Don Kichotui 100

„Nors gana daug aukų sudėjom ant laisvės aukuro, bet aš manau, kad mūsų kova buvo teisinga, nors viskas per ilgai užsitęsė. Mūsų pralietas kraujas turi ateinančioms kartoms priminti, kad į bendrą kovą už laisvę mes įnešėm didžiulį indėlį.“ (Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vilnius, 1996, p. 797)

Motiejus Paškonis-Don Kichotas (iki 1947 m. turėjo Liūto slapyvardį) gimė 1919 m. kovo 19 d. Zarasų apskrities Dusetų valsčiaus Davainių kaime. Turėjo du brolius ir sesę (Augustinas, Juozas ir Stasė). 1933 m. baigė Vozgėlių pradžios mokyklos 4 skyrius ir Dusetų mokyklos 6 skyrius. Iki 1944 m. dirbo tėvų ūkyje (tėvai turėjo 25 ha žemės). Priklausė Šaulių sąjungai. 1940 m. du mėnesius sovietų buvo įkalintas ir kankintas Zarasų kalėjime. Norėdamas ištrūkti, sutiko bendradarbiauti su NKVD, bet neteikė žinių ir iki karo slapstėsi. 1941 m. subūrė nedidelę antisovietinę grupę. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Už raginimus netarnauti vermachte, buvo trumpai įkalintas. Partizanas nuo 1944 m. Kovojo Algimanto apygardos kunigaikščio Margio rinktinės Kalnų (1945–1948 m., vadas Balys Kazlauskas-Bijūnas) ir Audros  (1949–1953 m., iki 1949-12-04 vadovavo Feliksas Stasiškis-Smūgis, o nuo 1949 12 iki 1952 02 – Jonas Abukauskas-Siaubas) būriuose. Ąžuolo būrio (1945–1947 m.), vėliau įėjusio į Vytauto apygardos sudėtį, organizatorius ir vadas. („Aš vadovavau Ąžuolo būriui, kuriame iš pradžių buvo 18–22 partizanai. Vėliau būrys padidėjo, o dar vėliau pradėjo skirstytis mažesnėmis grupelėmis.“ Pasak jo, už gyvą ar mirusį NKVD žadėjo 25 tūkstančius rublių.) 1953 m. balandžio 9 d. klastingai suimtas MGB agentų smogikų. Bylą sudarė septyni tomai, kuriuos pats teisiamasis skaitė tris dienas. Pabaltijo karo tribunolo nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. (Teisė kartu su bendražygiu Antanu Kazakevičiumi, kilusiu iš Bikūnų kaimo.) Kalėjo Krasnojarsko, Irkutsko (Čiunos, Andziobos), Norilsko, Vicharevkos, Taišeto, Mordovijos lageriuose. Perteisimo komisija bausmę sumažino dešimčia metų. Į Lietuvą grįžo 1969 m. Apsigyveno su žmona Stase prie Ukmergės, Pašilėj. Dešimt metų neregistruotas dirbo Ukmergės „Šilo“ gamykloje. Mirė 1995 m. Ukmergėje.

KGB agentų žurnale (žr. http://www.kgbveikla.lt/lt/agenturos-bylu-reg-zurnalas/agent/8/paskonis-motiejus-s-ciprijono) įrašytas ir partizanas Motiejus Paškonis. Žurnale skelbiama, kad „Informatorius „Grybas“ užverbuotas 1940-11-18 NKGB Zarasų aps. skyriaus, kad atskleistų ir tirtų antisovietiškai nusiteikusius asmenis“. Tuo pačiu tvirtinama, kad iš agentūrinio tinklo jis buvo išbrauktas, nes vengė bendradarbiauti, prisidėjo prie partizanų. Taip pat tinklalapyje pateikiama papildoma informacija, kad „Motiejus Paškonis – Algimanto apygardos, Ąžuolo būrio vadas Don Kichotas, aktyviai veikęs Zarasų aps. Dusetų vls. Suimtas 1953-04-09. Nuteistas pagal RSFSR BK 58-1a, 58-8 ir 58-11 str. 25 metams. Paleistas 1968 m.“.

