Aistiškosios tapatybės žinykla Kazimiero Būgos tėviškėje

KONCEPCIJA BŪSIMIEMS PROJEKTAMS

Tikslai:

1. Šiuolaikinėmis priemonėmis aktualinti ir populiarinti žymaus lietuvių kalbininko Kazimiero Būgos mokslinį paveldą, kuriant inovatyvias bei pavyzdines priemones, įgalinančias lemtingai revoliucinį humanitarinio ugdymosi proceso pokytį, sukuriant Būgos kaip lemtingiausio bei įdomiausio Lietuvos (ir baltistikos) kalbininko įvaizdį, 2019 m. patraukliai įprasminant 140-ąsias jo gimties metines

2. Kazimiero Būgos tėviškėje, Pažiegės vienkiemio sodyboje ir jos aplinkoje, įsteigti ir išpuoselėti „Aistiškosios tapatybės žinyklą“ – aisčių genčių pasaulėvokos muziejų ir baltų kultūros centrą, sukuriant pažintinų objektų tinklą, Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus pastatuose įrengiant vandentiekio ir nuotekų, vėjo ir saulės energijos jėgainių, kieto kuro ir geoterminio šildymo infrastruktūrą, o ypač – sukuriant patrauklią edukacinę programą ir inovatyvias komunikacijos priemones.      

Uždaviniai:

1.1. sutelkti, pasiūlant virtualaus bendradarbiavimo prieigas, K. Būgos tyrimais, jo jubiliejumi, inovatyvių metodų bei technologijų taikymu ir revoliucine ugdymosi aktualizacija suinteresuotus mokslininkus, akademines bei kitas institucijas;

1.2. aktualinti kalbininko mokslinį paveldą, inicijuojant ir koordinuojant interakcijas, kurių metu būtų dalinamasi žiniomis, susijusiomis su šiuo ir kitais lingvistikos, humanistikos korifėjais;

1.3. įsteigti bei puoselėti neformalią (nuotolinio ugdymosi) ugdyklą – „Lingvistikos Darbuotojų Kolegiją“ (preliminarus pavadinimas);

1.4. suskaitmeninti visą reikšmingiausią K. Būgos mokslinį rašytinės kūrybos paveldą – svarbiausia „Rinktinių raštų“ tris tomus (1 t. – 655 psl., 2 t. – 730 psl., 3 t. – 1008 psl.) ir „Rodyklę“ (atskira 398 psl. knyga), taigi iš viso šių raštų – 2791 puslapiai (1396 lapai A4 formatu), taip pat svarbiausiuosius tyrinėjimus apie K. Būgą – iš viso iki 2000 lapų A4 formatu;

1.5. atlikti K. Būgos biografijos ir jo – bei apie jį – pamatinių tekstų mokslinį (istorinį, lingvistinį, lyginamosios analizės, semiotinį ir kt.) tyrimą, o šiojo pagrindu sukurti patrauklius nuopelnų aprašus; 

1.6. sudaryti gyvenimo bei kūrybos, užsiminimų bei prisiminimų ir kitų faktų skaitmeninę interaktyvią antologiją „Kazimiero Būgos atspindžių chrestomatija“;

1.7. užsakyti, o atlikus apklausą, įsigyti ir instaliuoti interaktyvų stendą;

1.8. pristatyti ekspoziciją „Kazimiero Būgos palikimas – inovatyviai“ ir interaktyvų stendą su įdiegtomis ugdymosi programomis;

1.9. sukurti bei įdiegti virtualią ekskursiją (su skaitmeniniu vadovu) „K. Būgos pėdsakais“;

1.10. Dusetose stovinčiai K. Būgos skulptūrai (paminklui) sukurti bei įdiegti skaitmeninio prakalbinimo įrangą;

1.11. kasmet Pažiegėje rengti kalbotyros (lituanistikos, baltistikos, semiotikos ir kt.) mokslininkų bei studentų santalkų kūrybines stovyklas, kartu plėtojant nuotolines kūrybines sąveikas;

