir raštų ypatumus, supažindino su esmėtyros metodologija ir, ja remdamasis, pristatė pamatines Vydūno mokymo esmėvokas.  

                 Vydūno – tautos pranašo ir žmoniškumo mokytojo – esmėvokų lentelė

13. žmogaus augimas – tavo, tau tobulėjimo, saviugdos keliai

13. tautai, Tėvynei – jo(s), jų meilė štai šitai šeimai, giminei, genčiai, gimtinei, tautai, valstybei; jo(s) kūnui lemtingų vietų išgyvenimai, filotopijos malonė; patriotiškumas , bet ne šovinistinis nacionalizmas

12. esmiškasis (gyvenantis savo esme) žmogus

12. kūno sveikata

11. sielos kultūra (dieviškasis žmogus)

11. materinė kultūra (įspūdžių, geidulių žmogus)

10. tikyba, religija, joga (gaivata), kultūra – asmenybę aukštinanti galia

10. menas – vaizdavimo kūrimas

9. asmens gyvata (sąmonė, dvasia-siela, esmė)

9. kūno gyvata, regimasis asmuo

8. žmogaus protas, mintys (kamamanas)

8. žmogaus kūnas (negyvoji gamta – prakriti)

7. nemirtinga Dvasia, Aukštybė, sąmoningoji  amžinybės Esybė, Dievas, Didysis Slėpinys <…>

7. meilė, malonė, mąstymas (Manas)

6. žmoguje besireiškiantis protas (kama-manas)

6. negyvoji gamta (prakriti)

5. Absoliutas, absoliuti dvasia (Vienumas, nežinoma vienybė), visur esamas Kūrėjas

5. materija (materė, medžiaga), „Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę“

4. tau taika (dora, darna) pasaulyje (žmonijoje)

4. štai šit(oki)a jam, jai, jiems taika (dora, darna) šeimoje

3. tau dvasinė (dorovinė) sveikata (gerovė)

3. štai šit(oki)a jam, jai, jiems fizinė sveikata (gerovė)

2.    tu, tavo, tau, tave, tavimi, tavyje

2.    štai šita(s), šit(ok)ie, šit(oki)os; jis, ji, jie, jos; jo(s), jų; jam, jai, jiems, joms; jį, ją, juos, jas; juo, ja, jais, jomis; jame, joje, juose, jose; tai; šitaip

1.    S1 – būties tapatybė

1.    S2 – reiškinių objektyvumas

1.    ~S2 – logikos intersubjektyvumas

1.    ~S1 – (ne)supratimų subjektyvumas

2.    mes (jūs), mūsų (jūsų), mums (jums), mus (jus), mumis (jumis), mumyse (jumyse)

2.    aš, mano, man, mane, manimi, manyje

3. mums, mūsų (jums, jūsų) socialinė sveikata (gerovė)

3. man(o) psichinė sveikata (gerovė)

4. mums, mūsų (jums, jūsų) taika (dora, darna) valstybėje (valdžiavoje, sakytų Vydūnas)

4. man(o) taika (dora, darna) širdyje (žmoguje)

5. evoliucija – nuolatinis pasaulio sąmonėjimas, nusimedžiaginimas, absoliuto susivokimas, grįžimas į save patį, į Vienumą, bet jau į suvoktą (žinomoji vienybė)

5. involiucija – pasireiškimas daugeriopumu (reiškinių pasauliu), sumedžiagėjimas, skaidymasis į daugį, pasaulio tapsmas (sapnuotoji daugybė)

6. gyvuliškasis veiklumas bei geismai (kama)

6. augalinė gyvybė (prana)

7. visagalybė, galia (Atma)

7. išmintis, šviesa (Buddhi)

8. žmogaus instinktai (kama)

8. žmogaus gyvybė (prana)

9. minčių gyvata, protingasis asmuo

9. jausmų gyvata (ūpai, nuotaikos), jausmingasis asmuo

10. dorovė – santykių, žmoniškumo kūrimas

10. mokslas (ir filosofija, teosofija) – minčių kūrimas

11. žmoniškumo kultūra (dvasinis, kilnusis, gerasis, didysis žmogus)

11. intelektualinė (intelekto, proto) kultūra (sąmoningas žmogus)

12. dvasios jaunumas

12. sielos grožė (vartojamas žodis iš „Anykščių šilelio“)

13. žmonijai – mums žmonių pasaulio aplinkybių galia, mūsų laikmečio (laiko dvasios) visagalybė; kosmopolitiškumas (ir dabarty įsigalėjęs internetiškumas), bet ne klajokliškas (bešaknis) globalizmas

13. sau – man(o) sąmonės šviesa, sąmonybių sąmonėjimo išmintis, sąmoningėjimas, laisvėjimas, gaivėjimas, skaidrėjimas, skaistėjimas, giedrėjimas, šventėjimas; šviesi asmenybė, individuališkumas, bet ne egoizmas (ne svetnauda, sakytų Vydūnas

Pastaba: pateikta trylika esmėvokų, tad atskirą esmėvoką sudaro keturi aspektai, pažymėti tuo pačiu skaičiumi. Pirmoji ir antroji esmėvokos nurodo metodologiją – semiotinį Greimo kvadratą ir žiūrą į būtį, pažinimą bei sąmonę.   

VYDŪNO ESMĖVOKOS http://www.buga.zarasumuziejus.lt/atvirai-kuriamas-ldk-esmynas/vyduno-esmevokos

 

Parašykite komentarą