Štetlas

https://www.jewishgen.org/yizkor/dusetos/dusetos.html,

http://www.zarasu-zydai.lt/index.php/project/dusetos,

ŽYDŲ GYVENIMAS IR KULTŪRA ZARASŲ KRAŠTE

Marija Atkočiūnaitė–Varenbergienė

DUSETŲ ŽYDAMS
1941 metų rugpjūčio 26-toji

Tą rytą saulė buvo ką tik patekėjus,
Dar nenukritus pievose rasa.
Sartai bangavo tyliai nuo lengvučio vėjo,
Šventoji glostė ajerus ir niekur neskubėjo,
nes nežinojo, ką atneš šita diena.

Čia, kur melsvi Sartai ir plaukianti Šventoji
Sujungė amžiams savo vandenis draugėn,
Čia buvo getas Užtiltės,
Į čia, iš Dusetų miestelio suvaryti žydai
Gyveno pažymėti geltonom žvaigždėm.

Tą rytą iš Eivenių, iš Kavolių, iš Baraukos…
Į vežėčias sumetę šieno plakį atskubėjo žmonės
Ne savo noru. Suvaryti baltaraiščių…
Ir surikiavo ilgą, ilgą vorą,
Kad pavėžėtų kūdikius, vaikus mažus ir senelius
jau nebevaikštančius.

Per grindinį, per Dariaus ir Girėno tiltą,
Kurį ne vienas žydas Dusetų statyt padėjo,
Vieni pėsti, kiti jau eit nebegalėdami, važiavo…
Visi vilties dar mažą trupinėlį išgyvent turėjo.
Ir glaudė prie širdies vaikus, šeimos relikvijas,
Vilties, gyvenimui išpirkti ryšulėlius.

Jau Dusetos. Išplėštas užgyventas turtas.
Namų languos užuolaidos nutrauktos.
Gyvenimas daug metų kurtas, išniekintas, sumindytas
Vardai ir pavardės iš Dusetų miestelio
Jau išbrauktos…

Ar galima labiau pažemint žmogų,
Kada šventovė, kur aidėjo maldos, vyko apeigos ir šventės
Išniekinta ir išplėšta arklidėmis pavirto…
Keliavo rabinas drauge didžiulėj vilkstinėj suspaudęs širdį…
Jie ėjo klupdami nuo skausmo ašarų akis išverkę…
Ir dar vis tiek turėjo mažą, mažą viltį.

Juos varė jų kaimynai žvėrimis pavirtę.
Atstatę šautuvus, galybę savo rodė
Nebuvo gailesčio jų akyse, nei širdyse,
Švytravo balti raiščiai ant rankovių atraitotų,
O vokiečių kareivių buvo tik keli… Ginkluoti.

Maskvyčios, Padustėlis, kryžkelė … Degučių vieškelin pasuko.
Lungelių kaimas, Vencavai, sparnai malūno sukos…
Tik dulkės vieškelio su ašarom sumišusios
Ant rankų, ant širdžių vis krito, krito…
Ir vis mažiau vilties gyviems išlikti liko,
Kada vežimai ir sargybiniai iš vieškelio išsuko
Į kairę pusę, į dar mažai, mažai paženklintą keliuką…

Apmirusiom širdim per pušynėlį jauną ėjo.
Neklausė kojos, dešimt jau kilometrų skubėję…
Krakynės kaimas juos sutiko mirtinoj tyloj sustingęs…
Tranšėja iškasta jau matės tolumoj… O saulė švietė danguje.
Ir vasara žadėjo dieną ilgą…

Prie tos baisios, ilgos, gilos duobės
Pirmiausia moteris, su kūdikiais, vaikus nuvarė
Nušokt, sugult ant nušautų įsakė… Tada visus kulkom suvarpė.
Po to ir vyrai gulėsi ant moterų, vaikų, ir kūdikių lavonų…
Žemė verkė…
O automatų papliūpos gyvybes skynė , skynė…
Tiek skausmo aimanų, tiek ašarų, tiek kraujo dar nematė mūsų žemė…
Dangus neprasiskyrė – kad sustabdytų šitą beprotybę,
Šią nekaltų žmonių žudynių puotą…

Čia, broliškam kape prigludę viens prie kito,
Apglėbę kūdikius, vaikus ir vienas kitą,
Todėl, kad buvo žydai, guli nužudyti…
Iš Zarasų, iš Turmanto, iš Salako, Antalieptės, iš Rimšės, Dusetų ir Dūkšto
Čia mirti buvo suvaryti… tūkstančiai…
Jie pasiliko Amžinai Tėvynėje, kurią mylėjo,
Kuri nesaugojo ir neapginė jų, nes žmonės sužvėrėję
Krauju aplaistytu turtu turtingi būt norėjo…

Dusetų žydams audio

 

Foto galerija

Marija Varenbergienė (jos straipsnis apie viešnagę 2019 m. Izraelyje) KELIONĖ PANAŠI Į STEBUKLĄ  Kelionės fotografijos