KALBOTYRA IR JOS ŠAKOS
1.1. Mokslas, tiriantis kalbą, vadinasi kalbotyra, arba lingvistika. Skiriamos kelios kalbotyros šakos. Kalbos istoriją, kalbos reiškinių raidą nagrinėja i s t o r i n ė , arba d i a c h r o n i n ė , kalbotyra. Kalbotyros šaka, kuri į kalbą ir jos reiškinius žiūri statiškai, kuriai rūpi tam tikro laikotarpio kalbos sistema, yra s i n c h r o n i n ė kalbotyra. Kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius tiria s t r u k t ū r i n ė kalbotyra. Istorinės kalbotyros šaka l y g i n a m o j i kalbotyra nagrinėja giminiškų kalbų faktus ir jų santykius. Yra kalbotyros šakų, kurių objektas – socialinių reiškinių santykiai su kalba: visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene nagrinėja s o c i o l i n g v i s t i k a , tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba – e t n o l i n g v i s t i k a . Kalbotyra turi keletą šakų, kurios tiria atskiras kalbos sandaros dalis ir atskirus kalbos lygmenis. Kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes nagrinėja f o n e t i k a (žr. skyrių „Fonetika“). Kalbotyros šaka, tirianti kirtį ir intonaciją, vadinasi a k c e n t o l o g i j a , arba kirčiavimas (žr. skyrių „Kirčiavimas“). Kalbos tarmes, tarmių susidarymą ir jų raidą nagrinėja d i a l e k t o l o g i j a . (Apie lietuvių kalbos tarmes žr. 3.1–3.4.)
1.2. Gramatika tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos: m o r f o l o g i j a , kurios objektas – žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir kaityba, ir s i n t a k s ė , nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą. Lietuvių kalbos morfologija plačiau aprašoma skyriuje „Morfologija“, sintaksė – skyriuje „Sintaksė“.
1.3. Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t.y. kalbos žodyną. Ji skyla į keletą atšakų, nagrinėjančių žodžius kilmės, reikšmės ir kitais atžvilgiais. Pagal kilmę žodžiai skirstomi į savuosius žodžius ir skolinius. S a v i e j i ž o d ž i a i , arba veldiniai, sudaro seniausią kalbos žodyno klodą. Lietuvių kalboje dalis veldinių paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės laikų, pvz.: akis, brolis, motina, trys. S k o l i n i a i – iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai ar kitokie kalbos elementai: priešdėliai, priesagos, žodžių junginiai. Žodžiai, pasidaryti iš kitų – p a m a t i n i ų – žodžių, yra d a r i n i a i : degalinė (: degalai), kepinys (: kepti), pastogė (: po stogu). Juos tiria žodžių daryba. Pagal reikšmę žodžiai gali būti h o m o n i m a i – vienodai skambantys, bet turintys skirtingą reikšmę, pvz.: kasa (plaukų) ir kasa (banko); s i n o n i m a i – vienodą arba artimą reikšmę turintys žodžiai, pvz.: kiškis ir zuikis; a n t o n i m a i – priešingos reikšmės žodžiai, pvz.: diena – naktis, juodas – baltas. Atskiros leksikologijos atšakos yra etimologija ir onomastika. E t i m o l o g i j a aiškina žodžių kilmę, o n o m a s t i k a – asmenvardžius, vietovardžius ir kitus tikrinius vardus. Prie leksikologijos šliejasi f r a z e o l o g i j a , tirianti pastovius, sustabarėjusius žodžių junginius, vadinamuosius frazeologizmus, kurių reikšmė nutolusi nuo juos sudarančių žodžių reikšmės, pvz.: dėti į akį „miegoti“, išlindo yla iš maišo „paaiškėjo apgaulė, blogas darbas“.
1.4. Kalbos stilius tiria kalbotyros šaka stilistika. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais. Funkciniai stiliai skiriami pagal kalbos vartojimo sritis.
1.4.1. Buitinis, arba šnekamasis, stilius yra kasdienio bendravimo stilius, vartojamas neoficialiosiose gyvenimo srityse: šeimoje, gatvėje, buityje ir pan. Jam būdingas kalbos individualumas ir šmaikštus (ar šiurkštus) vaizdingumas, trumpi sakiniai, pvz.: – Iš kur tu? – Iš namų. – Ir sugalvok tu man tokiu oru eiti geležinkeliu! – Kad man būtinai reikėjo. (Kazys Jankauskas, 1993)
1.4.2. Meninis, arba grožinis, stilius vartojamas grožinėje literatūroje, atlieka estetinę bei ekspresinę funkciją. Šiam stiliui būdingas individualumas, subjektyvumas ir vaizdingumas, pvz.: Medis apačioje grikštelėjo, susvirduliavo lyg nežinodamas, į kurią pusę griūti, – ir triokštelėjęs nuslinko žemyn šlamšdamas. Krito staigiai. Vainikuota galva dusliai šlumštelėjo į žemę. Spiečius sniegulių ištryško iš viršūnės. Pušis dar krūptelėjo, sušiureno pastarą kartą ir nutilo. (Antanas Vaičiulaitis, 1996)
1.4.3. Mokslinis stilius – mokslinės veiklos, mokslinių darbų rašymo stilius. Jo pagrindinė funkcija – apibendrinti ir perduoti informaciją. Šiam stiliui būdingas faktų konstatavimas, objektyvumas, ilgi išplėstiniai sakiniai, pvz.: Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių: Rusnė – iš upės vardo Rusnė, Dysna – iš upės vardo Dysna, Dūkštas – iš ežero vardo Dūkštas, Alovė – iš upės vardo Alovė ir t. t. (Aleksandras Vanagas, 1996)
1.4.4. Kanceliarinis stilius vartojamas raštvedyboje. Juo rašomi įvairūs tarnybiniai dokumentai, reikalų raštai. Kanceliarinio stiliaus ypatybė – oficialumas, standartiškumas, tikslumas, pvz.: Informuojame, kad jūsų paraiška buvo svarstyta Komisijos posėdyje. Komisijos narių nuomone, sumanytas darbas yra aktualus ir remtinas. Prašom iki š. m. gruodžio 10 d. pateikti autorių sąrašą ir smulkų darbo planą.
