Kazimieras Būga

Aš esu Kazimieras Būga (1879–1924)

 

  • „Pasaulio šviesą pirmą kartą išvydau 1879 metų spalių 25 (sen. kal.) dieną Pažíegėje (Dusetų par., Zarasų aps.).“

O mirtinai sirgdamas vis baiminausi, kad dėžės su pradėto rengti „Lietuvių kalbos žodyno“ kortelėmis nežūtų: „Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“, – rašiau 1924 metų spalio 7 dieną žmonai.

  • Jūs man suteikėte garbės vardą – „Lietuvos Didysis Kalbininkas“. Vis pabrėžiate, kad aš – pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas.

Kostas Korsakas yra sakęs: „Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, <…>. Juk Kazimieras Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną.“

Skirmantas Valentas priminė, kad „Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes – pirmąją  sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Būgai netrūko nieko: jis buvo pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu.“

  • Džiaugiuosi, kai, išskiriant didžiausius mano nuopelnus Tėvynei ir pasauliui – jo kalbynui ir kalbotyrai, sakoma, jog esu dvidešimties tomų Lietuvių kalbos žodyno pradininkas. 

 „Šnektoms ir žodynui medžiagos man prisirinko iš savo draugų. Žodynui medžiagos jau 1902 metų birželyje turiu ben kelis sąsiuvinius, iš kurių vasarą žodžius nurašau abėcėliškai storon knygon. <…> Tais-pačiais metais pradedu žodyno medžiagą rašyti nebe sąsiuviniais, bet kortelėmis. Taigi 1902 metais pradėjau „Lietuvių kalbos žodyno“ epopėją, žodyno medžiagą imdamas rašyti į korteles. Talkininkų padedamas, iki 1924 m. (savo mirties) sukaupiau maždaug 617 tūkstančių (17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų) žodžių „lakštelių“ (taip kartais vadinau korteles). Ar įsivaizduojate, kad žodynas buvo rašomas lygiai šimtmetį! – 2002 metais išėjo paskutinis tomas – o dvidešimt žodyno tomų rengė kelios mokslininkų kartos, iš viso per 70 žodynininkų. Pirmojo žodyno sąsiuvinio viršelyje (ir kitur) buvau rašęs, kad „Gero ir tobulo žodyno parašyti vienas žmogus negali. Žodyno darbas, mat, reikalingas yra talkininkų. Juo daugiau bus gerų ir atsidavusių darbui talkininkų, juo bus turtingesnis ir tobulesnis žodynas.“

Spręskite Jūs patys, ar tikslu sakyti, kad esu kalbotyros romantikas, mat užsimojau sukurti savotišką tezaurą – „žodyną lobyną“: sumaniau suregistruoti visus lietuvių kalbos žodžius (ne tik bendrinius, bet ir tikrinius – tai yra vietovardžius bei asmenvardžius) ir netgi atskleisti žodžių kilmę – jų istorinį, socialinį, geografinį ir literatūrinį kontekstą. Teisus mano Rinktinių raštų tritomio (1958–1962 m.) sudarytojas Zigmas Zinkevičius: „Būgos žodynas nėra vien tik aiškinamasis, bet kartu ir istorinis-etimologinis.“ O aš vis primenu, kad „Kiekvienos kalbos žodynas turėtų būti zerkolu, kuriame būtų matyti visos tautos veidas“.

  • Nėra ko stebėtis, kad būdamas pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, tapau pirmeiviu daugelyje lietuvių kalbotyros sričių. Mano veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo šakos. Įdomu, kad aš laikomas net lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku; parodykit ir man tuos išsamesnius tyrimus!
  • Man pavyko atstatyti lietuviškus vardus, istoriniuose šaltiniuose parašytus kitomis kalbomis.

Taigi pagrįstai esu laikomas lietuvių onomastikos pradininku. Būtent aš naujam gyvenimui prikėliau senuosius asmenvardžius. Visų pirma minėtina mano studija „Apie lietuvių asmens vardus“. Joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (LDK kunigaikščių vardai, istoriniuose šaltiniuose užrašyti kitomis – lotynų, vokiečių, rusų, lenkų – kalbomis, labai įvairavo, pavyzdžiui, Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis; Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis; Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis ir kt.). Mano atstatyti kunigaikščių vardai Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota, Traidenis, Vytenis, Jogaila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigaila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje. O gal ir Tu, mano klausytojau ar skaitytojau, esi pavadintas vienu iš tų vardų? Ir kiek turi tokių pažįstamųjų? Linkėjimai jiems…

  • Išties labai reikšminga, kad atradau aisčių (ar vis dar dažniau sakote – baltų?) protėvynę ir jų genčių buveines.

„Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbõs esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudotis“, „Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“ – šie mano žodžiai geriausiai nusako mano tyrinėjimų esmę. „Manosios Lietuvos, Latvijos, Prūsų ir Gudo žemės vietų vardų studijos yra mane privedusios prie šių išvadų: 1) lietuvių ir latvių protėvių iki VI m. e. amžiui gyventa šių dienų Gudo žemėje (Minsko, Mogiliavo, Smolensko gub.) į šiaurę nuo Pripeties pagal Bereziną, Nemuno ir Dniepro augštupį, 2) šių dienų Latvijoje prieš latvių įkeliavimą gyventa suomių (lybių ir ėstų protėvių) giminės, 3) prieš lietuvių įsikūrimą Utenos, Dusetų, Salako, Kupiškio, Biržų apylinkėje gyventa sėlių tautos, Linkuvos, Joniškio, Žagarės apylinkėje – žiemgalių, Telšių, Rietavo, Skuodo, Klaipėdos apylinkėje – kuršių ir visoje Suvalkų žemėje – jotvingių, arba sūdų (sūduvių), tautos.“

Taigi mano etnonimikos veikaluose dominuoja tokia išvada: lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), palei Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijoje; lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas surado Dnepro baseine daug mano nežinotų aistiškų vietovardžių ir nustatė, jog senovėje čia aisčių gyventa net didesniame plote negu maniau pats.

