Dieve Dievulaitis… šventai… už miško ištiško…

Dieve Dievulaitis… szwintai… už miško ištiško… 

būtovė nuplovė… swietiszkai… žemaitį lietuvaitį…

(stilizuotas Strazdo esmėvokos semiotinis kvadratas; reikšminga priešprieša – humanitaras, poetas, kunigas vs ūkininkas, liaudies dainius, elgeta)

                    ,,Kaipo paukštelis čilbėjau, /Apie Dievą kalbėjau“, – taip yra pasakęs garsus poetas ir kunigas Antanas Strazdas, prieš 260 metų kovo 9 dieną gimęs Kriaunų parapijoje, – pirmasis iš garsiosios Sartų krašto poetų-dainių trijulės (draugėj didžiųjų lyrikų – Antano Vienažindžio ir Pauliaus Širvio). Beje, 1830 m. yra trumpai gyvenęs Antazavės parapijoje, tačiau, kaip teigiama, iš ten buvo išvarytas.

                     A. Strazdas (1760–1833) – pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio autorius (G I E S M I E S SWIETISZKAS IR SZWINTAS SUDIETAS PAR KUNIGA UNTANA DRAZDAWSKA, 1814 m.). Strazdelis, kaip jį meiliai vadindavo, pirmasis pasinaudojo tautosaka lietuviškoje poezijoje, yra pirmasis valstietiškos kilmės ir valstietiškos pasaulėjautos lietuvių poetas. Jo eilėraščiai yra pirmas žingsnis iš tautosakinės poezijos į individualiąją, originaliąją. Didžiojoje Lietuvoje Strazdas pirmasis lietuvių poeziją išvedė iš siauros bažnytinės literatūros (religinių giesmių) sferos į platesnį pasaulietinį kontekstą. Poetas tapo literatūros novatoriumi, sukūrė unikalų lietuvių poezijos stilių. Jis pradėjo valstietiškąją lietuvių kultūros veikėjų liniją. Lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtino kaip originali asmenybė, siekusi dvasios laisvės, atmetusi prisitaikymo etiką. XX a. modernizmo poetams Strazdas tapo „bohemiečio“, avangardisto – neprisitaikėlio, naujovių ieškotojo ir atradėjo – prototipu.

                      Pagaliau A. Strazdas – pirmasis didelis poetas (be kita ko, turėjęs ir humanitarinį bei teologinį išsilavinimą) iš Rytų Aukštaitijos, atvėręs aukštaitiškojo lyrizmo versmę. Jis ir pirmasis, jau žinomas, lietuvių „bardas“, nes jo kūriniai plito liaudyje gyvu žodžiu; ilgą laiką buvo populiariausias Lietuvos poetas. Jam bandyta priskirti apie 40 anoniminių eiliavimų, rastų XIX a. poezijos rankraštiniuose rinkiniuose ar užrašytų iš žmonių. Strazdo mokykla buvo gyva iki XIX a. pabaigos, kada iškilo Maironis, sukūręs savo poetinę mokyklą. Sigitas Geda rašo: „Nuo Maironio mūsų lyrika pradeda šakotis kaip atskiras medis, iki Maironio – ji nelyginant kokia giria, kur pinasi liaudies kūryba ir atskirų poetų dainos, kur dažnai sunku išnarplioti, kas iš tikrųjų kam priklauso. A. Strazdas ir A. Vienažindys traukia savo „neprofesionalumu“, natūralumu ir pilnatve. Jų kūryba – gyvi sinkretinio meno paminklai, artimi buityje gyvavusiai tautosakai ir mitologijai, dar neišskirti, neapriboti daugelio tų rašytinės kūrybos taisyklių, kurias profesionalėjančiai kūrybai diktuoja žodžio menas.“

                      A. Strazdo giesmes svietiškas giedojo visa – ypač Rytų – Lietuva. O jo „Giesmė prieš mišią“ („Pulkim ant kelių“), harmonizuota Juozo Naujalio, iki šiol tebegaudžia Lietuvos bažnyčiose. Ne mažiau populiari Strazdelio sukurta per šv. Velykų Prisikėlimo apeigas skambanti „Velykų giesmė“ („Linksma diena mums nušvito, visi laukėm džiaugsmo šito: kėlės Kristus, mirtis krito“), taip pat harmonizuota J. Naujalio.

                      Šiandien turime išlikusių tik 13 autentiškų Strazdo eilėraščių – ir to visai užtenka, kad pajustume jo poezijos dvasią, suprastume jo pasaulėvaizdį. Lietuvių liaudies dainoms artimas lyrizmas yra ryškiausias A. Strazdo poezijos bruožas. Sukūręs pirmąjį originalų lietuvių liaudies pasaulėvaizdžio poetinį variantą, poetas pats tapo šio pasaulėvaizdžio dalimi. „Pirmasis, į kurį atsimušiau, buvo Strazdas. Strazdas priklauso lietuvių kultūros sričiai, suartėdamas su juo, tarkime, aš prikėliau savo atmintyje reliktinį lietuviškų mitologinių vaizdinių sluoksnį“ (Sigitas Geda).                

