Lietuvių kalbos šventovė
„Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk Kazimieras Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos moksloa reną.“ (Kostas Korsakas)
Žodynui ir mokslui save paaukojęs
„Žodynui ir mokslui save paaukojęs,
Kuklus ir darbštus, ir branginantis tiesą.
Lieki vis šviesus, gyvas žemėj gimtojoj <…>
Taip mylim, branginam, kaip lobį didžiausią“
(Vytautas Strioga)
Pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas
„Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes – pirmąją sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Būgai netrūko nieko: jis buvo pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu.“ (Skirmantas Valentas)
Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Dievogala, Ragutis, K. Sėlis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė
Būga naudojo, daugiausia iki 1904 m. carinio draudimo panaikinimo spausdinti lietuviškais rašmenimis (lotyniškų raidžių pagrindu), labai daug slapyvardžių: Braškutis, Braškutis bei Trinkutis, Dar-krutą, V. Dausietis, Dievogala, D-la, , Dusėtiškis (?), Jis, J. K. ir K. B., K. S., K. S-s, K. Masionis, Rag., Ragutis, K. Sėlis, K. Sielis, J. St…is, Studentas, Studentas K. B-a, S. Ubašlaitė, K. Ulys, Vytinis, Žiegas.
Atstatęs lietuviškus vardus, istoriniuose šaltiniuose parašytus kitomis kalbomis
Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Būtent jis naujam gyvenimui prikėlė senuosius asmenvardžius. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“; joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (LDK kunigaikščių vardai, istoriniuose šaltiniuose parašyti kitomis – lotynų, vokiečių, rusų, lenkų – kalbomis, labai įvairavo).
Būgos atstatyti kunigaikščių vardai Mìndaugas, Vaĩšvilkas, Trenióta, Traidenis, Vytenis, Algirdas, Kęstutis, Jogáila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigáila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.
Atradęs aisčių protėvynę ir jų genčių buveines
Būgos išvados: lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijoje; lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Antai rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas surado Dnepro baseine daug Būgos dar nežinotų baltiškų vietovardžių ir nustatė, jog senovėje čia baltų gyventa net didesniame plote negu manė Būga.
Pamokindavęs „kalbos susintojus“
Besaikius kalbos grynintojus (kraštutinius puristus) Būga vadino „kalbos susintojais“, todėl labai nemėgo prasimanytų naujadarų, kuriuos, pasiduodami kalbos gryninimo vajui, vis „išrasdavo“ nemokšos kalbos mėgėjai. Būga apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, keliauninkas, kūdikis, labas, liaudis, marios, nieku būdu, pirmenybė, pragyventi, priepuolis, riba, sarmata, skriauda, stebėtinas, tik ką, užgaida, užmušti, užsigeisti, užtekti, vilna ir daugelį kitų, kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Juk seniai žinoma tiesa, kad panašiai skambą žodžiai nebūtinai turį būti paskolinti, jog jie gali būti ir iš senovės paveldėti. O tai atskirti ir išaiškinti galįs tik kalbos mokslo specialistas, išstudijavęs garsų raidos dėsnius.
Būgai įrodžius priesagos -ūnas lietuviškumą, buvo apginta nemaža lietuviškų žodžių, pavyzdžiui, atėjūnas, bastūnas, bėgūnas, didžiūnas, pagyrūnas, pirmūnas, seniūnas ir kt., sykiu ir pavardžių – Braziūnas, Motiejūnas, Valančiūnas, Žebriūnas ir daugybė kitų.
Lietuvių kalbos žodyno pradininkas
Akademinis (20 tomų) lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), pradėtas rengti K. Būgos. 1902 m. jis pradėjo, iki 1924 m. sukaupęs iš viso maždaug 617 tūkstančių (17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų) žodžių „lakštelių“ (lapelių, kortelių), šimtmetį – būtent iki 2002 m. – trukusią kelių kartų mokslininkų, per 70 žodynininkų vykdytą LKŽ epopėją.