1.4.5. Publicistinis stilius – tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais. Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai prasideda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma vienintelė Lietuvoje Martyno Mažvydo „Katekizmo“ knyga, atidaroma Lietuvos senųjų knygų ekspozicija. („Lietuvos rytas“, 1997 01 08)
1.5. Reikšmingiausi lietuvių kalbos stilistikos veikalai yra Juozo Pikčilingio dviejų dalių „Lietuvių kalbos stilistika“ (1971–1975) ir Kazimiero Župerkos „Lietuvių kalbos stilistika“
(1983). Kompiuterinis lietuvių kalbos žinynas. Nuo morfologijos iki reikalų raštų, sudarė Petras Kniūkšta, Vilnius: Šviesa, 2004.
Kalbotyros kryptys
Kaip jau ne kartą minėjome, kalbos mokslinių tyrimų laukas yra be galo platus ir įvairiakryptis.
Kalbos reiškinių istorinę raidą tyrinėja diachroninė kalbotyra (gr. chronos „laikas“), dar kitaip vadinama istorine; ta kalbotyros kryptis, kuri siekia pateikti kurio nors laikotarpio statinį kalbos aprašą, nesvarbu, kokia šių reiškinių kilmė ir raida, vadinama sinchronine kalbotyra.
Giminiškų kalbų sąsajas, jų kilmę bei istoriją nagrinėja diachroninės kalbotyros atšaka – lyginamoji kalbotyra, kitaip – komparatyvistika (lot. comparativus „sulygintas“), o gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kaip sinchroninės kalbotyros atšaka, gretindama giminiškų ar negiminiškų kalbų faktus, ieško jų skirtumų.
Struktūrinei kalbotyrai rūpi ištirti kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius, o aprašomajai, kitaip – deskriptyvinei (lot. describere „aprašyti“) kalbotyrai, detaliai aprašyti ir inventorizuoti kurios nors kalbos faktus.
Pagal tyrimo objektą struktūrinė kalbotyra skirstoma į šakas ir atšakas. Trumpai aptarsime pačias pagrindines, jums iš mokyklų programos jau žinomas kalbotyros šakas, kurios paprastai kelia tikslą ištirti ir aprašyti kalbą, kaip tam tikrą sistemą, ar kodą.
Taigi kalbos garsų sistemą skirtingais aspektais tiria fonetika, fonologija, akcentologija (kitaip – kirčiavimas), gramatinę kalbos sandarą – morfologija ir sintaksė, o žodžių darybos modelius – žodžių daryba. Kalbos žodyną, atskirus jo segmentus ir jo istorinės raidos dėsnius siekia ištirti ir aprašyti keletas atšakų: leksikologija, terminologija, onomastika, toponimika, čia svarbu paminėti žodynų sudarymo principus tiriančią leksikografiją. Senas tradicijas turinti dialektologija tiria ir aprašo tarmes. Skirtingas kalbos atmainas, kaip atskirus kalbos stilius, ir jų vartojamas kalbos priemones, šių priemonių emocines ir ekspresines ypatybes tyrinėja stilistika.
Kitokio kalbos aprašo galimybes suteikia ir jums gal dar nelabai girdėti mokslai. Naujų kalbos tyrimų perspektyvų atveria sociolingvistika, tirianti kalbos ir visuomenės reiškinių santykius. Jos siūlomi metodai leidžia aprašyti, kaip kalba susijusi su tokiais socialiniais veiksniais kaip socialinė klasė, išsilavinimas, profesija, amžius, lytis, etninė kilmė ir pan. Jai rūpi ištirti socialines ir regionines kalbos atmainas, kalbinio kodų vartojimą ir kaitą skirtingose kalbinės bendruomenėse, daugiakalbystės ypatumus, kalbėtojų nuostatas bei jų kaitą ir pan.
