Pirminės kalbos paskirtys (funkcijos):
- Komunikacinė – būti žmonių tarpusavio bendravimo, sužinojimo priemone. Kalba suteikia galimybę kiekvienam tam tikros visuomenės nariui perteikti kitam informaciją, susijusią tiek su buitiniu gyvenimu, tiek su mokslu, mokymusi, profesija, kultūrine ir bet kokia kita veikla.
- Ekspresinė – leidžia realizuoti žmogui norą išsakyti kitam savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalyti savo patyrimu, idėjomis sumanymais. Funkcija išryškėja, kai žmoguje susikaupia naujų idėjų, kai jis ilgesnį laiką būna vienišas, depresijos ar džiaugsmo apimtas.
- Kogitacinė arba mąstomoji – su kalba, kaip tam tikra specifinių ženklų sistema, žmonės formuoja savo mintis ne tik bendravimo procese, bet ir įvairiapusėje savo materialinėje bei dvasinėje veikloje.
- Gnoseologinė arba pažintinė – padeda pažinti žmogaus tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo ir kultūros laimėjimus.
- Nominatyvinė arba įvardijamoji – kalbos žodžiais pavadinami, įvardijami daiktai, reiškiniai, sąvokos.
Antrinės kalbos paskirtys (funkcijos):
- Estetinė – ryškiausiai atsiskleidžia tautosakoje ir beletristiniuose raštuose, kuriant meninius vaizdus.
- Reprezentacinė – esmę sudaro tai, kad kalboje atsispindi tam tikros visuomenės ar tautos gyvenimas, materiali ir dvasinė kultūra. Ji parodo tikrovę, tikrovės atkūrimą ir ryšį su pasauliu.