Kas gi ten?

Kas gi tenai už miško

Žiba, tvaska, ištiško?

Saulelė,

Saulelė ten tekėjo,

Aukso žiedais mirgėjo.

<…>

Pražuvo!

Pikti čėsai pražuvo, 

Vis jau kitei[p], neg buvo.  

                      Kviečiame prisiminti šį lietuvių lyrikos žanro pradininką, nenuoramą kunigą ir neeilinę asmenybę. A. Strazdas tapo bažnytinei vyresnybei mažai pavaldžiu misionieriškos gyvensenos kunigu. Jis žengė kunigui visiškai neįprastą žingsnį – išsinuomojo nuošalią sodybą Šimonių girios proskynoje, čia gyveno kaip laisvas žemdirbys, rašė antrąjį poezijos rinkinį (dėl kurio nuo 1824 m. poetas net ketverius metus atkakliausiai kovojo su cenzūra, deja, jo nebuvo leista spausdinti, o pats rankraštis pradingo). Netrukus A. Strazdas buvo apskųstas dėl kunigui netinkamos gyvensenos, nuo 1816 m. jį kontroliavo ir persekiojo Vilniaus vyskupijos vyresnybė. Neklusnus kunigas rašydavo vyresnybei pasiaiškinimus ironišku, kandžiu stiliumi, kartais – demonstruodamas išsilavinimą, cituodamas Bibliją lotynų kalba. Viename tokių pasiaiškinimų 1819 m. A. Strazdas išdėstė, kad tokiu gyvenimu jis siekiąs biblinio idealo – gyventi neturte iš savo „veido prakaitu“ uždirbtos duonos, neimti mokesčio už dvasinius patarnavimus, ieškoti gyvenimo išminties ir tiesos – taip pat ir rašant poeziją. Keliaudamas po Rytų Aukštaitiją (ypač po Anykščių, Kupiškio, Rokiškio krašto parapijas) savarankiškai teikdavo bažnytinius patarnavimus (dažniausiai valstiečiams), talkindavo kunigams (beje, 1830 m. viešėjo ir mūsų krašte – kurį laiką buvo apsistojęs Antazavėje; patyrė sukilėlių nuotaikas). Studijavęs filosofiją, troško darnos ir gerovės visiems žmonėms ir negalėjo būti abejingas skurdui ir žmogaus skausmui, gyvenimo tragizmui. Jam buvo svarbu kalbėti apie paprasto žmogaus – baudžiauninko ar valstiečio – įvairiapusę vertę, jį skaudino socialinė neteisybė, jis atvirai šaipėsi iš pasipūtėlių ir kvietė žmones būti mielaširdingus.

                      Pasak Viktorijos Daujotytės, „Eksplikacijoje Vilniaus konsistorijai“ (1819) A. Strazdas pasakė apie literatūrą žodžius, savo svarba prilygstančius Mikalojaus Daukšos kalbos iškėlimui. „Ji (literatūra – V. D.) parodo pasaulio menkumą ir tiesos kelią, ji pasaldina kartybes, kurių patiriu šioje ašarų pakalnėje, ji sustiprina manyje viltį sulaukti atpildo už tas skriaudas ir persekiojimus, kuriuos tenka iškęsti man, 70 metų seniui. Literatūra išmokė mylėti artimuosius, apšvietė paskendusius tamsybėse, tai jos nuopelnas, jei išverčiau i lietuvių kalbą Belarmino katekizmą, išleidau giesmes ir šventus himnus.“ Anot V. Daujotytės, „Strazdas yra pirmas lietuvių poetas, taip aštriai konfliktavęs su gyvenimu, taip skaudžiai su juo nesutaręs.“ O kodėl? Juozas Girdzijauskas rašo: „Gyveno Strazdas pagal principą: veiksmui lygus atoveiksmis. Teisingumo jis reikalavo ne tik sau. Reikalavo teisingumo savo tautai, visuomenei. Norėjo, kad teisingi būtų jo luomo žmonės – kunigai. TIESA ir TEISINGUMAS buvo A. Strazdo gyvenimo kelrodė žvaigždė. Kad Strazdas iš tikrųjų toks buvo, kalba daug įvairių dokumentų. Toks poetas iškyla žmonių pasakojimuose, anekdotuose. Toks jis pasirodo oficialiuose raštuose, pasiaiškinimuose. Toks jis pagaliau atsiskleidžia savo kūriniuose. <…> Visa savo veikla ir kūryba A. Strazdas norėjo atgaivinti pirmapradę krikščioniškąją tiesą, įgyvendinti neiškreiptą krikščioniškąjį teisingumą. Jo nuoseklumas ir atkaklumas kovoje už savo TIESĄ buvo jo dramatiško gyvenimo priežastis, lėmė jo asmenybės unikalumą. Todėl Strazdas kunigas yra toks pat originalus, kaip ir Strazdas poetas“.