  • Oi kaip pamokindavau „kalbos susintojus“! – tokiu būdu išgelbėjau nemažai lietuviškų žodžių, kurie buvo paskelbti svetimybėmis.

Jau iš ankstesnių laikų Lietuvoje įsivyravęs kalbos gryninimo ir kovos prieš svetimybes sąjūdis apie 1920 m. pradėjo išsigimti. Besaikius kalbos grynintojus (kraštutinius puristus) aš pavadinau „kalbos susintojais“, todėl labai nemėgau ir prasimanytų naujadarų, kuriuos, pasiduodami kalbos gryninimo vajui, vis „išrasdavo“ nemokšos kalbos mėgėjai. Skelbdavau, kad „Toksai kalbos turto mažinimas gali mus privesti iki nususimo, nusigyvenimo“.

Aš apgyniau senus ir tokius dabar jums įprastus žodžius: atspėti, boba, keliauninkas, kūdikis, labas, liaudis, marios, nieku būdu, pirmenybė, pragyventi, priepuolis, riba, sarmata, skriauda, stebėtinas, tik ką, užgaida, užmušti, užsigeisti, užtekti, vilna, krėslas  ir daugelį kitų, kuriuos norėta išginti iš kalbos. Juk seniai žinoma tiesa, kad panašiai skambą žodžiai nebūtinai turį būti paskolinti, jog jie gali būti ir iš senovės paveldėti. O tai atskirti ir išaiškinti galįs tik kalbos mokslo specialistas, išstudijavęs garsų raidos dėsnius.

Studijoje „Priesagos -ūnas ir dvibalsio -uo kilmė“ aš įrodau priesagos -ūnas lietuviškumą, ir apginu nemažai dabar jums įprastų lietuviškų žodžių ir pavardžių, pavyzdžiui, atėjūnas, bastūnas, bėgūnas, didžiūnas, pagyrūnas, pirmūnas, seniūnas, Braziūnas, Žebriūnas, Motiejūnas, Valančiūnas ir daugybę kitų. Mielosios mielieji, nusiųskit bučkį nuo manęs visiems –ūnams ir visoms –ūnienėms bei –ūnaitėms.

  • Dievas mato, ar matot ir Jūs, kad „Žodynui ir mokslui save paaukojau“; o ar labai daug (nusi)pelnęs baltistikai, etnonimikai, onomastikai, istorinei fonetikai ir morfologijai, aisčių dialektologijai ir mitologijai, lietuvių akcentologijai, lietuvių bendrinės kalbos norminimui, ir, žinoma, lietuvių leksikologijai bei leksikografijai, tegali patvirtinti ir paaiškinti mano bičiuliai kalbotyrininkai.  

Žodynui ir mokslui save paaukojęs,                    

Kuklus ir darbštus, ir branginantis tiesą.

Lieki vis šviesus, gyvas žemėj gimtojoj <…>

Taip mylim, branginam, kaip lobį didžiausią

(Vytautas Strioga)

Prie mėlyno Žiego

Pabirusios pirkios

Tau gimtąją kalbą

Į širdį įrašė.

Nors žodžių tvane

Greit gyvybė ištirpo,

Bet regim Tave

Nemirtingą ir gražų.

(Vytautas Strioga)

 

Kazimiero Būgos memorialinis muziejus Pažiegėje laukia lankytojų nuo 10 iki 18 val.

Poilsio dienos – pirmadienis ir antradienis. Užsisakantiems edukacinę programą tel. +370 610 25972

Adresas: Pažiegės k. 13, Dusetų sen., Zarasų r. sav., LT-32310; GPS: 55.741527, 25.761199

Tel. +370 672 73406 Laima Giparienė, muziejaus prižiūrėtoja, Tel. +370 610 25972 Rytis Pivoriūnas, muziejininkas (kultūrinės veiklos vadybininkas)

Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus parodų salėje (K. Būgos g. 31A, Dusetų seniūnijos pastatas, II aukštas) maloniai kviečiame apsilankyti darbo dienomis nuo 10.00 iki 16.00 val.

 

El. paštas: rytispivoriunas@gmail.com

Interneto svetainė: http://www.buga.zarasumuziejus.lt

Išsami K. Būgos biografija: http://www.buga.zarasumuziejus.lt/kazimieras-buga/biografija

  1. Būgos mokslinis paveldas (bibliografija): http://www.buga.zarasumuziejus.lt/kazimieras-buga/bibliografija

Nuorodos internete: http://www.buga.zarasumuziejus.lt/kazimieras-buga/nuorodos-internete

  1. Būgos įamžinimo ženklai: http://www.buga.zarasumuziejus.lt/kazimieras-buga/iamzinimas-ir-nuorodos

Apie muziejų:  http://www.buga.zarasumuziejus.lt/apie-muzieju