Biografija

Kazimiero Būgos (auto)biografija – „gyvatos duomenys“ – gyvenimo spektaklis

Laikai

Vietos

Kazimiero Būgos ir kitų jam artimų atlikėjų vaidmenys

1879-11-06,

1881, 1883, 1884, 1887, 1888, 1893, 1900

Zarasų apskrityje, Dusetų valsčiuje ir parapijoje, Pažiegės vienkiemyje (Užumiškės dvarelyje)

1879 metų lapkričio 6 dieną Būgams – Kazimierui (1848 –1921) ir Grasilijai (Mekuškaitei, 1859 –1934) – gimsta pirmagimis, kuriam duodamas tėvo vardas; dar jie susilauks septynių vaikų: Onos (Markelienė, 1881–1961), Karolinos (1883–1952),  Jono (1884–1949), Emilijos (Atkočiūnienė, 1887–1917), Juozapo (1888–1953), Antano (1893–1976) ir Anelės (Stasiškienė, 1900–1929). „Pasaulio šviesą pirmą kartą išvydau 1879 metų spalių 25 (sen. kal.) dieną Pažíegėje (Dusetų par., Zarasų  aps.).“

iki 9 metų

Pažiegėje (namuose)

Tėvo (mokėjusio skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai) padedamas išmoksta skaityti elementorių.

„Lementoriaus skaityti išmokau iš tėvo.“

9–10 metų

Pažiegės ir Jūžintų apylinkėse

Tėvo leidžiamas slapta mokytis pas „daraktorius“: skaito maldų knygas ir „Šiaulėniškį senelį“ (autorius kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius, rašęs blaivybės gromatas, Telšių kunigų seminarijos rektorius).

„Su maldų knygomis ir Šiaulėniškiu seneliu praverčiu dvi žiemi: vieną gale Žiegelio (ežero) pas Ropõlį <…>, antrą – pas dėdę Mekušką Mižiuškėse, motinos tėviškėje (Jūžintų par.).“  

1890–1891

Dusetose (žiemą)

Vienuolikmetis pramoksta rusiškai valsčiaus mokykloje.

„1890–1891 metų žiemą nuveža mane tėvas Dusetų valsčiaus mokyklon pramokti rusiškai, kur tuomet lietuviškai nė žodžio nevalia būdavo ištarti.“  

1891–1892

Zarasuose (nuo rudens iki gegužės)

Su dviem pusbroliais mokosi apskrities mokykloje „1 klasėje“.

„1891 metų rudenį tėvas nugabena mane drauge su dviem mano pusbroliais Zarasuosna apskrities mokyklon, kur išbųvu 1 klasėje iki 1892 metų gegužės mėnesio.“  

1892–1898 (šešerius metus)

Sankt Peterburge (nuo 12 iki 18 m.)

Globojamas tėvo pusbrolio Zigmo Briedžio, tarnavusio vežėju, sutikusio laikyti ir maitinti Kaziuką (mainais sutarė su šeima vasaroti Pažiegėje).

„1892 metų liepos mėnesio paskutinėmis dienomis nuveža mane drauge su mano pusbroliais (tetų vaikais) Petrapilin ir atiduoda globoti vienam giminaičiui, pas ponus tarnavusiam vežėju (kurmonu). Tokiais žygiais nesibaisi prastuolėlis nemokytas sodietis, mano tėvas, be to – nepasiturįs, nes jį džiugina viena mintis – išvysti savo sūnelį kunigu, kuris ne tiktai tėvus senatvėje priglaus, bet ir visus namus sušelps. Tėvas nešykšti sūnaus mokslui paskutinio skatiko. Mokslo metams Petrapilyje man išlaidų susidarydavo gyvais pinigais 150 rublių, kuriuos sukrapštyti būdavo tėvui gana sunku, nes iš ūkio tuomet tiekõs pelno negaudavo. Dažnai tekdavo tėvui net ir skolintis mano mokslui.“

1892–1895

Sankt Peterburge

Mokosi Šv. Stanislovo bažnyčios (triklasėje Sestržencevičiaus vardo apskrities) mokykloje.

„Petrapilyje nuo 1892 rudens iki 1895 m. pavasario išeinu visą šv. Stanislovo bažnyčios mokyklą (Tрeхклaccнoe Уeзднoe yчилищe имени Cecтpeжeнцeвича).“

1895–1897

Sankt Peterburge

Mokosi keturklasėje Šv. Kotrynos mokykloje, kurią per du metus baigia su pagyrimu.

„Kadangi kunigų seminarijon trijų klasių nepriimdavo, tai buvo nutarta išeiti keturias klases. Tokiu būdu patekau šv. Kotrynos 4 klasių mokyklon, kurią baigę turėjo tuomet teisę stoti seminarijon.“ <…> „Nuo pirmųjų mokyklos dienų priderėjau prie susipratėlių lietuvių skaičiaus. Jau ketvirtoje klasėje ir seminarijoje (1896–1898 m.) bebūdamas, nebekartą gaudavau susikirsti dėl tautystės su mokslo draugais lenkais.“ 

1897–1898

Sankt Peterburge

Mokosi kunigų seminarijoje, iš kurios po metų išstojo; čia susipažįsta su draudžiamais lietuviškais raštais (katedros zakristijonas Juozas Zauka tarp bažnytinių drabužių ir indų laikęs lietuviškų laikraščių ir knygų sandėlį), ką tik išleistu pirmuoju Juškos žodyno sąsiuviniu ir mokinių hektografuota (tam tikru būdu padauginta) Jauniaus gramatika; „Abudu tuodu raštu bus nemaža paveikusiu mano sielai.“

Iki 1898-ųjų

Pažiegėje (atostogos per vasaras)

Vaikystėje buvo uždaras, mėgo vienatvę, atostogaudamas daug skaitė, mėgo vaikščioti gamtoje, domėjosi tautosaka.

„Atostogauti mokinys vasarą parvažiuodavo į Pažiegę. Namuose Kaziukas būdavo tylus, „savyje užsidaręs“ vaikas: per dienas kambaryje skaitydavo knygas arba vienas vaikščiodavo po gražias, ežerais ir kalvomis išmargintas, tėviškės apylinkes. Niekieno neraginamas, būsimasis kalbininkas jau tada rinko liaudies dainas, mįsles ir priežodžius.“ (Z. Zinkevičius, 1981 m.) „Iš mokyklos parvažiuodamas vasarai namo, niekieno neraginamas jau rankiojau dainas, mįsles ir priežodžius. 1897–1899 metais jau turėjau susirašęs iš įvairių rinkinių gerą krūvą dainų ir mįslių su priežodžiais, kurių dalis buvo iš liaudies lūpų.“

„Vienkiemio nuošalumas brandino būsimo kalbininko sąmonę, mokė universalios gamtos kalbos, stiprino kultūrą pirminės patirties atramomis.“ (Skirmantas Valentas)

1898 rudenį

tėviškėje ir Sankt Peterburge

Metęs kunigų seminariją, neteko tėvų (vien tik 1897 m., kada sūnus stojo  į seminariją, tėvas pasiskolino 300 rublių) bei giminių paramos ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

„<…>, o rudenį jau įstoju Petrapilio kunigų seminarijon, iš kurios po metų (1898 m. rugsėjo mėn.) išstoju, tuo užsitraukdamas ant savęs tėvų ir visos giminės rūstybę. Nuo 1898 metų spalių mėnesio pirmųjų dienų tenka man pradėti savarankiškas gyvenimas.“

1898–1899

Mosaryje (Polocko sritis Baltarusijoje)

Stoti į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos mokyklą rengia kunigo Bernoto broliavaikius – Antaną ir Juozą Bernočiukus.

„Vieno seminarijos draugo teikiamas, patenku pas kunigą Bernotą Mosarin (Vilniaus vyskupijoje), kur per 1898–1899 metų žiemą prirengiu du jo broliavaikiu (irgi Bernotu) į Petrapilio šv. Kotrynos mokyklą.“

1899–190?

Sankt Peterburge

Nusisamdo du kambarius, kuriuose gyvena su tebeglobojamais mokiniais Bernočiukais.

„Abudu Bernočiuku (Antanas ir Juozas) išlaiko egzaminus. Kunigas paveda man juodu globoti. Nuo 1899 m. rudens vėl grįžtu Petrapilin, nusisamdau du kambariu, kuriuose ir įsikuriu su savo mokiniais Bernočiukais.“

1899–1903

Sankt Peterburge

Dirba meteorologijos observatorijoje.

„Tų-pačių metų lapkričio ar gruodžio mėnesyje, mokyklos draugų rekomenduojamas, patenku užu kyšį (pašto ženklelių rinkinį iš 1000 su viršum gana retų ženklelių) tarnautoju meteorologijos observatorijon (Главная Николаевская Физическая Обсерватория), kurioje ištarnavęs beveik ketveris metus, 1903 m. rugsėjo 20 dienoje išstoju tolimesniam mokslui. Mat, kiti mano prieteliai, prof. kun. A. Dambrauskas, prof. kun.P. Bučys, kun. J. Tumas (Vaišgantas), buvo aptikę, kad man rūpima kalbos dalykų, kad jais manęs net ir sergama.“     

189?–190?

Sankt Peterburge

Aktyviai dalyvauja draugijų veikloje.

1892 m. valdžios buvo oficialiai leista „Labdaringoji Petrapilio Lietuvių bei Žemaičių Draugija“, trumpai vadinama „Labdarių Draugija“, kuri galėjo rengti lietuviškus vakarus su vaidinimais, dainomis, šokiais. Šiai draugijai priklausė ir Būga. Vėliau buvo įkurta ir „Petrapilio Lietuvių Savitarpinės Pagalbos Draugija“, trumpiau vadinama „Savitarpiečiais“. Būgą išrinko sekretoriumi, be to, jis  aktyviai dalyvavo scenos mėgėjų būrelyje. Artistu jis netapo, bet buvo nuolatinis sufleris vaidinimų metu. Be to, kadangi turėjęs labai aiškią, gražią rašyseną, buvo vaidinamų veikalų perrašinėtojas. Stingant lietuviškų dramų, teko tapti ir „dramaturgu“. Neretai jis pats dramas vertė į lietuvių kalbą, perdirbinėjo jas. Jis taip pat atlikdavo ir tam tikrą „režisoriaus“ darbą – turėdavo suvienodinti įvairiomis tarmėmis kalbėjusių aktorių kalbą scenoje. Šio darbo jis imdavosi su didžiausiu malonumu. Geriausias Būgos jaunystės draugas, rašytojas Kleopas Jurgelionis prisimena Būgą kaip vieną aktyviausių darbuotojų: „Kazys Būga sufleris. Kazys Būga ištarmės mokytojas ir tarmių vienodintojas scenoje. Kazys Būga žaidikų būrelio sekretorius. Kazys Būga draminių veikalų konkurso sumanytojas… Tačiau apie artizmo gilybes Kazys Būga nesiėmė spręsti.“

Nuo 189? m.

