Piliakalniai ir senovinės gyvenvietės
Piliakalniai – seniausieji mūsų protėvių gyvybių bei turto gynybiniai įrenginiai. Pats „piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis“ kildinamas iš„pilti“, o tai siejasi ir su „iš-pil-dy-ti“, „pa-pil-dy-ti“, „pri-pil-dy-ti“, už-pil-dy-ti“, sykiu su „pilna- ti-s“, ir net su „pilv-ot-as“. O kokių patirčių keliaujant dabar mus pripildytų (jausmų užpiltų, minčių pa-si-piltų, žinių iš-pil-dy-tų) SARTŲ KELIO pakelėse stūksantys piliakalniai, kraštovaizdžiuose tūnantys alkakalniai, pilkapynai ir senosios papėdžių bei salų gyvenvietės?
Susipažinkime su šiomis – pačiomis seniausiomis! – Lietuvos kultūros paveldo vertybėmis: meta-fizinėmis regyklomis ir klausyklomis Sėlos krašte!
Dūkšto seniūnijoje
Dūkštelių, Senojo Dūkšto piliakalnis su gyvenviete piliakaliniai.lt
Dūkštelių piliakalnis II, vadinamas Putrakalniu piliakaliniai.lt
Pasamanės piliakalnis su gyvenviete
Sokiškių piliakalnis, vadinamas Juodžeminis Kalnu, su gyvenviete
Zarasų biblioteka apie piliakalnius
Salako seniūnijoje
Jakiškių piliakalnis piliakalniai.lt
Salako piliakalnis, vadinamas Puodiakalniu
Salako alkakalnis, vadinamas Kunigokalniu
Kiemionių piliakalnis su gyvenviete
Degučių seniūnijoje
Ūžėniškių piliakalnis su gyvenviete
Degučių piliakalnis, vadinamas Ažusamanės piliakalniu
Šiukščių piliakalnis vadinamas Moliakalniu
Antalieptės seniūnijoje
Verslavos piliakalnis su gyvenviete
Gutaučių piliakalnis su gyvenviete
Dusetų seniūnijoje
Vencavų piliakalnis, vadinamas Kalvinų kalnu
Narkyčių piliakalnis, vadinamas Juoduoju kalnu
Jatkūniškių piliakalnis, vadinamas Kiaušinėliu, su gyvenviete
Petraučiznos piliakalnis vadinamas Juoduoju kalnu
Marciūniškių piliakalnis, vadinamas Palatviškio sala
Gasių piliakalnis, vadinamas Katilničia, Piniginiu Kalnu, Šaikine
Antazavės seniūnijoje
Maniuliškių piliakalnis su gyvenviete
Velikuškių piliakalnis su gyvenviete
Velikuškių piliakalnis II su gyvenviete
Jūžintų seniūnijoje
Straipsnis E. Griciuvienė, G.Grižas Straipsnis G. Grižas KPD akttas Dumblynės sala G. Grižas Būklės patikrinimo aktas 2018 m
Kriaunų seniūnijoje
Bradesių piliakalnis, vadinamas Tiltaliamiškiu
Mielėnų, Piliakalnio piliakalnis
Obelių seniūnijoje
Kriaunų seniūnijoje
Petrešiūnų piliakalnis su gyvenviete
Kamajų seniūnijoje
Baušiškių piliakalnis su gyvenviete
Alsetos piliakalnis, vadinamas Koplyčkalniu
Rudžių piliakalnis su gyvenviete
Juodonių piliakalnis su gyvenviete
Jūžintų seniūnijoje
Dauliūnų piliakalnis, vadinamas Ožnugariu
Dusetų seniūnijoje
Vosgėlių piliakalnis su gyvenviete
Daugailių seniūnijoje
Sudeikių seniūnijoje
Bikūnų piliakalnis II, Bikūnų kapinynas, vadinamas Kapų kalnu
Užpalių seniūnijoje
Likančių piliakalnis su gyvenviete
Žaibiškių piliakalnis, Žaibiškių piliakalnis II
Gailiešionių piliakalnis, vadinamas Kepurkalniu
Degėsių piliakalnis, vadinamas Lapakalniu
Šeimyniškių piliakalnis (vadinamas Užpalių piliaviete) su papiliu
Lygamiškio piliakalnis su gyvenviete
Užpalių piliakalnis su gyvenviete