Vytautas Ikamas straipsnyje „Narsūs Rokiškio krašto partizanai“ (žurnale „Karys“ Nr. 12 (2004) 2012 m. žr. https://kam.lt/download/31359/karys_nr%2012.pdf) rašo:  „Partizanų vadas Motiejus Paškonis-Don Kichotas buvo tikro milžino išvaizdos – itin stambus ir aukštas. Antai buvo pasakojama, kad jei eina grupė partizanų per lauką, tai Paškonio palikti pėdsakai parodydavo, kad jos yra Aukštaitijos partizanų milžino… Jis narsiai ir labai ilgai kovojo (pradėjo 1944 metų vasarą), „ilgai ir nuobodžiai“ gausios okupantų pajėgos stengėsi Paškonį sunaikinti ar suimti. Jis kovojo Rokiškio, Utenos ir Zarasų apskrityse. Ir tiktai 1953 metų pavasarį M. Paškonį suėmė, kai tarp Aukštaitijos partizanų prasidėjo baisios išdavystės ir jį priešui išdavė jau KGB parsidavęs buvęs Algimanto apygardos vadas Kalytis-Siaubas. Pasaloje suimant milžiną, net šeši čekistai tik didelėmis pastangomis jam surišo rankas… Priešo džiaugsmas buvo beribis. Prie vaišėmis apkrauto stalo linksminosi okupantų aukšto rango darbuotojai ir kariškiai. Pasodino ir suimtąjį. Kalbėjo, kad jam, seniai atpratusiam nuo nors kiek žmoniškesnių gyvenimo sąlygų, prasidės panašus gyvenimas ir netgi šviesi ateitis. Jei sutiks bendradarbiauti… Vadas atsisakė, nors žinojo, jautė, kas jo laukia… Ir prasidėjo… Buvo nežmoniškai kankinamas – svoris tiek sumažėjo, kad galingo sudėjimo vyriškis tesvėrė tik kiek daugiau nei 50 kilogramų… Nepavykus tokiomis priemonėmis palaužti, įvyko teismas ir priimtas nuosprendis ilgiems metams katorgos. M. Paškoniui neskyrė mirties bausmės, nes teismas vyko po Stalino mirties, kai sovietų įstatymai jau buvo truputį švelnesni. Kalint jam teko susidurti su kaliniais kriminalistais. Kaip tada buvo įprasta, pastarieji pradėjo skriausti politinius kalinius. Paškonis tam pasipriešino ir tuojau buvo atakuotas vieno kalinio. Smūgis – ir tas susmuko. Tada puolė dar daugiau kriminalinių. Ir kiekvienas buvo ,,nuramintas“ vienu smūgiu… Paskui pradėjo pataikauti, Motiejų vadino boksininku… Motiejus Paškonis sunkiai, bet iškentėjo katorgų pragarą ir grįžo po amnestijos į tėvynę. Visus kankinimus ištverti jam padėjo galingas organizmas, tvirta dvasia ir moralė.“

Dėl Mato Paškonio arešto fakto (pasakoja jo žmona ir partizanė Stasė Bislytė-Paškonienė (slapyv. Klajūnė); pasakojimą užrašė Zuzana Budaitė 1996-05-01; žr. http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-18-t-1996-m/3580-laiskai)  

„Matas Paškonis-Don Kichotas „Ąžuolo“ būriui vadovavo nuo 1944-ųjų metų rudens, nuo pat įsikūrimo iki tol, kol būrys buvo išskaidytas į grupes saugumo sumetimais.  

1953 m. balandžio pradžioje mums į bunkerį per kelis ryšininkus atnešė raštelį, kad kviečia į būrio partizanų susirinkimą. Matas esą reikalingas kaip būrio vadas, nes yra naujų užduočių. Matas išėjo, o aš likau bunkeryje. Likunčių kaime. Paršiuko klojime, buvo nuolatinė partizanų susitikimo vieta. Matas papasakojo, kad, įėjęs į klojimą, žibintuvėliu pasišvietė sau po kojomis. Tada iš tamsos pasigirdo išdaviko Br. Kalyčio (slapyvardis Siaubas) balsas: „Sveikas, Matai! Kaip gerai, kad tu atėjai!“ Tada Br. Kalytis prišokęs prie Mato jį apkabino ir ėmė bučiuoti kaip seniai matytą ar labai pasiilgtą žmogų. Pajutęs stiprų smūgį per sprandą, griebė už revolverio, bet dėklas prie šono buvo tuščias. „Judo“ pabučiavimo metu antrasis išdavikas ar kareivis ištraukė revolverį. Nuginkluotas partizanas Matas Paškonis pajuto, kad jį čiupo 4 rusų kareiviai. Būdamas aukštas ir stiprus iš klojimo išsiveržė į kiemą apkibęs tais kareiviais. Kieme stovėjo Balys Sirutis, areštuotas partizanas, kurį kareiviai laikė surištą virve per rankas ir kojas. Tai tą raštelį kankinamas ir parašė B. Sirutis; rašysena nežmoniška. Žodžiai lyg iškeverzoti, daugybė klaidų, raidės be nosinių. Norėdami nuo išdaviko Br. Kalyčio (slapyv. Siaubo), kuris buvo NKVD verbuotas, nukreipti įtarimą, kagėbistai atsivežė B. Sirutį, norėdami parodyti, kad jis išdavė Matą Paškonį. B. Sirutį išdavė Antanas Kazakevičius <…>. Tai jis parodė B. Siručio bunkerį pas ūkininkę Nenėnienę.