Sankt Peterburge

Artima draugystė su Kleopu Jurgelioniu (vienu ryškiausių XX a. pradžios lietuvių poezijos modernizatorių), su kuriuo tikriausiai susipažino lietuvių kultūrinėje veikloje, lietuviškuose vaidinimuose, kur Būga buvo sufleris, o Jurgelionis, ryškių artistinių duomenų žmogus, gal ir pagrindinių vaidmenų atlikėjas.

Laiške (1911 m.) Jurgelioniui, vadinamam geriausiu draugu, Būga bene daugiausia prasitaria apie save: „Jauniaus intekmė manyje labai didelė. Aš persiėmiau ne tiktai jo mokslu, bet ir jo ydomis. Dirbu savo šakoje visai neatsitraukdamas, lygiai tasai girtuoklis, prie degtinės prilipęs. Virtau gyvu girtuokliu (tiktai ne degtinės, kurios visai nekenčiu!)! Tasai dvasios girtuokliavimas atsišaukė tuo, kad dar lig šiolei nebaigiu universiteto.“ Būga šiame laiške rodosi ir kaip žmogus, pasitikįs ratio principu; reikią gyvenimą tvarkyti – ir ar ne geriausias vaistas čia būsiąs žmona…

Nuo 1899 m.

Sankt Peterburge

Savarankiškai studijuoja viešojoje bibliotekoje.

„Nuo 1899 m. rudens patampu Petrapilio viešojo knygyno beveik kasdieninis skaitytojas. Čia susipažįstu su knygyno valdininku S. Baltramaičiu, per kurį kartais gaunu jo atsakymu parsinešti ir namo vieną-kitą knygą. Knygyne susipažįstu su visais dainų ir pasakų rinkiniais, su žodynais, gramatikomis ir su kai-kuriais Daukanto, Valančiausko, Ivinskio raštais. Iš Kuršaičio žodyno ir gramatikos ir Baranausko „Ostlitauische Texte“ patiriu, kad lietuvių kalbos skiriama dvejopa priegaidė.“

Savarankiškai mokosi latvių kalbos, sykiu studijuoja ir senąsias klasikines indoeuropiečių kalbas. To meto pažįstami savo prisiminimuose rašo, jog jo kambarėlis buvęs užverstas knygomis, žurnalais, rankraščiais ir kitokiais rinkiniais. K. Jurgelionis rašo: „Tarp repeticijų, artistų būrelio susirinkimų, rolių perrašinėjimų, vaidinimų ir sufleravimų Kazys Būga savo mažyčiame kambarėlyje prie kerosininės [t. y. žibalinės] lempos rinko, surašinėjo, kamantinėjo, knabinėjo, nagrinėjo, taisė, lygino, kalė ir zalatijo… žodžius. Lietuvių kalbos žodžius, slavų kalbos žodžius, graikų kalbos žodžius, lotynų kalbos žodžius, gotų žodžius, keltų žodžius… Ir žodžiais, kamienais,, sufiksais ir prefiksais jis vaišindavo kiekvieną, kuris tik pas jį atsilankydavo.“

Nuo 1900 m.

Spaudoje

Anksti pradeda bendradarbiauti spaudoje.   

„Dar 1900 m. kartu su draugais buvo sumanęs leisti nelegalų literatūros, mokslo ir politikos mėnesinį laikraštį „Žiburį“. Šio laikraščio 1900 m. pavyko išleisti hektografu du numerius, o 1901 m., atrodo, tik vieną. Po to laikraštis liovėsi ėjęs, nes trūko lėšų.

<…> Netrukus pradėjo rašinėti ir į kitus anuomet draudžiamus lietuvių laikraščius. Jo straipsnelių tematika buvo labai įvairi. Daugiausia – korespondencijos iš Peterburgo (vėliau iš Dusetų ir kitų šiaurės rytų Lietuvos vietų) lietuvių visuomeninio gyvenimo, draugijų veiklos, vakarų organizavimo ir pan. klausimais. Korespondencijose Būga demaskuodavo caro žandarmerijos kėslus, skatino lietuvius būti budrius, mokė slėpti draudžiamas lietuviškas knygas ir pan.

<…> rašė įvairius straipsnius, kuriuose dažniausiai būdavo liečiami įvairūs praktiniai kasdieninio gyvenimo klausimai, pavyzdžiui, „Apie vaikų kirmėles“, „Kaip sunaudoti smiltynus“, „Degtinės ir alaus gėrimas“ (antialkoholinis straipsnis) ir kt.“.

 (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

Iš kalbos klausimams skirtų straipsnelių ir recenzijų matyti, kad Būga tuo metu jau buvo platokai apsiskaitęs ir gerai orientavosi kalbos dalykuose.

Įvairių straipsnių pasirodė šiuose leidiniuose: Tėvynės sargas, Varpas, Naujienos, Dirva–žinynas, Vienybė lietuvnįkų, Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Draugija, Lietuvių tauta, Viltis, Vadovas, Vairas, Lietuva ir kt. Straipsniai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais; Būga naudojo, daugiausia iki 1904 m. carinio draudimo panaikinimo spausdinti lietuviškais rašmenimis (lotyniškų raidžių pagrindu), labai daug slapyvardžių: Braškutis, Braškutis bei Trinkutis, Dar-krutą, V. Dausietis, Dievogala, D-la, , Dusėtiškis (?),  Jis, J. K. ir K. B., K. S., K. S-s, K. Masionis, Rag., Ragutis, K. Sėlis, K. Sielis, J. St…is, Studentas, Studentas K. B-a, S. Ubašlaitė,  K. Ulys, Vytinis, Žiegas.

1900 m.

„Tėvynės sarge“ (Nr. 9, p. 16-18)

K. Sėlio slapyvardžiu, ragindamas lietuvius inteligentus rūpintis rašybos suvienodinimu, išspausdino pirmąją publikaciją „Genys margas, o lietuviszka raszyba dar margesnė“ (dar nerašyta š, tik sz, nors straipsnyje pritariama š ir č raidžių įvedimui vietoj vartojamų sz ir cz); ir tai pirmasis jo darbas kalbos klausimais.  

1900–1924

Lietuvoje, laiškuose, Laižuvoje

Draugystė su kunigu ir rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu.

Pradėjęs bendradarbiauti „Tėvynės sarge“, susipažino ir artimai susidraugavo su šio laikraščio redaktoriumi Juozu Tumu-Vaižgantu, su kuriuos pradėjo intensyviai susirašinėti; netgi buvo pas jį Laižuvoje viešėjęs 1912–1913 m.  

1900–1924

Sankt Peterburge

Draugystė su Mokslų Akademijos bibliotekoje dirbusiu ir universiteto privatdocentu Eduardu Volteriu (1856–1941), skaičiusiu baltų filologijos paskaitas. Carinės valdžios jam buvo pavesta (1904–1917) cenzūruoti lietuviškus leidinius, dėl to jis gaudavo visus lietuviškus raštus. Volteris rėmė ir globojo neturtingus lietuvius studentus. Jo namai buvo tapę savotišku lietuvybės centru, kadangi, be lietuviškų vakarų, tai buvo antroji lietuvių susitikimo vieta. Čia beveik kiekvieną šeštadienį būdavo rengiamos arbatėlės, į kurias susirinkdavo sostinės įžymybės, užsukdavo akademikai lingvistai, kurie domėjosi lietuvių kalba; iš lietuvių dažnai svečiuodavosi dvasinės akademijos profesoriai K. Jaunius, P. Bučys, A. Dambrauskas (Adomas Jakštas), Maironis; būdavo kviečiami lietuviškų vakarų organizatoriai ir aktoriai mėgėjai. „Kartą čia buvo prisimintas gabus, energingas, bet vargingai gyvenantis jaunuolis Kazys Būga. Volteris prašė kitą šeštadienį jį pakviesti. Sakėsi norįs Būgą iš arčiau pažinti. Tai nuo 1900 ar 1901 m. pradžios Būga tapo nuolatiniu Volterio svečiu. Volteris buvo pirmasis įvertinęs Būgos gabumus. Jis pasiryžo rūpintis, kad tie gabumai veltui nežūtų. Nuo pat pirmojo susitikimo Volteris tapo antruoju tėvu, o Volterienė – motina, kuri, visuomet vaišinga ir rūpestinga, pamilo Būgą kaip savo tikrą sūnų, kurio likimu nenustojo rūpintis iki paskutinės jo gyvenimo dienos“.  (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

Būtent prof. Volteris kartu su Būgos žmona gruodžio 5 d. į Kauną iš Karaliaučiaus greituoju traukiniu parvežė kalbininko palaikus.  

Nuo 1901 m.

Pažiegėje, Dusetų ir Jūžintų apylinkėse

Parvažiavęs tėviškėn (po daugiau kaip trejų metų nebuvimo), susitaiko su tėvais.

„1901 metų lapkričio mėnesyje tenka man parvažiuoti tėviškėn kareiviavimo priedermės atlikti po kelių metų nebuvimo (1898 m.) ir parsivežti daug naujos medžiagos. Tuomet Dusetų ir Jūžintų parapijoje surenku apie 150 dainų, 10–12 pasakų, kelias dešimtis mįslių ir retesnių žodžių.“

Dalį tos surinktos medžiagos – 8 dainas ir 5 pasakas – kartu su Dusetų tarmės aprašymu įdėjo į E. Volterio leidžiamą „Lietuviškąją chrestomatiją“.

„Nuo šio laiko jis beveik kiekvieną vasarą parvažiuodavo į tėviškę ir kiekvieną kartą vis papildydavo savo rinkinius. Į šį darbą įtraukė ir artimuosius bei draugus, kurie rinko ir siuntė jam kalbos duomenis. Brolis Jonas prisipažįsta, kad ir jį Kazys buvo išmokęs užrašinėti žodžius ir už kiekvieną atsiųstą gerą mįslę po 3 kapeikas iš jo gaudavęs“. (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

Nuo 1902 m.

Sankt Peterburge, Vilniuje, Karaliaučiuje, Permėje, Lietuvoje

Pradeda rinkti ir tvarkyti medžiagą lietuvių kalbos žodynui.

