Kai(p) Milda mylėti(s) kviečia

Kaip švenčiame meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitei Mildai skirtą šventę? Mildinės švenčiamos gegužės 13-tą, kai obelys pražysta žiedais ir ant pievos atsisėsti su mylimuoju jau visai nebebaisu. 

Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, o lietuviai – Mildą.

Deivės Mildos vardą ir su ja susijusią legendą išgarsino istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864 m.) mitologijai skirtame pirmajame savo veikalo „Lietuvių tautos istorija“ tome, išleistame 1835 m. Jis teigia, kad dievaitė Milda, jo dar vadinama Aleksota (antikos laikais šiuo vardu buvo žinoma stebėtino grožio nimfa), ypač buvo garbinama Kauno apylinkėse, todėl ir priemiesčio pavadinimas Aleksotas yra išlikęs. Kitame knygos skyrelyje T. Narbutas rašo apie Kaunį – meilės deivės Mildos sūnų, dar vadinamą Kupidonu. Istorikas daro išvadą, jog Kauno miesto pavadinimas kildinamas iš dievaitės sūnaus vardo, tačiau pats pripažįsta, kad tai – tik jo spėjimai, nes kronikos apie meilės dievaitę nieko nesako.

XIX a. pabaigoje ir XX a. legendas apie deivę Mildą savo kūryboje panaudojo Juzefas Ignacas Kraševskis, Balys Sruoga, Povilas Abelkis ir kiti rašytojai.

Mildos vardas, pasak istoriko T. Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. Kur ta upė – Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje, dabar nelabai aišku. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka Mildupis.

XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Narbutas manė, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Mildos garbintojus vadinę mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Profesorė Pranė Dundulienė (1910–1991) – Lietuvos etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė spėjo, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto Mildos šventykla stovėjusi Vilniaus Antakalnyje.

Pastaba: Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien kaltina T. Narbutą kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi, remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai, juk kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo. Teigiama, kad ir prof. Pranės Dundulienės darbuose taip pat pasitaiko daug abejonių keliančių interpretacijų.

Tačiau juk meilės niekada nebūna per daug!

Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak XVI a. lenkų protestantų aktyvisto Jono Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką. 

Deivė Milda įkūnija moters svarbą – juk jai skirta pratęsti gyvybę, pradėti pasaulį iš naujo. Pasak Jono Vaiškūno, švenčiant Mildos šventę būtinai užkuriamas aukuras, einami apeiginiai ratai, mušami būgnai, skamba kanklės, žaidžiami žaidimai, šokama ir vakarojama. Šventė neatsiejama nuo burtų. Pavyzdžiui, laukiama gegutės kukavimo – jis pranašauja, kiek metų mergelei reikės laukti jaunikio.

Mildos šventę įvairiose Lietuvos vietose tautiškumo puoselėtojai švenčia nebūtinai gegužės 13 d. 

Nuotraukoje – stogastulpio fragmentas – Algimanto Sakalausko išraižyta deivės Mildos skulptūra.

Meilės dienos esmėtyra (esmėtyros klausimynas)

Esmėvokos, išreikštos Greimo kvadratu – reikšmingomis semomis S1, ~S1, ~S2, S2
Pamatiniai supratimai	Tau S1	man ~S1	mums ~S2	štai S2

Pritaikant diskursyvinių (figūratyvinės sklaidos – veiklos pobūdžio, vietos, laiko) reikšmių analizės sintezę

kalbant (skelbiant) paviršutiniškai:	Meilės deivės Mildos šventė	švenčiama	gegužės 13 d.	Lietuvoje
ką? ką veikia?	Meilės dieną, deivės Mildos šventę	lietuviai (baltai) švenčia, pamini
kas? kieno?
kada?			gegužės 13 d.
kur?				Lietuvoje

Pritaikant (semio)naratyvinių (aktantinio modelio, naratyvinės schemos, išbandymo) reikšmių analizės sintezę

pasakojant giliau:	Meilės deivė Milda	garbinama	tinkamu	mylėjimu(si)
kodėl? (programa Adresatui, pripažinimas (sankcija) ir šlovinamasis išbandymas)	meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos garbinimas
Kas? kieno? (kompetencijos įgijimas ir kvalifikacinis išbandymas Subjektui, Herojui, jo pagalbininkai bei priešininkai)		mildauninkai ir baltų prigimtinės (pagoniškosios, kaimietiškosios) religijos išpažinėjai ar tradicijos puoselėtojai
kaip? (Adresanto – kaip Lėmėjo –  manipuliacija, įtikinėjimai)			baltų religijos ir mitologijos įtik(in)ėjimais, apeigomis, papročiais
koks? (vertės Objektas, atliktis ir lemiamasis išbandymas)				meilė, piršlybos, seksualinis bei šeimyninis gyvenimas

Pritaikant sociosemiotinių reikšmių analizės sintezę

pasakojant dar giliau:	seksualinė prigimtis (mylėjimas(is), seksualumas)	sudievinama (sukultūrinamas, erotizuojamas)	švent(ini)ais (šventės)	atsitikimais (apeigomis)
kodėl tokia programa?	baltų prigimtinė (pagoniškoji) religija sudievina meilės, mylėjimo(si) reiškinį
kieno (ne)su(si)derinimai?		mylinčiųjų ir mylimųjų
kaip manipuliuoja(ma)?			švent(ini)ais (į)tik(in)ėjimais
kokie atsitikimai?				šventi atsitikimai, šventės apeigos, įvykiai, faktai

Pritaikant loginių-semantinių reikšmių (elementariųjų reikšmės struktūrų) analizės sintezę

išmąstant abstrakčiausiai, logiškai-semantiškai giliausiai:	meilė	pajaučiama	draugišku	švelnumu
kokia Tau yra (esama) esmė?	meilės, mylėjimo(si) esamybės
kokios man suprantamos prasmės?		pajautos (sielos palankumas: prielankumas, patrauklumas, dėmesys, patikimas, prisiderinimas, įsijautimas, simpatija, empatija…)
kokios mums (į)kalb(intos)a(mos) reikšmės?			draugiškumas (dvasinis bendrabūvis: draugystė, bičiulystė, partnerystė, bendravimas, bendradarbiavimas, ištikimybė…)
kokios štai šitaip (apsi)reiškiamos žaismės?				švelnumas (malonios pajautos: šypsenos, prisilietimai, apsikabinimai, glostymai, bučiniai, glamonės, kūnų artuma ir šiluma, lytinis potraukis, lytinės sueitys…)

Jei turite pastabų ar patarimų, rašykite rytispivoriunas@gmail.com  

Kaip galėtume patobulinti esmėtyros klausimyną?