Pratybos atkerėti ir pakerėti lietuviškai – „Lietuviški Dalykų Kerėjimai“

Liepos mėnesį kasdien nuo 11 iki 15 val. (išskyrus sekmadienį ir pirmadienį) Pažiegėje – Būgų laikovės sodžiuje – Kazimiero Būgos atminties laikyne vyksta kalbystės kūrybinių sąveikų pratybos „Lietuviški Dalykų (at-, pa-)Kerėjimai“.

Nemokamai, bet pamokomai ieškome lietuvių kalbos gal-im-yb-ių, lietuviškų sai-s-tumų, protindamiesi at-kerėti tarsi „sulietuvintas“ graikiškas, lotyniškas ar kitokias svetimybes ir mokydamiesi pa-kerėti prokalbės lietuvingų dermių  kerais.

 

Tomas Sodeika, įvade pristatydamas Antaną Maceiną (žr. Pašauktas kūrybai) kaip „reikšmingiausią lietuvių filosofą“, kuris „pirmasis tikrai filosofavo lietuviškai“, yra parašęs: „Bet ką gi reiškia „filosofuoti lietuviškai“? <…> Todėl filosofinė kalba randasi ne tada, kai pasiėmę gyvą žodį, jį numariname, išdžioviname ir apibrėžimu suteikiame jam vienokį ar kitokį „įrankinį“ pavidalą, nelygu kokią funkciją tas įrankis turi atlikti. Filosofinė kalba randasi tada, kai, asmenine filosofine pastanga „pažadiname“ gimtojoje kalboje visuomet jau glūdinčius gyvus filosofinius turinius. Tardami gimtosios kalbos žodžius ne įrankius vartojame, o tarsi plikomis rankomis prisiliečiame prie to, kas filosofijai pirmiausia rūpi – prie pačios būties. Prisiliečiame taip, kad gauname pajusti pačios būties svorį, jos rupų paviršių, jos šilumą ir tvirtumą. Terminas – žodis-įrankis – visa tai užgožia ir iškreipia. Jį vartodami ilgainiui tampame nebejautrūs būčiai. Ir tik atsigręžę į gimtąją kalbą galime tikėtis vėl atgauti prarastą jautrumą.

Gimtoji kalba yra būdas, kuriuo kiekvienas žmogus gyvena savo gimtinėje – pasaulyje, kuriame jis gimė, kuriame jis tik ir gali tikrai gyventi ir tikrai mirti, pasaulyje, kuriame žmogus tikrai yra namie.“

jei turite klausimų, atsiųskite rytispivoriunas@gmail.com, skembio (tel.) skaičius 860691929