„Šnektoms ir žodynui medžiagos man prisirinko iš savo draugų. Žodynui medžiagos jau 1902 metų birželyje turiu ben kelis sąsiuvinius, iš kurių vasarą žodžius nurašau abėcėliškai storon knygon. Tuo laiku man buvo galva pramušta Daukanto raštais, kurie visudaugiausia yra man davę retų ir negirdėtų žodžių. Daukanto žodžių reikšmės ir prasmės, kurios dažnai negalėdavau suvokti, vaikyti padeda man žemaičiai draugai (dr. D. Bukontas, Gurauskas ir kt.). Nuo 1902 m. gegužės–birželio mėnesio daug Daukanto žodžių man paaiškina Jaunius. Tais-pačiais metais pradedu žodyno medžiagą rašyti nebe sąsiuviniais, bet kortelėmis. Visupirmiausia kortelėmis buvo nurašyti Daukanto „Lietuvos istorijos“ (I, II, Plymouth, Pa 1893, 1897) ir „Giwatų Didiujû Karwaidu“ (1846) žodžiai. Taip-pat ir visa žodyno medžiaga, kurios nemaža parsinešdavau po kiekvieno apsilankymo nuo Jauniaus, tuojau atsidurdavo kortelėse.“ <…>

„Tarp 1905 –1913 metų nemaža medžiagos žodynui esu surinkęs savo kelionėse po Lietuvą. <…> Šituo metu būsiu nemaža susirašęs ir iš prof.  J. Jablonskio, Dr. J. Šlapelio, kanaun. J. Laukaičio. Kan. Tumas-Vaišgantas yra mano korespondentas kalbos dalykams nuo 1902 iki 1913 m. <…>

Kad visa mano žodyno medžiaga, sverianti keturis pūdus, pateko Lietuvon, už tai reikia pasakyti dėkui taikos delegacijai, sutikusiai parvežti žodyno skrynias kaipo delegacijos turtą.

1920 m. rudenį švietimo ministeris mane, vos tik sugrįžusį iš Rusijos, atsikviečia Kaunan prie Knygų Leidimo Komisijos ir paveda suorganizuoti lietuvių kalbos žodyno leidimą. <…> Nuo 1923 m. rugsėjo mėnesio belikau vienas, jei neskaitysime kun. Pelikso Sragio, dirbančio žodynui Plungėje.

Dabar žodynui medžiagos laiškeliais turiu apie 14–17 pūdų, iš kurių 10–13 pūdų surinkta Kaune nuo 1921 iki 1923 metų gruodžio 1 dienai. <…> Žodyno medžiagos, skaitant ją laiškeliais, bus maždaug apie 600 tūkstančių laiškelių, iš kurių 60 tūkstančių nuo St. Dabušio ir 17 tūkstančių nuo A. Vireliūno nupirkta valdžios pinigais.

1921–1923 metais esu gavęs žodynui medžiagos iš šių asmenų: 1) prof. Jono Jablonskio (nurašyta apie 10 tūkstančių kortelių), <…>, 10) P. Morkūno. <…>

Žodynas senai man rūpi, bet jo spausdinti dabar vis dar nemaniau, tardamas esant jį ir nepilną, ir netobulą. Kad aš žodyną sutikau išleisti pasaulio švieson tokį, kokis jis šiandie yra, tai čia kalta mūsų visuomenė ir valdžia, ypač paskutinė, kuri senai mane nenustoja raginausi per švietimo ministerį greičiau pradėti spaudimo darbą.

<…> Šiam mano žodynui pritinkamesnis būtų ne žodyno, bet žodyno medžiagos vardas.“      

1902–1908

Sankt Peterburge

Draugystė su geriausiu tais laikais lietuvių kalbos ir jos istorijos žinovu Kazimieru Jauniumi (1848–1908), kai Rusijos Mokslų Akademija paskiria Būgą jo sekretoriumi.

„Prieigą į Jaunių yra man palengvinę akademikai P. Fortunatovas ir A. Šachmatovas, kurie, sukurstyti prof. E. Volterio, buvo paskyrę mane Jauniaus sekretorium. Jie tikėjosi išgausią per mane spaudai Jauniaus kalbos mokslo raštus, ypač lietuvių kalbos gramatiką ir šnektų aprašymą.“

Būga visas jėgas atiduoda jį sužavėjusio Jauniaus mokslo užrašymui, kuris „pasirodė man esąs labai įdomus ir slaptingas, išaiškinąs net tamsiausiąsias kalbõs raidõs ir kilmės slaptìs. <…> Matydamas Jaunių nebepajėgsiant žavimųjų kalbos slapčių paskelbti spaudoje dėl valios susilpnėjimo ir nebegalėsiant jį pasaulio kalbininkų tariamųjų klaidų atitaisyti, ryžausi pats surašyti visą Jauniaus mokslą, kurį man buvo jis atviromis išdėstęs apie lietuvių, latvių ir prūsų kalbas ir visų tų trijų kalbų motyną-kalbą, vadinamąją aisčių prokalbe.“

„Nors tuo laiku lyginamasis indoeuropiečių kalbų mokslas klestėte klestėjo, tačiau didieji jo atstovai J. Šmitas, A. Leskynas, A. Becenbergeris, K. Brugmanas, F. de Sosiūras ir kiti Būgai neegzistavo, nes jų skelbiamos mintys nesutapo su K. Jauniaus mintimis.“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

1902 m.

Čikagoje

„Dēdē atvażiavo / [Władysław Koziebrodski] / Komedija viename akte / pagal lenkiška sutaisē K. B-a ir M. P-is [Kazimieras Būga ir Mykolas Palionis]“

1903 m.

Čikagoje

„Geriaus veliaus, negu niekad / Komedija viename akte / pagal lenkiška sutaisē K. B-a ir M. P-is [Kazimieras Būga ir Mykolas Palionis]“

1903–1905

Sankt Peterburge

Ruošiasi laikyti brandos atestato egzaminus.

„<…> stvėriausi už mokslo, pasiryžęs prisiruošti matūrai, kad galėčiau, įstojęs universitan, atsidėti vienam kalbos mokslui. Matūros egzaminus (iš 8 klasių gimnazijos) gavau laikyti eksternu 1905 m. (nuo IV.25 iki V.30) prie Petrapilio V gimnazijos.“

1905–1911

Sankt Peterburge

Globojamas Peterburgo lietuvių kunigų ir rusų mokslininkų, įstoja į Peterburgo universiteto filologijos (slavų–rusų) skyrių.

„Rudenį 1905 metuose įstoju Petrapilio universitan filologijos skyriun (cлавянo-рyсcкая oтделениe), kurį baigiu vos tik 1911 m.“

1908-02-08

Sankt Peterburge

Per universiteto sukaktuves gavo aukso medalį už darbą „O словаx, зaимствoвaнных литовцами oт славян“ („Apie žodžius, lietuvių perimtus iš slavų“). Šią temą Būgai pasiūlęs E. Volteris, tik ką pradėjus studijuoti universitete. Didžioji darbo dalis atlikta 1907 metų vasaros atostogoms prasidėjus, kada Būga specialiai liko Peterburge iki liepos mėnesio vidurio.

1905–1909

Sankt Peterburge

1908 m. išleidžia K. Jauniaus įtakoje parašytą veikalą „Aistiški studijai. Tyrinėjimai lygintinjo prūsų, latvjų ir liėtuvjų kalbômoksljo srityję. I-oji dalis“. Jau kitais metais (po 19 mėnesių) išsiuntinėjo veikalo autokritiką (retas įvykis mokslo istorijoje, lietuvių lingvistikoje – vienintelis).  

„Mat, 1905 metų gegužės mėnesyje iš spaustuvės atsiimu pirmąją dalį „Aistiškų studijų“, nes jai tuomet nebuvo surasta leidėjo. 1907 m. balandžio 5 d. savo nelaimei pradedu spausdinti anuos „studijus“, o 1908 m. kovo mėnesyje gaunu jau iš spaustuvės gatavus. Dėl antrosios „Aistiškų studijų“ dalies tenka veltui pasidarbuoti 1906–1907 mokslo metais.“ <…>

„Nustebkite, Lietuva ir kaimynų šalys! Pasaulio kalbininkus imasi pamokyti pirmojo kurso studentėlis – Kazys Būgiokas! Jisai 1905 metais surašo pirmąją dalį „Aistiškų studijų“, o 1906 m. gegužės mėnesyje jau neša spaustuvėn, iš kurios betgi tuojau (V.21) atsiima dėl lėšų stokos. 1908 m. kovo mėnesyje „Aistiški studijai“ pasirodo veltui pasaulyje, nes jie nebesugrąžina nėvieno kalbininko iš tariamojo šunkelio į tiesos kelią. Tiktai pats studijų autorius po pusantrų  metų iškrypsta iš „tiesos kelio į šunkelį“ ir apie tą įvykį praneša 1909 m. lapkričio mėnesyje (Bg¹⁰ 58) kalbininkams  „Aistiškų studijų“ kritikoje.

Taigi, „Aistiškų studijų“ (Bg¹⁰ 58,214) esama nevykusio, kiaurai klaidingo rašto, kuris tiek gero tėra padaręs, kad mane yra privertęs atidėti beveik visas savo jėgas vienam lietuvių kalbos žodynui.“

Paneigęs 36 svarbiausius K. Jauniaus garsų raidos dėsnius, teisingai nurodęs klaidų priežastį ir išdėstęs teigiamąsias veikalo ypatybes, Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji „Aistiškų studijų“ dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu.“

1908 m.

Vilniuje, M. Kuktos s-vė, 23 p.

„Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“ (I sąs.)

1909 m.

Vilniuje, M. Kuktos s-vė, 22 p.

„Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“ (2-asis sąsiuvinis)

1909–1913

Seinuose, Lietuvoje, Sankt Peterburge  

1909 m. Seinuose kartu su J. Jablonskiu, J. Šlapeliu, J. Laukaičiu ir J. Balčikoniu Būga dalyvavo lietuvių kalbininkų pasitarime. Tikėtasi, kad jie visi kartu per vasarą parašysią lietuvių kalbos gramatiką, tačiau per du mėnesius buvo atliktas tik parengiamasis darbas, t. y. susitarta dėl pagrindinių principų, aptarta rašyba, suvienodinta terminologija ir kitkas. Jablonskis įsipareigojo parašyti lietuvių kalbos sintaksę, o Būga energingai ėmėsi rengti rašybos vadovėlį.  