1.12. sudėliojus bei apibendrinus kūrybinių sąveikų rezultatus, parengti skaitmeninių ugdomųjų priemonių (lygiais, pakopomis ir kategorijomis diferencijuotų, pradedant nuo „patenkinamai išsilavinusiojo“ ir baigiant „lingvistikos daktaro kvalifikacija“, testų, klausimynų, užduočių, analitinių komentarų, vaizdinių iliustracijų, komparatyvinių sugretinimų ir kt.) ciklą „Lietuvos Didysis Kalbininkas“, t. y. instrumentarijų kaip inovatyvią – humanitarinio ugdymosi procesui lemtingą – edukacinę programą;

1.13. pagal šią programą 2019 m. rudenį inicijuoti, K. Būgos jubiliejui dedikuotą, nacionalinį edukacinį konkursą (Kalbotyros olimpiadą), sieksiantiems tam tikros „Lituanistikos Domesio Kategorijos“ ar net „Lingvistikos Daktaro Kvalifikacijos“ į(si)vertinimo;

1.14. parengti K. Būgos jubiliejaus programą ir ją pristatyti žiniasklaidoje;

1.15. 2019 m. lapkričio mėn. muziejaus patalpose, Dusetų kultūros centre ir dailės galerijoje surengti jubiliejaus iškilmes – atnaujintų eksponatų ir parodos atidarymą, mokslinę konferenciją ir šventinį vakarą, kurio metu meniniai intarpai papuoš interaktyvios edukacinės programos pristatymą ir nacionalinio konkurso dalyvių bei laureatų apdovanojimus;

1.16. vykdyti projekto sklaidą, pirmiausiai veiklas skelbiant viešojoje elektroninėje erdvėje ir galiausiai siekiant, kad populiarūs ir interaktyvūs tiekiniai – „Kazimiero Būgos atspindžių chrestomatija“, draugiškos aplinkai ir vartotojams ugdomosios priemonės, inovatyvius metodus bei technologijas taikanti edukacinė programa – ir jų nuorodos būtų prieinami www.buga.zarasumuziejus.lt, universitetų, institutų, gimnazijų, muziejų bei bibliotekų interneto svetainėse, ypač virtualioje kultūros paveldo informacinėje sistemoje „epaveldas.lt“;

2.1. įrengti baltų (aisčių) religijos alką su mitologinių skulptūrų takais (ir šventovėmis), žyminčiais skirtingų genčių pasaulėvoką;

2.2. sukurti ir vesti mitologų (J. Basanavičiaus, K. Būgos, A.J. Greimo, M. Gimbutienės, P. Dundulienės, V. Toporovo, N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus, D. Razausko ir kt.) teatralizuotas pamokas (su inovatyviomis technologijomis);

2.3. sukurti ir vesti baltistų (žinomų prūsistų, latvistų, lituanistų) teatralizuotas pamokas (su inovatyviomis technologijomis);

2.4. įrengti baltų mitologijos interaktyvų klojimo teatrą;

2.5. kurti aisčių kultūros virtualius objektus (kad būtų virtualiai įrengtos piliakalnių gyvenvietės, pilkapiai, ūkio ir karo reikmenys, drabužiai, papuošalai ir kt.);

2.6. kurti Durbės, Prūsų sukilimo, Saulės ir kitų mūšių virtualias inscenizacijas bei žaidimus;

2.7. ypatingu statiniu ir veiklos programa įprasminti gyvųjų baltų (latvių ir lietuvių) vienybės šventyklą – kaip baltiškosios kultūros ir jos mentaliteto formavimo edukacinį centrą;

2.8. sukurti latvių ir lietuvių kalbų bei kultūrų mokymosi (patrauklaus ir greito) virtualią programą (iki 365 pamokėlių po 10–15 min.);

2.9. sukurti prūsų kalbos interaktyvaus mokymosi žaidimą;

2.10. pristatyti virtualią „Aistiją“, sukuriant prūsų, latvių ir lietuvių pamatinių tekstų antologiją su vertimais į viena kitos giminiškas kalbas, sykiu sukuriant bendrinę baltų kalbą, į kurią būtų išversti Latvijos ir Lietuvos himnai, dar kiti latviams ir lietuviams žinomiausi, jų kultūras geriausiai reprezentuojantys, tekstai;

2.11. semiotikos bandymų dirbtuvėje supažindinti lankytojus su semiotinės analizės pradžiamoksliu, kad jie galėtų giliau suprasti interpretuodami mitų ir kitų pasakojimų kodus;