                      Štai keletas iš jo „šposų“ – 1936 m. dvisavaičiame kultūros ir politikos leidinyje „Laiko žodis“ buvo pateikta keletas senų žmonių pasakojimų apie kunigą poetą A. Strazdą. Kartą jis nors nekviestas išsiruošė vieno klebono vardadienin. Įėjęs į namus pasisveikino, tačiau niekas jam neatsakė ir pats šeimininkas neatsistojo pasitikti. Tada Strazdelis visus pasveikinęs tokiais žodžiais: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, bet ir į šį pasveikinimą niekas neatitarė „Per amžių amžius“. Dar kartą svečias kreipėsi lietuvišku pasisveikinimu „Skalsink“, ir vėl tyla. Tada Strazdas paėjęs kambario kampan ir pradėjęs aplink kelnes čiupinėtis, lyg gamtos reikalus ruoštųsi atlikti. Tada jau susirinkusieji suriko: „Ei, ką gi tu čia darai?“ – „A, tai čia ir žmonių esama, – atsakęs kunigas. – O aš maniau, kad čia kiaulės, kad į pasisveikinimą neatsako“.

                      Kitą kartą į kaimą atvažiavo vyskupas, ir parapijiečiai išėjo jo pasitikti. Išėjo ir Strazdelis. Bet ne kaip visi pasipuošęs, o baltais trinyčiais apsirengęs, basas, lazdele pasiramsčiuodamas ir savo eiles apie avytes raliuodamas eina kelio pakraščiu vienas pats. „Kas atsitiko, kunige?“ – klausia prisiartinęs vyskupas. – „Nieko, Jūsų mylista, – atsakęs Strazdelis. – Aš tik Dievo aveles ganau.“ Apžiūrėjęs jį vėl vyskupas tarė: „Tu niekini kunigystės stoną…“ Kunigas Strazdelis pasikasė pakaušį ir atsakė: „Kiek pamenu, tai mūsų ganytojas Kristus neturėjo nei aukso lazdos, nei violetų…“

                      O jau kokius pamokslus jis sakydavo – galėjo ir prajuokinti, ir pravirkdyti! Bet kartais per laidotuves būdavo, kad nei vežimu vežti, nei rankom nešti! Nesvarbu, koks turtingas ir gerbiamas bebūtų „nabašninkas“, Strazdelis apie jį per laidotuves rėždavo visą tiesą, kurią žinojo: koks jis žiaurus buvęs, kaip savo baudžiauninkus skriaudęs, koks gobšus ir suktas. Artimiesiems jis sakydavo, kad už jokius pinigus neparsiduodąs ir nemeluojąs. Jei nepatinka, tegul kito kunigo pasiieško.

                      Daugiau (Strazdo poezija, įgarsinti eilėraščiai, dokumentika, straipsniai ir kt.) žr.:

Giesmės svietiškos ir šventos Giesmės_svietiškos_ir_šventos,_sudėtos_par_kunigą_Antaną_Drazdauską.LG6602

šaltiniai.info http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1086

G I E S M I E S SWIETISZKAS IR SZWINTAS SUDIETAS PAR KUNIGA UNTANA DRAZDAWSKA http://antologija.lt/author/antanas-strazdas

Antanas Strazdas Raštai (Vilnius, 1952) http://www.pasakanepasaka.lt/wp-content/uploads/2017/07/Antanas-Strazdas-Ra%C5%A1tai.pdf

T. Dirgėla. Ir vėtytas, ir mėtytas Antanas Strazdas-Strazdelis http://alkas.lt/2012/10/03/t-dirgela-ir-vetytas-ir-metytas-antanas-strazdas-strazdelis 

Biografija http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1317 

https://www.youtube.com/watch?v=JngQhwdEQGk  

LRT laida Laiko ženklai. Antanas Strazdas https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14308/laiko-zenklai-antanas-strazdas

 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/102728705/vidurnakcio-lyrika-antanas-strazdas

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/106029379/vidurnakcio-lyrika-antanas-strazdas

https://www.pakartot.lt/album/antanas-strazdas-paulius-sirvys

https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/10927/a-latenas-supratau-kad-tarmiu-metais-reikia-butinai-skaityti-strazdeli

                      Parengė Rytis Pivoriūnas, Zarasų krašto muziejaus padalinio Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas (kultūrinės veiklos vadybininkas)

Parašykite komentarą