„Iki 1912–1913 m. paties Būgos rašyba gerokai įvairavo. <…> iš pagrindų ištyrė visus ginčijamus atvejus ir, išstudijavęs lietuvių rašybos raidą nuo pat pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo, apie 1912–1913 m. sudarė nuoseklią savo rašybos sistemą. Dėl mokslinio darbo neturėdamas pakankamai laiko atsidėti pažadėtajam rašybos vadovėliui, jis 1913 m. „Draugijoje“ paskelbė straipsnį „Dėl mūsų rašybos“ (redakcija išleido ir atskira knygele „Rašybos mažmožių“ vardu). kuriame pateikė pagrindinius savo rašybos principus.

Šiame darbe išdėstyta Būgos rašyba nuo dabar mūsų vartojamosios skiriasi tik vienu kitu mažmožiu, iš kurių svarbiausieji yra rašymas mezdamas, vezdamas (su z!), kįla, pųva (su į, ų!), augštas (su g!). Būga taip pat rašė bjaurus, pjauti (dabar jau ir mes taip rašome).“ (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

Nuo 1909 m.

Sankt Peterburge

Draugystė su žymiuoju latvių kalbininku prof. Janiu Endzelynu (1873–1961).

„Kad aš nuo 1909 metų rudens labiau esu atsidėjęs žodynui, tai tam bus kalta mano „Aistiškų studijų“ nelaimė drauge su prof. Jono Endzelyno del tos nelaimės laišku prof. E. Volteriui, kuriame Endzelynas, pagyręs mano žinių gausumą ir darbštumo, pataria per Volterį mesti man Jauniaus sapnus ir sunaudoti savo žinias žodynui. Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandien tebesmygso“. Kartu su Janiu Endzelynu ima kurti pačių baltų baltistiką, neatskiriamą nuo lyginamosios indoeuropeistikos.

1910 m.

Kaune, www.epaveldas.lt

„Kalbos dalykai (Quaestiones grammaticae)“ (straipsnių serija; 2014 m. http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002979001)

1911–1916

Sankt Peterburge, Vilniuje, Lauckiemyje, Pažiegėje, Karaliaučiuje

Rengiasi profesūrai, laiko magistro egzaminus.

„1911 m. palieka mane universitete rengtis akademiškajam gyvenimui prie lyginamosios kalbų mokslo katedros, kuri tuomet buvo prof. Jono Bodueno Kurtenės (Baudouin de Courtenay) žinioje. 1914 m. nuo sausio 1 dienos komandiruoja mane užsienin dvejiems metams tolimesnėms mokslo studijoms, kurios tuojau pačioje pradžioje turėjo nutrūkti dėl didžiojo pasaulio karo. 1914 m. liepos mėnesio pradžioje, tarsi nujausdamas karą, už 3–4 dienų prieš sienos uždarymą sugrįžtu iš Karaliaučiaus. Dėl karo nutrūksta mano užsienio studijos ir ilgam laikui sutrunka magisterio egzaminai, kuriuos tepabaigiu vos tik 1916 m. pavasarį. Tuojau po egzaminų gaunu teisę būti Petrapilio universiteto privatdocentu.“

1911 m.,

1916 m.

Sankt Peterburge, www.epaveldas.lt (2014 m.)

„Lietuvių kalbos gramatika / kunigo Kazimiero Jauniaus“

(spaudai paruošė K. Būga, remdamasis 1897 m. hektografuotu Dorparto leidimu; p. I–IV K. Būgos pratarmė;

pradėta spausdinti 1908 m., o baigta tik 1911 m.; http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000045662) ir jos rusiškas vertimas su patikslinimais (Būga vertimą baigė 1910 m., o išleista tik 1916 m. S.-Peterburgas; Грамматика литовскaго языка / К. Явнисъ. – 1908-1916.  http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000045704

1911 m.

Lietuvoje, Sankt Peterburge

Prižiūri Antano Strazdo rinkinio leidybą. Laiške Basanavičiui išliko ir senųjų literatūros raštų tekstologijai svarbi nuostata: „Man Strazdo kalbos restauravimas visai nepatinka. Aš būčiau spausdinęs, laikydamos senųjų rankraščių, palikdamas net jų rašybą. Mano restauruotoji Strazdo tarmė vargiai galės būti paties Strazdo kalba“. Taigi Būga yra aiškiai pasisakęs už kalbinės autentikos išsaugojimą senuosiuose tekstuose.

1911 m.

„Lietuvių tautoje“ ir atskira knyga (Vilniuje, 52 psl.), www.epaveldas.lt (2014 m.)

Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Būtent jis naujam gyvenimui prikėlė senuosius asmenvardžius. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“; joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (LDK kunigaikščių vardai, istoriniuose šaltiniuose parašyti kitomis – lotynų, vokiečių, rusų, lenkų – kalbomis, labai įvairavo, pavyzdžiui, Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis; Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis; Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis ir kt.), garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai. Būgos atstatyti kunigaikščių vardai Mìndaugas, Vaĩšvilkas, Trenióta, Traidenis, Vytenis, Jogáila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigáila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.

http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002979009

1911 m.

Sankt Peterburge, Varšuvoje, www.epaveldas.lt

Leksikologijai svarbi studija rusų kalba „Baltica“ („Русский филологическiй вестникь“, o atskira knyga Varšuvoje, 62 p.; 2014 m. http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002978973)

1912 m.

Sankt Peterburge

Leksikologijai svarbi studija rusų kalba „Lituanica“ (52 psl.), kurioje buvo aiškinami seniausi lietuvių skoliniai iš rusų kalbos ir nustatyta jų chronologija. Būga nustatė, kad žodžiai Kalėdos, Kūčios, Velykos, verba, krikštai, gavėnia, gavėti, kūmas, Ulijona ir kt. pateko ne iš lenkų, o iš rytinių slavų kalbos; vadinasi su šiais žodžiais lietuviai turėjo būti pažįstami dar prieš krikštą (1387 m.), nes priešingu atveju turėtų būti lenkiški terminai.

1912 m.

Sankt Peterburge, www.epaveldas.lt (2014 m.)

Pirmasis K. Būgos leksikografinis darbas – „Lietuvių–rusų kalbų žodynėlis“ pagal Jono Jablonskio išleistas „Lietuvių pasakas“ („Литовско-русскiй словарчикъ къ первымъ 20-ти литовскимъ сказкамъ въ изданiи „Lietuvių pasakos“ (Vilnius, 1905) / составленный K.K. Бугою, при участiи И.А. Бодуэна де-Куртенэ“). http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002978912)

1912–1915

Sankt Peterburge

Rusijos Mokslų Akademijos pavedimu redaguoja Antano Juškos žodyno K–L raides. „Beveik vienam žodynui atsidedu 1912 metais, kai gaunu iš Mokslų Akademijos suredaguoti ir išleisti II tomą Juškevičiaus žodyno (K-, L-). <…> Iki 1915 m. spalių 28 dienos II tomo buvo surinkti korektūroje 222 psl. (iki žodžio kretalas). <…> Iš talkininkų, kurie daug medžiagos yra man suteikę bespausdinant Juškevičiaus žodyną, turiu paminėti kun. Peliksą Sragį, Antaną Vireliūną, Joną Murką, Joną Jablonskį, Staję Naginską, J. Šveistį, J. Elisoną, kun. Jazdauską ir d.kt.“

Dėl karo visai nutrūko Juškos žodyno spausdinimas. 

1913 m. gegužės mėn.

Krokuvos lingvistiniame žurnale „Slavų metraštis”(T.6) ir atskira knygele (38 psl.)

Pirmasis K. Būgos darbas iš toponimikos (vietovardžių tyrinėjimo) – straipsnis vokiečių kalba „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte?”. „Būga pirmiausia pabrėžė, kad tiriant tautų prosenovę, remtis galima tik originalia medžiaga, būtent vietų vardais, užrašytais iš pačios liaudies lupų, o ne imtais iš svetimų šaltinių. Toliau straipsnyje jis išnagrinėjo per 60 Lietuvos ir Baltarusijos vietovardžių, daugiausia upių ir ežerų vardų, kuriuos A. Šachmatovas buvo paskelbęs keltiškais, ir iš jų analizės padarė išvadą, jog Lietuvoje ir Baltarusijoje keltų niekada nėra gyventa. Pasirodžius šiam straipsniui, A. Šachmatovas savo hipotezės atsisakė. Straipsnio pabaigoje Būga pirmą kartą savo raštuose iškėlė mintį, jau anksčiau pareikštą rusų ir baltarusių mokslininkų A. Kočiubinskio, A. Pogodino, J. Karskio, kad dabartinėje Baltarusijois teritorijoje, prieš užimant ją slavams, gyventa baltų.“ (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981 m.). Šiam tvirtinimui paremti Būga pateikė per 20 šio krašto upių ir žemės vardų, kurie pasikartoja Lietuvoje, Latvijoje arba Prūsuose, bet kuriems paralelių slavų žemėse jis nerado.   

1913 m.

Kaune, www.epaveldas.lt

„Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ (21 psl.; 2014 m. http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002978969)

1913-11-16

Kaune

Susituokė su Juze Stankūnaite (Būga vadina tarmiškai Stankūniūte), kilusia nuo Suvalkų Naumiesčio.  

1913–1916

„Rusų filologijos žinyne“ (žurnalas)

„Slavų-baltų etimologijos“ (rusų kalba; penkiuose žurnalo numeriuose 262 etimologijos)

1914 m.

Sankt Peterburge

Prieš pat Naujuosius Metus Būga susirgo ir išgulėjo iki kovo pradžios (liga prasidėjo nuo peršalimo, vėliau komplikavosi, tad teko atsigulti į ligoninę).

1914 m.

Karaliaučiuje

Nuo balandžio iki liepos stažuojasi pas garsųjį baltų kalbų tyrinėtoją, netgi laikomą baltistikos pradininku, prof. Adalbertą Becenbergerį (1851–1922), tąkart apstulbusį Būgos lingvistine erudicija ir net išsitarusį – „Jeigu aš žinočiau tiek, kiek Būga žino!“

„1914 m. liepos mėnesio pradžioje, tarsi nujausdamas karą, už 3–4 dienų prieš sienos uždarymą sugrįžtu iš Karaliaučiaus. Dėl karo nutrūksta mano užsienio studijos ir ilgam laikui sutrunka magisterio egzaminai, kuriuos tepabaigiu vos tik 1916 m. pavasarį.“

1914 m.

Prie Suvalkų Naumiesčio

Sudegė žmonos tėviškė; ten žuvo ir daug knygų, dėl kurių Būga labai sielojosi.

1914-10-07

Sankt Peterburge

Susilaukė dukrelės Gražinos (skurdžiai gyvendami vieno kambario bute, kurį geraširdiškai užleido pažįstamas Juozas Jonkus).