2.12. įrengti svečiams (turistams), vietos (seniūnijos, rajono) gyventojams, edukacinių užsiėmimų bei vasaros stovyklų dalyviams patrauklias menų, amatų ir mokslų kūrybines dirbtuves „Susikurk sau …“, kuriose kiekvienas, pasirinkęs meno ar amato ruošinį, galėtų pasidaryti sau mielą suvenyrą arba tiesiog išbandyti savo galimybes patyrinėjant kurio nors meno, amato ar mokslo metodus;

2.13. įrengti vandentiekio ir nuotekų sistemas, taip pat tualetus, kriaukles, dušus namo ir klėties pastatuose;

2.14. buvusio malūno vietoje įrengti vėjo jėgainę ir saulės kolektorių;

2.15. namo patalpose įrengti kieto kuro ir geoterminio šildymo infrastruktūrą;

2.16. švenčiant Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22 d.), kasmet savaitgaliais (penktadienį, šeštadienį, sekmadienį) Pažiegėje ir Dusetose rengti (baltų kalbų ir kultūrų) pažintinių renginių ciklą „Aisčių mugę“, kartu su jau tradicija tapusia „Derliaus“ švente;

2.17. rengti virtualias ir interaktyvias kalbotyros, semiotikos, baltistikos, mitologijos ir kitų humanitarinių sričių studijas, tyrinėjančias ar praskleidžiančias aistiškąją tapatybę;

2.18. įsteigti Latvijos ir Lietuvos kalbininkų virtualų memorialinį muziejų;

2.19. įsteigti Latvijos ir Lietuvos memorialinių muziejų asociaciją, kuri išvien, be kita ko, puoselėtų baltiškosios piligrimystės vietas ir skatintų tokius maršrutus;

2.20. sukurti Latvijos ir Lietuvos kultūrų „genealoginius medžius“ – kultūros veikėjų (rašytojų, poetų, filosofų, humanitarų ir kt.) santykių, t. y. istorinių, idėjinių ir kūrybos sąsajų, stendą;

2.21. šalia muziejaus esančio miškelio kalvose, greta baltų (aisčių) religijos alko su mitologinių skulptūrų takais, įsteigti ir įrengti Lietuvos ir Latvijos poetų bei kalbininkų alką;

2.22. organizuoti tautodailininkų vasaros plenerus, į kuriuos būtų kviečiami kūrėjai iš Lietuvos ir Latvijos, kurių kiekvienas kasmet kurtų mitologijos ženklus, Lietuvos ar Latvijos poetui ar kalbininkui dedikuotą kūrinį – skulptūrą, instaliaciją, žemės meno objektą ir kt., – įsivaizduojamai ar etnografiškai turintį baltiškos kultūros bruožų;

2.23. prie kiekvieno mitologijos ženklo, poetui ar kalbininkui skirto kūrinio-paminklo įrengti skaitmeninio nuskaitymo lentelę, kurios kodą nuskaičius išmaniuoju telefonu, būtų galima išgirsti pasakojimą apie mitologijos reiškinį, čia įamžintą Lietuvos ar Latvijos įžymybę, pasiklausyti jo kūrinių ištraukų.  

 

Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus naujos ekspozicijos aprašymas (planas):

1. Atnaujintas Būgų giminės genealoginis medis.

2. Būgų sodybos (pastatų, aplinkos) maketas (ar virtualus stendas), papildančiosios realybės media.

3. Kalbotyros istorijai skirta (reali ar virtuali) erdvė, kur būtų žymiausių pasaulio baltistų ir Lietuvos kalbininkų sąrašas (su jų nuopelnų aprašymais), ir Būgos – kaip pirmojo lietuvio istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalo – statuso išryškinimas.

4. Būgos mokslinio paveldo įvertinimui skirta (reali ar virtuali) erdvė, kur būtų patraukliai pateikta jo nuopelnus pabrėžiančių citatų rinktinė.

5. Leksikologijai ir leksikografijai skirta erdvė, kur lankytojai galėtų pakilnoti Būgos surinktų kortelių dėžes (iš viso 17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų), o į tuščias korteles – įrašyti lietuvišką žodį ar sakinį; taip pat galėtų pavartyti 20 Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) tomų.

6. Onomastikai skirta erdvė, kur būtų Būgos atstatytų lietuviškų vardų, istoriniuose šaltiniuose parašytų kitomis kalbomis, aiškinamasis stendas.