Išvarę M. Paškonį kieman, kareiviai paklausė, kur esanti jo žmona. Matas pasakė: „Klojime“. Akimirksniu klojimą apšvietė ryški šviesa – matyt, iš anksto ten buvo įrengtas apšvietimas iš baterijų. Stribai ir kareiviai krėtė klojimą, bet manęs ten nerado. Tada rusų kareiviai pririšo Matą prie medžio kamieno, berods, obels, ir mušė talžė buožėmis tol, kol kankinys prarado sąmonę, kol nusviro jo galva. Tada virves atrišo ir M. Paškonis nugriuvo kaip negyvas. Tada jį stribai spardė kiek norėjo. Matas pavirto kruvinu mėsos gabalu – kairę ranką sulaužė 2 vietose, jam buvo išmušti visi priekiniai dantys, sulaužyti 4 šonkauliai. Tokį sužalotą vėl surišo virvėmis ir, nuvežę prie Repšio tiltuko, numetė. Tada vėl prišoko spardyti stribai, bet rusų karininkas pasakė: „Nelzia, on vziat“. Krūmuose buvo paslėpti 8 autobusai. Į juos susėdo visi kareiviai ir „operacijoje“ dalyvavę stribai. Liko prie sužaloto partizano NKVD apsaugos grupė. M. Paškonį išvežė į Utenos kalėjimą. Dar prieš tai skrebarnėj padarė „pergalės“ balių. Ant stalo pastatė šnapso, daug valgių. Stribai ir NKVD kareiviai girtavo, rėkavo, dainavo. Sumuštas, kruvinas partizanas M. Paškonis buvo pasodintas viename stalo gale, kitame jie kvietė sėstis Br. Kalytį. Tas pasakė: „Nu dabar, Paškoni, draugausim“. „Miške su tavim nedraugavau, nedraugausiu ir dabar“, – atsakė Matas. Kalytis nesėdo puotauti, bet pasakė, kad išeina už Mato Paškonio galvą (išdavystę) atsiimti 40 000 rublių. Su partizanu B. Siručiu Matas buvo kartu sėdėjęs kalėjime, jį gerbė, pas mus ne kartą B. Sirutis svečiavosi, liudijo teisme, kur Stasė Paškonienė buvo pripažinta buvusi „Ąžuolo“ būrio partizanė. Br. Kalytis gyvenąs už Vilniaus labai gražioje sodyboje, lyg dvare. Matyt, iki šiol gaudamas dvigubas ar trigubas pensijas už išdavystę.“

 

M. Paškonio atsiminimai apie partizanavimą sudėti Romo Kauniečio sudarytoje knygoje Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vilnius, 1996, p. 746-798. Ten pat ir jo žmonos Stasės Bislytės Paškonienės-Klajūnės pasakojimas (žr. p. 720-746).

M. Paškonis pamini keliolika Dusetų krašto žmonių (civilių, o ne partizanų), kuriuos nužudė okupantų pakalikai (skrebai). Nuo tų laikų praėjo jau daugiau kaip septyniasdešimt metų, o liudininkų vis mažėja. Todėl muziejus kviečia palikti savo liudijimus ateities kartoms apie pokario įvykius, laisvės kovotojus (partizanus, miškinius, disidentus) ir stribus (skrebus), įkalintuosius ir žuvusiuosius. Gal ne tik davainiškiai dar mena į namus įsibraunančius ir Paškonio ieškančius skrebus? O gal žinote skrebų ar enkavedistų nužudytus savo giminaičius? Susisiekime tel. 861025972 arba rašykite el paštu rytispivoriunas@gmail.com.   

Rytis Pivoriūnas, Kazimiero Būgos memorialinis muziejus

 

 

ALGIMANTO APYGARDOS KUNIGAIKŠČIO MARGIO RINKTINĖS AUDROS BŪRIO PARTIZANAI.

Pirmoje eilėje iš kairės (sėdi): 1. Vytautas Abukauskas-Laisvutis, 3. Bronius Svilas-Aidas. Antroje eilėje iš kairės (stovi): 1. Motiejus Paškonis-Don Kichotas, 2. Alfonsas Svilas-Streikus, 3. Audros būrio vadas Jonas Abukauskas-Siaubas, Vytenis. Antroje eilėje iš dešinės (stovi): 3. Antanas Kazakevičius-Narsutis. [Dusetų r.] Ne vėliau kaip 1951 m.

 

Parašykite komentarą