Ji su motina emigravo 1944 m. ir kartu gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mirė 1997 metais. Gražina šeimos nebuvo sukūrusi. 

1914 m.

Žurnale „Vairas“

Išspausdina 19 „Kalbos mažmožių“ serijos straipsnių, kuriuose gvildena praktinius kalbos klausimus (tai tarsi „Kalbos dalykų“ serijos straipsnių, rašytų 1907–1910 metais, tąsa).

1915 m.

Sankt Peterburge

Suorganizavo lietuvių kalbos kursus evakuotam iš Lietuvos jaunimui.

1915 m.

Žurnale „Vairas“

Vienintelis karo metu spausdintas darbelis – nedidelis straipsnis „Rašybos klausimu“,  kuriame ragino spaudos darbuotojus mesti kivirčus ir nesutarimus rašybos klausimais, nes „dabar ne metas rašybos dalykais suosties, kada mums tenka savo gyvybė nuo karo pavojaus ganyti“. Trokšdamas greitesnio rašybos suvienodinimo ir palengvinimo, Būga sutiko net su kai kuriais rašybos nenuoseklumais,  būtent rašyti kyla, pūva, motyvuodamas savo elgesį tuo, jog aukštaičių tarmėje čia nesą aiškių į, ų. Taip pat neprieštaravo mesdamas, vesdamas rašymui (nors čia tariamas z, kuris nėra kilęs iš s).

Taigi jau tuo metu Būga susidarė nuoseklią savo rašybos sistemą, kurios principus išdėstė straipsnyje „Dėl mūsų rašybos“ ir straipsnių serijoje (pradėtoje 1914 m. ir tęstoje 1920–1922 m.) „Rašybos mažmožiai“. Tais principais rėmėsi J. Jablonskis, normindamas mūsų rašybą, jais remdamiesi šiandien pradėjome rašyti j žodžiuose pjauti, bjaurus, spjauti ir pan.

1916–1920

Permėje, Tomske

Profesoriauja Permės universitete, kuris 1919 m. vasarą buvo perkeltas (dėl karo evakuotas) į Tomską (Sibire).

„Nuo 1916 m. liepos mėn. 1 dienos nuskiria mane Permės kuriamajan universitan privatdocentu, o paskui nuo 1917 m. pakelia mane ekstraordinario profesoriaus pareigoms eiti.“

Čia, atrodo, sudarė ir etimologinio lietuvių kalbos žodyno kartoteką, dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, taip pat surinko medžiagą ne vienam vėlesniam veikalui. Vilniaus universiteto rankraštyne saugomas ir didžiulis 508 puslapių rankraštis, parašytas rusų kalba, „Pastabos ir pataisos prie Preobraženskio rusų kalbos etimologijos žodyno“. Tuo metu Būga ypač ėmė žavėtis upių ir ežerų vardų studijomis (kurias jis vadino potamologijos vardu). Bendravo su lietuvių karo pabėgėlių kolonija Voroneže, čia pabuvodavo kiekvieną vasarą, dėstė lietuvių kalbos mokytojų kursuose.

1919 m.

Tomske

Profesoriui K. Būgai prižiūrint, buvo leidžiamas laikraštis „Sibiro Lietuvių Žinios. Centralio Lietuvių Biuro Sibire organas“. 

1920–1924

Pažiegėje, Kaune

Darbas ir gyvenimas tėvynėje.

„Iš Permės universito sugrįžtu Lietuvon 1920 metais rugpjūčio pabaigoje (apie 27 d.). <…>

1920 m. rudenį švietimo ministeris mane, vos tik sugrįžusį iš Rusijos, atsikviečia Kaunan prie Knygų Leidimo Komisijos ir paveda suorganizuoti lietuvių kalbos žodyno leidimą.“

Būgai tuomet be žodyno reikėjo dar daug kitų darbų nudirbti: valdžios paskiriamas į Komisiją Lietuvos–Latvijos sienai nustatyti, teko rūpintis Lietuvos universiteto kūrimu (dalyvaujant įvairiose komisijose, sudarant universiteto statutą, telkiant karo išblaškytus lietuvius profesorius, važinėjant į komandiruotes Karaliaučiuje, Leipcige ir kituose Vokietijos miestuose, taip pat atliko daug kitokių darbų). Beveik visas lingvistines disciplinas iš pradžių teko dėstyti – iš viso net 10 disciplinų – jam vienam, nes daugiau kvalifikuotų kalbos mokslo specialistų Lietuvoje tada nebuvo. Jis skubiai ėmė rengti pačius reikalingiausius lituanistinių disciplinų vadovėlius; žadėjo greitai atiduoti spaudai net septynis universitetinius – lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos, akcentologijos, dialektologijos, lietuvių kalbos istorijos, baltų kalbų lyginamosios gramatikos ir kalbotyros įvado – vadovėlius! Būga buvo vienas iš fakulteto organo „Tautos ir žodžio“ sumanytojų ir steigėjų, sudarė ir redagavo du pirmuosius tomus, pats parašė straipsnių įvairiais klausimais, taip pat per 50 recenzijų, skelbė tautosakos medžiagą ir ištraukas iš rankraščių ir senųjų leidinių. Daug laiko atėmė darbas Terminologijos komisijoje. Kadangi, grįždamas Lietuvon, Būga buvo netekęs visos savo bibliotekos, todėl teko iš naujo ją komplektuoti, ir per keleris metus jam pavyko sukaupti per pusę tūkstančio rinktinės lingvistinės literatūros. Būgos susirašinėjo su žymiausiais užsienio – Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Lenkijos, Bulgarijos, Čekijos, Prancūzijos, Suomijos, Danijos, JAV – baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų specialistais. Iš Varšuvos prof. J. Boduenas Kurtenė (Baudouin de Courtenay) rašė: „Pavydžiu Jums kūrybinės energijos ir galimumo dirbti ne tik savos visuomenės, bet ir viso pasaulio labui.“ Jis yra prisidėjęs prie visų tuo metu išleistų žymesnių baltistikos veikalų. Be korespondencijos su kalbininkais, Būgai tekdavo nemaža sugaišti atsakinėjant į lietuvių inteligentų laiškus, o jaunuosius žodžių rinkėjus (žodyno talkininkus) mokant tinkamai rinkti ir tarmiškai užrašyti reikalingus žodžius. Tęsė dar 1914 m. pradėtus spausdinti „Kalbos mažmožius“, kuriuos spausdino Švietimo ministerijos leidžiamame „Švietimo darbe“: 1920-aisiais metais paskelbė 16 šios serijos straipsnių, o iki 1922 m. pabaigos išspausdino dar 36. „Kalbos mažmožiuose“ Būga palietė turbūt visas lietuvių kalbos mokslo ir praktikos sferas, todėl šia straipsnių serija jis labai praturtino lietuvių kalbos mokslą.  „Švietimo darbe“ jis išspausdino dar ir 16 recenzijų.  Remdamasis vien tiktai upių ir ežerų vardų analize, Būga sudarė baltų genčių įsikūrimo dabartinėse gyvenvietėse teoriją, kurią išdėstė straipsniuose: „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (paskelbta „Tautoje ir žodyje“, T. 1), „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ (ten pat, T. 2) ir „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ („Lietuvos“ laikraštyje ir atskira knygele 1924 m., taip pat vokiškai Leipcige, 1924). Daugelį Būgos teiginių šiandien mokslas patvirtina. Antai rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas surado Dnepro baseine daug Būgos dar nežinotų baltiškų vietovardžių ir nustatė, jog senovėje čia baltų gyventa net didesniame plote negu manė Būga.  

1921–2006

Kaune, Stokholme

1921 metais susilaukė sūnelio Gintauto.

„Man buvo vos dveji, kai tėvelis paliko šį pasaulį. Ką toks vaikas gali prisiminti? Jis gyvas mano atmintyje tik iš mamos, kuri viena mus augino, pasakojimų. Šiek tiek daugiau prisiminė sesuo. Dabar vėl iš visos šeimos vienas esu likęs, Gražina mirė 1997 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.“

Kai paliko Lietuvą per karą, 1944 metais, jam buvo dvidešimt dveji. Jis prisimena, kad į Švediją atvyko rugsėjo 17 dieną: „Buvau vienas kaip pirštas. Motina ir sesuo, septyneriais metais vyresnė Gražina, liko Vokietijoje. Vėliau jos atsidūrė Amerikoje, kur ir gyveno abi. Gražina šeimos nebuvo sukūrusi.“ Mama sunkiai sirgo, dar prieš karą prastai matė, sunkiai vertėsi, vienai teko auginti du vaikus. Sunkiai surinko pinigų akių operacijai, bet ji buvo nesėkminga – moteris visai apako. Galbūt ankstyva tėvo mirtis, mamos liga ir pastūmėjo G. Būgą tapti mediku. Medicinos studijas pradėjęs Kaune, jas baigė Švedijoje. Iš pradžių dirbo psichiatru, o vėliau – persikvalifikavęs – valstybiniu gydytoju. Žmona Teresė – farmacininkė, o dukra Dalija tapo odontologe.
„Tradicija tapo atvažiuoti kovo 11 dieną, tik šiemet ją teko sulaužyti. Kovo 12-ąją krikštijo Joną Vilijų, o tai neeilinis įvykis mūsų šeimoje, tad teko jam atiduoti pirmenybę.“

Jo rūpesčiu 1995 metais Stokholme buvo įkurtas Lietuvių vaikų Švedijoje mokyklos fondas; dėl to veikia lietuviška sekmadieninė gimnazija, kurioje per šokius, žaidimus, kitus vaikams patrauklius užsiėmimus svetur gimę ir augantys vaikai, kurių šaknys lietuviškos, mokosi lietuvių kalbos.

2005-12-05 gimė jo provaikaitis (K. Būgos proprovaikaitis) Jonas Vilijus.

2006 m., atvykęs Lietuvon, įsteigė savo tėvo vardo lietuvių kalbos ir kultūros paramos fondą. „Planuoju skirti stipendijas pedagogams, lietuvių kalbos specialistams, rengti konkursus gimnazistams.“  

„Vaikelis, penktos kartos pirmagimis, gimė gruodžio penktąją, tą dieną, kai 1924 metais palaidotas mano tėvas profesorius Kazimieras Būga. Šis sutapimas, taip pat susirūpinimas lietuvių kalbos išlikimu ir tapo šio sumanymo priežastimi“ (kalbama apie fondo įsteigimą).