Teksto lingvistika savo objektu laiko tekstą – aukštesnės nei sakinys kalbos vartojimo pakopos vienetą, kuris paprastai apima daugiau nei sakinį, nors gali būti sudarytas ir tik iš vieno sakinio. Ši kalbotyros šaka siekia nustatyti kriterijus, kurie leistų apibrėžti tekstą ir pateikti skirtingas tekstų tipologijas. Dar vienas teksto lingvistikos uždavinys – aprašyti teksto struktūrinius vienetus ir ištirti tas kalbos priemones, kurių pagrindinė funkcija yra tekstinė, t. y. kurių paskirtis – susieti atskirus teksto elementus į vientisą, rišlų tekstą.
Diskurso analizė, kiek vėliau nei teksto lingvistika susiformavusi gimininga kalbotyros šaka, tiria kalbos vartojimo dėsningumus skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Šie tyrimai leidžia aprašyti, kaip varijuoja skirtingų diskurso bendruomenių kalba, jų socialiniams poreikiams kuriamų skirtingų diskurso žanrų kalbinės (gramatinės, fonologinės, leksinės, stilistinės) ypatybės. Dar viena palyginti nauja kalbotyros kryptis – lingvistinė pragmatika (gr. pragma „veiksmas“) – siekia aprašyti kalbos ir jos vartojimo situacijos, kitaip – konteksto, santykį, ištirti, kaip per kalbą kuriami ir palaikomi kalbos vartotojų santykiai, kaip kalba konstruojama socialinė tikrovė. Toks pragmatinis požiūris į kalbą ir jos vartojimą padeda paaiškinti, kaip tam tikrame kontekste kuriamos ir interpretuojamos kontekstinės reikšmės.
Turint omenyje, koks įvairialypis bei daugiaplotmis reiškinys yra kalba (kalbos) ir kalbos vartojimas, akivaizdu, kad čia apžvelgtos kalbotyros šakos neišsemia visų mokslo teikiamų galimybių tirti kalbą.
žr. http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/371
Istorinė kalbotyra arba diachroninė kalbotyra – tiria kalbos istoriją, jos atsiradimą, vystymąsi, keitimąsi, plėtrą, išplitimą pasaulyje bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų, kalbų grupių bei jų šeimų giminingumą, kalbos reiškinių raidą. Tiria žodžių kilmės bei jų raidos problemas fono-semantinių bendrybių nustatymo plotmėje (lingvistinė etimologija), taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius įvairiose kalbose, jų grupėse ir jų šeimose.
- Lyginamoji kalbotyra – tiria giminiškų kalbų faktus ir jų santykius.
- Sinchrononė kalbotyra – tiria tam tikro laikotarpio kalbos sistemą
- Struktūrinė kalbotyra – tiria kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius.
Etnolingvistika – tiria tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba.
Sociolingvistika – tiria visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene.
Akcentologija arba kirčiavimas – tiria kirtį ir intonaciją.
Dialektologija – tiria kalbos tarmes, jų susidarymą ir raidą.
Fonetika – tiria kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes.
Gramatika – tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos:
- Morfologija – jos objektas – žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir žodžių kaityba.
- Sintaksė – nagrinėja sakinių ir žodžių junginių sandarą.
Leksikologija – tiria žodžius, t. y. kalbos žodyną.
Stilistika – tiria kalbos stilių. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.
žr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalbotyra
| KALBOTYROS ŠAKOS |
|
Kalbotyros šakos pagal kalbų ir jų reiškinių tyrimo aspektus:
Kalbos vienetus tiriančios kalbotyros šakos:
Leksikologija Leksika – tai kalbos žodžių visuma. Žodžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius. Bendriniai žodžiai žymi ne tik atskirą daiktą, reiškinį ar pan., bet ir jų rūšį, pvz., upė, žmogus. Tikriniai žodžiai (ar junginiai) įvardija atskirus objektus, juos išskiria iš kitų panašių, pvz., Agluona (upė), Jonas Petraitis. Mokslas, tiriantis leksiką, vadinamas leksikologija. Skiriami keli leksikologijos poskyriai (šakos):
Leksikografija Žodynų sudarymo mokslas ir praktinis jo taikymas vadinamas leksikografija. Žodynai būna lingvistiniai (pateikiantys informaciją apie žodžius) ir enciklopediniai (pateikiantys informaciją apie realijas). Lingvistiniai žodynai yra gana įvairūs: vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai, regioniniai (kurios nors tarmės ar šnektos); kuo nors išsiskiriančių leksikos vienetų (antonimų, frazeologizmų, sinonimų) ir t. t. Onomastika Mokslas, tiriantis tikrinius vardus (onimus), vadinamas onomastika. Pagrindinės tikrinių vardų klasės yra šios:
Skiriamos dvi svarbiausios onomastikos šakos:
Asmenvardžių rūšys:
Vardai yra įvairios darybos ir kilmės. Pagal vartojimo laiką lietuvių vardyne jie skirstomi į tris grupes:
Pavardės kilmės požiūriu detaliau skirstomos į dvi grupes: lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardės. Vietovardžiai skirstomi į du pagrindinius tipus: gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardai. |
žr. http://www.aruodai.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=26&Itemid=42