Sudeikių seniūnijoje
Utenos seniūnijoje
Daugailių seniūnijoje
Nuodėgulių piliakalnis, vadinamas Gikiškio kalnu, su gyvenviete
Ruklių piliakalnis, vadinmamas Kliedakalniu, su gyvenviete
Maneičių piliakalnis su gyvenviete
Daugailių piliakalnis II, vadinamas Pylimu
Piliakalnio esmėtyra: Laisvalaikio Kraštotyros Dienoraščiui
15 Gražutės regioninio parko piliakalnių
Šventosios baseino lankytinos vietos
Lietuvos piliakalnių žemėlapis
Piliakalniai Pamatyk Lietuvoje.lt
Lietuvos piliakalniai. Atlasas
Lietuva pagrįstai vadinama piliakalnių kraštu. Lietuvos teritorijoje aptikta apie 1000 piliakalnių, ir tai dar ne riba, nes kasmet atrandama vis naujų. Tokio kultūrinio paveldo gausos neturi nei viena pasaulio valstybė. O Utenos rajone yra daugiausia piliakalnių Lietuvoje – net 59. Kitur mūsų krašte: Zarasų rajone – 45, Ignalinos – 25, Rokiškio – 22.
Kaip spėja archeologai, seniausi piliakalniai – įtvirtintos bendruomenių gyvenvietės kūrėsi maždaug II–I tūkstantmetyje prieš Kr. Vėliau, pirmaisiais amžiais po Kristaus, statomi piliakalniai-slėptuvės. Ir tik VII–IX a. atsirado didelės įtvirtintos piliavietės įsikūrusios ant piliakalnių. Didžiausi iš jų, turėjo gerai įtvirtintas pilis su apsaugos sistema. Kryžiuočių kronikose minimos Užpalių, Utenos, Tauragnų piliavietės.
Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų.
Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. – XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys. XIII–XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai – tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apsiginti nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII–XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis. Apie tokias įgulas, mena Užpalių pilis (Šeimyniškių piliakalnis).
Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Išsiskiria dvi tyrinėjimų kryptys: piliakalnių žvalgymai bei archeologiniai kasinėjimai. Žvalgymų metu surenkama informacija apie piliakalnio buvimo vietą, išvaizdą, radinius, ankstesnius paminėjimus šaltiniuose ir literatūroje, žodinę tradiciją apie jį, objektas nufotografuojamas, kartais padaromas ir jo planas. Taip gaunama pagrindinė informacija apie visus piliakalnius. Archeologiniai piliakalnio kasinėjimai leidžia šias žinias sukonkretinti, detalizuoti bei papildyti. Kasinėtu piliakalniu laikomas toks, kuriame ištyrus ne mažesnį nei 1 m² plotą turima fiksacinės medžiagos apie stratigrafiją (sluoksnių charakteristiką) bei radinius.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių – tautos istorijos liudininkų. Beveik pusėje iš jų stovėjo medinės ir mūrinės pilys. Galime didžiuotis ir teigti, kad tik dėka sunkiai įveikiamų piliakalnių Lietuvos gentys atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, o svarbiausia – vienintelės iš visų baltų ir finų sukūrė savo valstybę.
Piliakalniai – tai mūsų valstybę subrandinusios seniausių gynybinių tinklų pajėgos.
Sokiškių piliakalnis, dar vadinamas Juodžeminiu kalnu (fotografuota 2021-10-26)