„Su žmona Terese, kuri taip pat yra lietuvė, iki šiol tarpusavyje kalbamės tik gimtąja kalba. Ir mūsų vienintelė duktė Dalija, nors gimusi Švedijoje, dar šiaip taip „slebizavoja“. O štai jau jos vaikai, mūsų anūkai, Sofija ir naujagimio tėvas Danielius, lietuviškai nebemoka nė žodžio.“
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/garsaus-kalbininko-kbugos-sunus-susirupino-kad-lietuviu-kalba-neisnyktu-is-pasaulio-kalbu-zemelapio.d?id=9156979

Gintautas mirė 2006 m. lapkričio 29 dieną. Jo duktė Dalija, gimusi 1943 m.,  mirė 2008 m.

http://www.lietuviai.se/uploads/file/Laikrastis/LBS_IL_Nr_09.pdf

1921 m.

Kaune

Studijoje „Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė“ Būga įrodo priesagos

-ūnas lietuviškumą, ir tokiu būdu apgina nemaža lietuviškų žodžių, dabar mums įprastų, pavyzdžiui, atėjūnas, bastūnas, bėgūnas, didžiūnas, pagyrūnas, pirmūnas, seniūnas ir kt., sykiu ir pavardžių – Braziūnas, Motiejūnas, Valančiūnas, Žebriūnas ir daugybė kitų.

1921 m.

„Švietimo darbe“ (Kaunas)

Leksikologijai reikšmingoje studijoje „Visųsenieji lietuvių santykiai su germanais“,  skirtoje prof. A. Becenbergerio 70-ties metų amžiaus sukakčiai pažymėti, Būga kruopščiai ištyrė bei chronologizavo senuosius baltų kalbų skolinius, paimtus iš germanų, ir sukritikavo žymaus vokiečių kalbininko H. Hirto pažiūras tuo klausimu. Ši palyginti nedidelė, bet labai turininga studija lig šiol tebėra fundamentalus darbas apie baltų kalbų germanizmus.

1920–1922

„Švietimo darbe“ (Kaunas)

„Kalbos mažmožių“ serija tęsiama ir po karo. Jau iš ankstesnių laikų Lietuvoje įsivyravęs kalbos gryninimo ir kovos prieš svetimybes sąjūdis apie 1920 metus pradėjo išsigimti. Besaikius kalbos grynintojus (kraštutinius puristus) Būga vadino „kalbos susintojais“, todėl labai nemėgo ir prasimanytų naujadarų, kuriuos, pasiduodami kalbos gryninimo vajui, vis „išrasdavo“ nemokšos kalbos mėgėjai.

„Toksai kalbos turto mažinimas gali mus privesti iki nususimo, nusigyvenimo“. „Dėl tos rašomosios kalbos tėvų baimės pavartoti raštuose ben vieną, Dieve lenk, slaviškos kilmės žodį daug nukenčia nelaimingoji mūsų kalba. Ta svetimybių baimė susina ir nuogina mūsų kalbą“. „<…> pasidarė pikta del mūsų neišmintiems ir gražiosios senelių kalbos darkymo. <…> imdavau barti sveikintoją už kalbos šventenybių maĩtojimą (profanatio)“. „Bevengdami tariamųjų svetimybių tik kalbą nuplėšiame, padarome ją nebegyvą. Darytiniai žodžiai, tariamųjų svetimybių atstovai, šnekamojoje kalboje dar neįleidę šaknų, kalbos nedaro gyvos, sklandžios“.  

Būga apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, keliauninkas, kūdikis, labas, liaudis, marios, nieku būdu, pirmenybė, pragyventi, priepuolis, riba, sarmata, skriauda, stebėtinas, tik ką, užgaida, užmušti, užsigeisti, užtekti, vilna ir daugelį kitų, kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Juk seniai žinoma tiesa, kad panašiai skambą žodžiai nebūtinai turį būti paskolinti, jog jie gali būti ir iš senovės paveldėti. O tai atskirti ir išaiškinti galįs tik kalbos mokslo specialistas, išstudijavęs garsų raidos dėsnius. Net ir vienui vienas (kaip lyginamosios kalbotyros specialistas) tramdydamas „kalbos susintojus“, Būga apgynė daug gražių lietuviškų žodžių, lyčių, posakių ir mūsų literatūrinės kalbos raidą pakreipė sveikesne, natūralesne linkme. Vienas kitas puristų uitas lietuviškas žodelis, pvz, sarmata, krėslas, ir dabar dar literatūrinėje kalboje nėra populiarūs.

1922 m.

Kaune (354 psl.), www.epaveldas.lt (2016 m.)

Visi „Švietimo darbe“ paskelbti Būgos straipsniai – „Kalbos mažmožiai“ (1920-aisiais metais paskelbė 16 šios serijos straipsnių, o iki 1922 m. pabaigos išspausdino dar 36), šešiolika recenzijų ir dar dvidešimt devyni straipsneliai bei „Priedėlis etimologijos žodynui“ – buvo išleisti atskira knyga, pavadinta „Kalba ir senovė“ (I dalis, Švietimo Ministerijos leidinys).

Prof. J. Endzelynas ragino Būgą pateikti šį veikalą Latvijos universitetui kaip daktaro disertaciją; Būga atsakė, jog ruošiąs „Kalbos ir senovės“ antrąją dalį, kurioje paliesiąs dar daug kitų problemų.

 „Tai – savotiška lituanistikos enciklopedija, be kurios negali apsieti nė vienas, norintis tyrinėti lietuvių kalbą,  savotiškas lituanistikos vadovėlis, kurio neišstudijavęs niekas negali savęs laikyti lituanistu.“ (Z. Zinkevičius)

Taigi ligi šiol Būga tebėra žymiausias lietuvių etimologas, nušvietęs ne vieną lietuvių kalbos praeities puslapį. 

http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003841431

1922 m.

Kaune

„Vietų vardai – istorijos šaltinis“ (Maironiui dedikuotas straipsnis) (Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, t. 3, p. 491-492;

2010 m. http://alkas.lt/2010/11/06/vietu-varda/)

„Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti. <…>

Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai. Vietoms vardus pramena žmonės. Vienos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kokius rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas esti atsineštinis iš senosios tėviškės.

Manosios Lietuvos, Latvijos, Prūsų ir Gudo žemės vietų vardų studijos yra mane privedusios prie šių išvadų: 1) lietuvių ir latvių protėvių iki VI m. e. amžiui gyventa šių dienų Gudo žemėje (Minsko, Mogiliavo, Smolensko gub.) į šiaurę nuo Pripeties pagal Bereziną, Nemuno ir Dniepro augštupį, 2) šių dienų Latvijoje prieš latvių įkeliavimą gyventa suomių (lybių ir ėstų protėvių) giminės, 3) prieš lietuvių įsikūrimą Utenos, Dusetų, Salako, Kupiškio, Biržų apylinkėje gyventa sėlių tautos, Linkuvos, Joniškio, Žagarės apylinkėje – žiemgalių, Telšių, Rietavo, Skuodo, Klaipėdos apylinkėje – kuršių ir visoje Suvalkų žemėje – jotvingių, arba sūdų (sūduvių), tautos.“

1923 m.

„Tauta ir žodis“ (I)

„Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (20 psl.)

1923–1924

„Lyginamosios kalbotyros žurnale“

Vokiečių kalba „Metatonija lietuvių ir latvių kalbose“ (51-ajame ir 52-ajame tomuose, per 90 puslapių)

1924 m.

„Tauta ir žodis“ (II)

„Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ (27 psl.)

1924 m.

Kaune, Leipcige, www.epaveldas.lt

„Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ (taip pat vokiškai; 2016 m. http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003841434)

1924 m. sausio mėn.

Kaune

Pasirodė pirmasis spausdintas Būgos žodyno sąsiuvinis, kurį sudarė didžiulis įvadas, užimąs net 64 didelio formato puslapius, ir 80 puslapių paties žodyno tekstas. Žodyno tekstas buvo pradėtas rašyti 1923 m. gegužės 13 d. Po Būgos mirties buvo išleistas (1925 m.) antrasis žodyno sąsiuvinis. Būga siekė išleisti ne tik plačiajai visuomenei skirtą (ypač mokytojų labai laukiamą) žodyną, bet ir didelį mokslinį – ne vien tik aiškinamąjį, bet kartu ir istorinį-etimologinį – žodyną, į kurį dėjo ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių žodžius, ne tik gyvojoje kalboje esančius, bet ir senuosiuose kalbos paminkluose tesutinkamus, ne tik lietuviškos kilmės, bet ir svetimybes, ne tik bendrinius, bet ir tikrinius (t. y. vietovardžius su asmenvardžiais). Dėl tikrinių žodžių, o ypač svetimybių (svetimžodžių) Būga anuomet buvo kritikuojamas, nors kalbos istorijos tyrinėtojui skoliniai ir svetimybės yra ypač brangi medžiaga, bylojanti apie tautos kultūros istoriją. Stengdamasis apvalyti mokslinę literatūrą nuo klaidingų , nesamų žodžių ar jų formų, apsaugoti mokslininkus nuo neteisingų išvadų, Būga dėjo ir tokius žodžius „nebuvėlius“ (juos išskyrė žymėdamas kryželiu). Be to, jis žodžius aiškino ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai, vokiškai, latviškai, lotyniškai, graikiškai ir kt., taigi aiškinęs ta kalba, kurią radęs šaltinyje.

„Žodyną pradedu leisti net žodžių lakštelių nesusitvarkęs, nesusidėliojęs jų net skiemenimis. <…> Nėvienas kitas žodynininkas tokiai esant žodyno padėčiai nebūtų pradėjęs spausdinti. Mane privertė pradėti leisti žodyną be priruošiamojo darbo, kurio būtų užtekę 10–15 metų, tuojau mūsų valdžia ir lietuvių kalbos mokslo reikalas. Buvo jau nebepatogu laikyti nesunaudotos ir kitiems neprieinamos 17 pūdų žodyno medžiagos.“

Pats Būga „Lietuvių kalbos žodyną“ vadino „juodraščiu, kurio geresnėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nedrįsčiau paskelbti pirma dar gerai neperdirbęs ir neišlyginęs. Tariuosi, kad mūsų pãlikuonys už tą juodraštį manęs neker̃nos, nes ir juodraštis duos nemaža naudos“.

„Pasirodžiusį pirmąjį žodyno sąsiuvinį mokslo pasaulis labai gerai įvertino, tačiau mokslininkai smerkė Būgą už tai, kad žodyną spausdinti jis pradėjo per anksti, neturėdamas sukaupęs visos reikiamos medžiagos ir jos gerai neapdorojęs. Lietuvoje Būgos žodynu daugumas buvo aiškiai nepatenkinti, kai kurie juo viešai piktinosi. Juk vietoj plačiosios visuomenės ir ypač mokytojų labai laukiamo praktinio aiškinamojo žodyno Būga pradėjo leisti didžiulį mokslinį, kurio daugelis net paskaityti nemokėjo! Suprasti, jog praktiško žodyno reikėtų laukti iš J. Jablonskio ar kitų kalbos praktikų, o ne iš kalbos istoriko, tuomet Lietuvos visuomenė nepajėgė. Taigi Būga atsidūrė tarp dviejų kritikų: kalbos mokslo ir Lietuvos visuomenės. Prasidėjęs nuolatinis abiejų pusių zirzimas ardė sunkaus darbo nuvargintus Būgos nervus, nuodijo jo gyvenimą.“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

„Aš ir kiti baltologai esame įsitikinę, kad šitas nepasisekimas su žodynu

Būgą be laiko užmušė. Mat jis buvo prievartos padėtyje: lietuvių visuomenės reikalavimai ir mokslo buvo visai priešingi. Jis norėjo kompromisą rasti ir tuomi pats žuvo, nes nerado pritarimo nei šioje nei anoje pusėje.“ (A. Senas, Humanitarinių mokslų fakulteto raštai.– K., 1925. – T. 1 p. 291)

Įdomu, kad Būgos pradėtą, Balčikonio tvarkytą ir daugelio kalbininkų bei žodžių rinkėjų kauptą žodyno kartoteką sudaro 4 milijonai kortelių su autentiškais kalbos faktais.

1924 m.

„Lietuvių kalbos žodyne“

LKŽ I sąsiuvinyje buvo įdėtas skyrius „Kirčio ir priegaidės mokslas“, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių akcentologijos vadovėlių autorių.

1924–1925

„Lietuvių kalbos žodyne“

LKŽ I ir II sąsiuviniuose įdėta studija „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“, kuri ir šiandien tebėra pats išsamiausias darbas apie baltų gentis ir kalbas (I sąsiuvinyje jos tik pradžia – 12 puslapių; likusi dalis, 85 puslapiai, buvo paskelbta II sąsiuvinyje, pasirodžiusiame po Būgos mirties). Joje sukaupė daug kalbinių ir istorinių duomenų apie atskiras baltų gentis. Ypač turtinga kalbinė medžiaga: nepaprastai kruopščiai suregistruoti išnykusių baltų genčių kalbos pėdsakai toponimijoje, asmenvardžiuose ir lietuvių bei latvių tarmėse. Taigi Būga – pirmasis lietuvių kalbininkas, labai originaliai tyręs lietuvių kalbos santykius su kitomis baltų kalbomis (latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių).

1924 m.

Pirmojo žodyno sąsiuvinio viršelyje

Rengia „Rašybos ir tarybos žodyną“, iš kurio būtų matyti, kaip kurį žodį rašyti ir tarti, kuris patenkintų būtiniausius plačiosios visuomenės poreikius.

„Be leidžiamojo žodyno, rengiu dar ir kitą, kelis kartus mažesnį, kuriame tebus palikti tiktai tie žodžiai, kurie tėra vartojami arba vartotini rašomojoje kalboje. Prie rãšomosios kalbõs žodyno tariuosi tegalėsiąs pritilpti vos tik po trejų metų“. (Šio žodyno sulaukėme tiktai praėjus 30 metų po Būgos mirties – „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pirmą kartą buvo išleistas 1954 m.)

1924 m. liepos mėn.

Aukštadvaryje

Tyrinėdamas dzūkų tarmės ribas ir savajam žodynui rinkdamas medžiagą iš suvažiavusių į kursus mokytojų, Būga „persišaldė ir susirgo, iš pradžių, atrodo, gripu. Kurį laiką Aukštadvaryje buvo gydomas namų priemonėmis. Parvežtas į Kauną negerėjo“. (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981 m.)

1924 m. liepos–spalio mėn.

Karaliaučiuje 

Paskutiniai gyvatos mėnesiai ligoninėje. Gydytojai pripažino smegenų gripą.

„Bene aštuonias dienas prabuvęs Kaune ir netekęs žado, Būga buvo išvežtas į Karaliaučių ir paguldytas universiteto Psichiatrinėje ir nervų klinikoje. <…> Labai lėtai ėmė atgauti žadą, palengva mažėjo galvos skausmai. <…> Taip praėjo rugpjūtis ir rugsėjis. Spalio pradžioje Būgos sveikata labai pagerėjo. Jis jau galėjo neblogai susikalbėti, laiškai darėsi vis sklandesni.

Sirgdamas Būga visą laiką rūpinosi vien žodyno kortelėmis. Pamatęs žmoną, pirmiausia imdavo klausinėti apie korteles, o ne apie vaikus ar šeimą. Laiškuose taip pat jas nuolat minėjo. Vis baiminosi, kad dėžės su kortelėmis nežūtų. „Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“, – rašė spalio 7 d. (beje, tądien dukrelei suėjo 10 metų) žmonai. Ši turėjo nuolat tikinti, kad žodyno kartotekai joks pavojus negresiąs, kad kortelės gerai prižiūrimos. Būgos sveikata jau buvo tiek pagerėjusi, jog pradėjo rūpintis greičiau grįžti į Kauną. Spalio 20 d. žmonai rašė, kad daktarai jau patarią grįžti į Lietuvą.“ (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981 m.)

Spalio 20 dieną jis parašė net tris atvirukus (žmonai ir abiem vaikams), pranešdamas, jog iš Karaliaučiaus numatąs išvažiuoti spalio 26-tą ar 27-tą dienomis. 

1924-12-02

Karaliaučiuje

Būga miršta.

„Tačiau lapkričio mėn. Būgos sveikata staiga labai pablogėjo. Sustiprėjo galvos skausmai, sutriko kalba ir raštas. 1924 m. lapkričio 25 d. Būgą staiga ištiko paralyžius, jis liovėsi kalbėjęs, o naktį iš gruodžio 1-osios dienos į 2-ają mirė.“ (Zigmas Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981 m.)

1924-12-06

Kaune

Būga buvo iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse netoli savo mokytojo K. Jauniaus. Kai sovietmečiu miesto centre kapinės buvo panaikintos, palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

„Lietuvos universiteto Humanitarinis fakultetas, kurio profesoriumi buvo a. a. velionis Būga, reikšdamas didžiam savo mokslininkui gedulą, nutraukė fakulteto paskaitas visai savaitei ir sparčiai ruošiasi velionies kūną iškilmingai palaidoti…“,– rašė gruodžio 5 d. „Ryto“ dienraštis.

1925 m.

„Slavų filologijos žurnalo“ I tome (p. 26–55)

Leksikologijai reikšminga studija (vokiečių kalba) „Lietuvių-baltarusių santykiai ir jų senumas“, kurioje buvo aptariami seniausi lietuvių kalbos slavizmai: kubilas, kumetis, ridikas, katilas, šilkas, pipiras ir kt.

1926 m.

Vilniuje (20 psl.), www.epaveldas.lt (2016 m.)

„Apie senovės prūsų raštą ir Videvuto vėliavą / d-ras J. Basanavičius ir K. Būga (iš „Lietuvių Tautos“)“ http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003905886

Žvelgiant į ateitį netekus Būgos

Lietuvoje ir pasaulyje 

Ankstyva prof. K. Būgos (sulaukusio vos 45 metų) mirtis buvo labai skaudus smūgis lietuvių kalbos mokslui, sykiu lyginamosios kalbotyros ir baltistikos mokslams pasauliniu mastu. 

Nusiminęs Jonas Jablonskis rašė: „K. Būga buvo vienintelis mūsų kalbotyros specialistas. <…> Su K. Būga mūsų kalbos mokslas nustoja pagrindinio šulo, didžiojo savo tyrėjo. <…> Kaip čia ką pradėsim tame moksle nebeturėdami K. Būgos – man, seniui, sunku ir suprasti: be Būgos gilesnis ir tvirtesnis tas mokslas lyg nebegalimas… Liūdna, skaudu!“

Šatrijos Raganos reakcija: „Koks smūgis mums Būgos mirtis! Jis vienas man tebuvo autoritetas kalbos dalykuose. Dabar tartum pamatas iš po kojų paspruko.“

Tuo pat metu Juozas Balčikonis rašė: „Negailestinga mirtis jį mums atėmė tuo laiku, kada jis daugiausia mums galėjo duoti.  Jis atsiskyrė nuo mūsų amžiuje, kada žmogaus kūno ir dvasios jėgos pasiekia savo augimo aukščiausią laipsnį, kada darbo vaisiai esti gražiausi ir didžiausi“

Praėjus daugiau negu pusei amžiaus, Būgos raštų sudarytojas Zigmas Zinkevičius skaudžiai konstatuoja: „Ir iš tikrųjų, argi begali būti didesnės tragedijos mokslininko gyvenime: mirti tada, kai esi beparodąs pasauliui didžiausią savo darbo vaisių!

Skaudžiausia buvo tai, jog Būga mirdamas nepaliko savo darbo tęsėjų. Per nepilnus trejus metus, dirbdamas universitete, jis nespėjo ir negalėjo suspėti parengti sau įpėdinių. Mokslo pasaulyje  retai atsitinka, kad vieno žmogaus mirtis atneštų tautai tokį nepataisomą nuostolį, kokį atnešė Būgos mirtis.“

Būga mirdamas paliko daug nebaigtų darbų, o svarbiausias iš jų – didysis žodynas. Buvo susitaikyta su mintimi, kad dabar jau Lietuva greitai nesulauks didžiojo žodyno.

„Net šešerius metus žodyno kartotekos gulėjo neliečiamos. Tik 1930 m. mėn. Juozas Balčikonis sudarė naują žodyno redakciją, kuri pirmiausia ėmėsi to, ką padaryti buvo sutrukdyta Būgai, būtent, sukaupti žodynui pakankamai medžiagos. Buvo suorganizuotas masinis žodžių rinkimas iš gyvosios liaudies kalbos, be to, panaudoti Būgai neprieinami raštai. Naujoji redakcija susiaurino žodyno sandaros planą: pasijuto nepajėgsianti ir atsisakė nuo žodžių istorijos bei etimologijos, paliko tik žodžių reikšmės aiškinimą. Taip pat buvo atsisakyta tikrinių vardų ir kai kurių svetimybių. Intensyviai dirbusi devynerius metus, 1941 m. naujoji redakcija išleido pirmąjį žodyno tomą (A–B raidėmis prasidedantys žodžiai). Antrasis tomas (C–F) pasirodė jau po karo (1947 m.) Tarybų Lietuvoje. Po to 1952–1953 m. buvo keičiami žodyno redagavimo principai, pasikeitė pati redakcija.“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“)

Etimologijos žodynas.

1922 m. gruodžio 7 d. Būga rašė J Endzelynui: „Ar etimologijos žodyno (latvių kalbos) Tamsta nemanai leisti? Aš turiu nemaža medžiagos surinkęs etimologijos žodynui, kuris bus išleistas tiktai atlikus paprastojo žodyno darbą“. Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugoma jo sudaryta etimologinio žodyno kartoteka, kurioje yra maždaug 19 tūkstančių kortelių. Lietuvių kalbos etimologinį žodyną parengė vokietis Ernst Fraenkel (Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1962–1965 m.). 1983 m. Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedroje buvo pradėtos kaupti lietuvių kalbos etimologijos, paskelbtos po Ernsto Fraenkelio Lietuvių kalbos etimologinio žodyno pasirodymo. 2008 m. VU Baltistikos katedra paskelbė daugiau nei dvidešimt metų kauptą Lietuvių kalbos etimologinio žodyno kartoteką. Šiuo metu bazėje yra apie 19 300 etimologinių įrašų, kurie sudaro daugiau nei 203 lankus autorinio teksto. Tikimasi, kad iš bazės išaugs originalus ir naujas lietuvių kalbos etimologijos žodynas. (žr. http://etimologija.baltnexus.lt)

Kiti moksliniai žodynai.

Būgai mirus, „buvo rastos šių žodynų kartotekos: slaviškos kilmės žodžių žodyno – per 12 tūkstančių kortelių, senosios raštų kalbos žodyno – apie 66 tūkstančius kortelių, tikrinių vardų žodyno – apie 75 tūkstančius kortelių. Nė vieno šių žodynų šiandien dar neturime. Štai ko lietuvių leksikografija neteko 1924 m. gruodžio 1-osios naktį!“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981 m.)

Lietuvių kalbos gramatika.

Minėtame 1922 m. gruodžio 7 d. laiške J Endzelynui, džiaugdamasis pasirodžiusia moksline latvių kalbos gramatika, Būga rašė: „Dabar priėjo eilė parašyti ir lietuvių kalbos gramatiką, už kurios manau aš stvertis, kai būsiu išleidęs lietuvių kalbos žodyną, kuriam jau daug padaryta“. Zigmas Zinkevičius, įvertindamas saugomus rankraščius, rašo: „Vartydami tūkstančius išrašų, šiandien galime tik įsivaizduoti tą milžinišką lietuvių kalbos gramatikos rūmą, kurį Būga žadėjo mums pastatyti. Tik praėjus pusšimčiui metų susilaukėme akademinės aprašomosios lietuvių kalbos gramatikos.“

Rankraštyne saugoma daug Būgos surinktos toponiminės medžiagos: vietovardžių rinkinių, išrašų iš kronikų ir kt. „Būgos pradėtas lietuvių toponimikos ir apskritai onomastikos (tikrinių vardų) kaupimo vajus vėliau Lietuvoje labai išplito. <…> davė gerų rezultatų: šiandien Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tikrinių žodžių kartotekos jau siekia milijoną kortelių. Pradėti leisti specialūs šios rūšies medžiagos rinkiniai bei moksliniai tyrinėjimai <…>“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

Archyvuose saugoma dar įvairių kitų Būgos sukauptos medžiagos rinkinių, o ypač gausūs etnonimikos ir baltistikos rankraščių rinkiniai. Būga projektavo sistemingai ištirti mirusias baltų – prūsų, kuršių, sėlių ir žiemgalių – kalbas. 1924 m. pavasario semestre universitete apie jas jis skaitė net specialų kursą. „Būga daug projektavo. Daug ką mes šiandien turėtume, jeigu jis būtų ilgiau pagyvenęs.“ (Z. Zinkevičius „Kalbininkas K. Būga“, 1981)

1958–1962

Vilniuje

Didžiai vertinant Kazimiero Būgos kalbos mokslo darbus, jam buvo pastatytas didžiausias paminklas – buvo surinkti ir išleisti trys K. Būgos Rinktinių raštų tomai, sudaryti prof. Zigmo Zinkevičiaus (1 t. – 655 psl., 2 t. – 730 psl., 3 t. – 1008 psl.), ir Rodyklės (atskira 398 psl. knyga). 

1981 m.

 „Kalbininkas K. Būga“

Zigmas Zinkevičius, įvertindamas jo gausius mokslo veikalus, didžiąsias žodyno kartotekas ir 129 po mirties paliktus nebaigtus rankraščius ar medžiagos rinkinius, apibendrina:

„K. Būga – pirmasis labai gerai pasirengęs moksliniam darbui lietuvis kalbininkas – sukūrė naują epochą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje. Tokius genijus šimtmečiai tegimdo.“

2002 m.

„Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽ), www.lkz.lt/dzl.php

2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau – LKŽ) tomas, baigtas didžiausias XX amžiaus lietuvių kalbotyros veikalas. K. Būga 1902 m. pradėjo, iki 1924 m. sukaupęs iš viso maždaug 617 tūkstančių (apie 17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų) žodžių „lakštelių“ (lapelių, kortelių), šimtmetį trukusią kelių kartų mokslininkų, per 70 žodynininkų vykdytą LKŽ epopėją. Žodynas nuėjo ilgą raidos kelią. Kazimiero Būgos parengtas 1-asis žodyno sąsiuvinis išėjo 1924 m., 2-asis – 1925 m., jau po autoriaus mirties. Švietimo ministerija 1930 m. atnaujinti šį darbą įpareigojo prof. Juozą Balčikonį. LKŽ I tomas pasirodė 1941 m., II tomas – 1947 m. Abu tomus redagavo Juozas Balčikonis. II tomas neišvengė sovietinės cenzūros. Nuo III tomo 1956 m. (red. Kazys Ulvydas) keičiama Žodyno rašymo instrukcija, pirmieji du tomai paslepiami spec. fonde. Buvo reikalaujama pateikti pavyzdžių iš sovietinės literatūros, tik po jų buvo galima rašyti sakinius iš tarmių, senųjų raštų, tautosakos. Nuo 1956 m. Žodyno tomai ėjo kas 3–4–5 metai. III–V tomus redagavo Kazys Ulvydas, VI–X – Jonas Kruopas, XI–XVI – vėl Kazys Ulvydas, XVII–XX tomų vyriausiasis redaktorius – prof. Vytautas Vitkauskas.

Taigi iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias ir išsamiausias yra XX-ies tomų LKŽ. Jame pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1547 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais, renkamais nuo 1902 m. Žodyno apimtis: apie 22 000 puslapių, jame daugiau kaip 11 mln. žodžių, pavartotų LKŽ tekste (pavyzdžiuose, reikšmių apibrėžimuose ir kt.), 0,5 mln. leksikografinių straipsnių (antraštinių ir paantraštinių žodžių). Šis mokslinis (akademinis) žodynas reikšmingas ne tik lietuvių kalbotyrai, bet ir lyginamajam indoeuropiečių kalbų mokslui. Jame parodyta žodžių geografija (paplitimas tarmėse), kilmė, istorija, darybiniai ryšiai, pateikiamas kirčiavimas, gramatinės formos, išdėstoma semantinė struktūra, apibūdinama vartosena, stilius. Tarmių leksika pagal fonetinius dėsnius transponuota į bendrinę kalbą. Žodyne gausu etnolingvistinės medžiagos: iliustraciniai pavyzdžiai rodo žmonių buitį, visuomeninius santykius, etines vertybes, čia daug etnografinių detalių. Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka. Tai vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje.

2009 (?) m.

www.šaltiniai.info/index/ details/1222

 

Skirmantas Valentas išties puikiame straipsnyje rašo:

„Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes – pirmąją  sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Būgai netrūko nieko: jis buvo pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu. <…>

Didžiausiu Būgos darbu laikomas lietuvių žodyno rengimas. Grįždamas iš Rusijos jis parsigabeno 4 pūdus žodyno lapelių, o pradėdamas rašyti patį darbą turėjo apie 17 pūdų (280 kg). Greičiausiai šis darbas, o ypač supratimas, kad žodyno tobulo negalės leisti, pakirto Būgos jėgas. Mūsų dienomis baigtas leisti Lietuvių kalbos žodynas yra didelio kolektyvo darbo vaisius. Būga turėjo talkininkų, tačiau buvo raginamas pradėti leisti žodyną, todėl mokslininkas skundėsi, kad „Žodyną pradedu leisti net žodžių lakštelių nesusitvarkęs, nesusidėliojęs jų net skiemenimis“. Būgos žodyno koncepcija gerokai skyrėsi nuo mums žinomo Lietuvių kalbos žodyno: būdamas puikus mokslininkas teoretikas, Būga į jį dėjo asmenvardžius, vietovardžius, svetimžodžius, netgi nebuvėlius žodžius, t. y. lietuvių kalboje nesančius ir niekados nevartotus žodžius, kurie per apsirikimą pateko į kalbininkų darbus. Prie žodžių pridedama jų istorija ir etimologija, t. y. aiškinama kilmė. Dėl tokios koncepcijos Būga buvo giriamas užsienio kalbininkų, bet smarkiai kritikuojamas tėvynėje – juk to laikotarpio visuomenė laukė praktiniams tikslams tinkančio žodyno! Tiesa, tokio žodyno, kokį buvo sumanęs Būga, vienas žmogus negali parašyti, tai didelių kolektyvų triūso vaisius, subrandinamas per kelis dešimtmečius.

Būga nutiesė tvirtą kelią būsimam lietuvių kalbos mokslui, ypač jos istorinei lyginamajai krypčiai, kėlusiai pasididžiavimą savo kalba. Miręs būdamas vos 45 metų (1924 12 02) mokslininkas nepaliko mokinių, todėl į jo nutiestas vėžes buvo grįžta tiktai septintajame XX a. dešimtmetyje, pasirodžius Jono Kazlausko, Vytauto Mažiulio, Zigmo Zinkevičiaus darbams, kuriems postūmį davė ir 1958–1962 m. išleistas Būgos raštų tritomis. <…>

<…> Būga, pirmasis europinio masto lietuvių kalbininkas, atsiliepęs ir į to laiko dvasinės kultūros poreikį – atskleisti taką į lietuvių kalbos praeitį, į senovę, nuvalyti negailestingo laiko ir svetimųjų apnašas nepažeidžiant kamieno. <…>

Iš trijų pagrindinių lingvistinių paradigmų (istorinės, struktūrinės ir generatyvinės) Būgos lingvistiniame mąstyme, aišku, dominuoja istorinis požiūris.“ 

 

Parengė Rytis Pivoriūnas