7. Etnonimikai skirta (reali ar virtuali) erdvė, kur būtų Būgos atrastos aisčių protėvynės ir jų genčių buveinių žemėlapis, gretinamas su vėlesnių mokslininkų (V. Toporovo ir kt.) atradimų žemėlapiais.

8. Lietuvių kalbos norminimui – „kalbos mažmožiams“ – skirta (reali ar virtuali) erdvė, kur būtų Būgos apgintų žodžių, su pamokymais „kalbos susintojams“, stendas (realus arba virtualus).

9. Būgos bibliografijos (autentiškų knygų bei spaudinių) lentyna ir jo mokslinių straipsnių bei knygų aiškinamasis (realus ar virtualus) stendas.

10. Būgos vaikystėje ir jaunystėje galimai skaitytų raštų lentyna (ypač draudžiamoji 1864–1904 m. laikotarpio lietuviškoji raštija), taip pat studijuojant ir profesoriaujant galimai skaitytų knygų bei spaudinių biblioteka (spinta).

11. Slapyvardžių (realus ar virtualus) stendas – apie tai, kada kokius Būga slapyvardžius naudojo.

12. Būgos biografijos – jo gyvenimo esminių spektaklių pagal semiotinę naratyvinių reikšmių analizę – scenarijai ir vaidybinių improvizacijų scena.  

13. Kalbininko draugų ir bendražygių, žymių sekėjų ir gerbėjų nuotraukų, korespondencijos, prisiminimų ir kt. (reali ar virtuali) galerija.

14. Kalbotyros, baltistikos ir mitologijos kūrybinės dirbtuvės – klausimai, testai, dėlionės, žaidimai, animaciniai filmukai ir kitos edukacinės programos naudojantis, be kita ko, ir išmaniosiomis technologijomis, interaktyviais stendais ir kt.  

15. Skaitančio, mąstančio ir rašančio Būgos laikysenos pavaizdavimai tokiu būdu, kad lankytojai galėtų pamėgdžioti, patys įsijausdami patirtų šias pagrindines mokslininkų ir kūrėjų būsenas (pavyzdžiui, galėtų paskaitinėti kalbininko skaitytas knygas, parašinėti senovine plunksna ir kt.).

16. Iki 15 min. trukmės reprezentacinis (animacinis) filmukas apie Kazimierą Būgą.  

 

Tikslinės auditorijos:

1. akademinė bendruomenė – humanitarinių mokslų, lituanistikos bei baltistikos mokslininkai ir studentai;

2. mokyklinio amžiaus vaikai ir jų mokytojai;

3. muziejaus lankytojai, turistai, apsilankę Dusetose ar Pažiegėje;

4. nacionalinio konkurso (Kalbotyros olimpiados) dalyviai;

5. K. Būgos minėjimų, jo jubiliejaus iškilmių ir baltiškų švenčių bei renginių dalyviai;

6. visi www.buga.zarasumuziejus.lt svetainėje įdiegtų edukacinių tiekinių naudotojai;

7. besidomintys inovatyviomis edukacinėmis priemonėmis ir revoliuciniais humanitarinio ugdymosi pokyčiais;

8. kasmet savaitės trukmės tautodailininkų pleneruose dalyvaus keliolika skulptorių, kryždirbių, instaliacijų ir žemės meno kūrėjų;

9. latviai, lietuviai ir kiti, norintys pažinti baltų kultūrą.

 

Temos:

1. Kazimiero Būgos biografija, jo mokslinis paveldas ir svarbiausieji tyrinėjimai apie jį.

2. Baltų istorijos, mitologijos, kalbų ir kultūrų edukaciniai bei reprezentaciniai (pa)tyrimai.

 

Išskirtinumas:

1. provincijos atokioje vietovėje esančiam muziejui sukuriama pavyzdingai ir optimaliai moderni infrastruktūra – inovatyviai plėtojamos memorialinio muziejaus, žymios asmenybės įvaizdžio ir baltų kultūros pristatymo kompleksinės galimybės;

2. įsteigiama ir puoselėjama neformali nuotolinio kalbotyros bei kito humanitarinio ugdymosi virtuali ugdykla;

3. iki 140-ojo jubiliejaus bus pasiekta, kad Kazimieras Būga taptų aktualiu, populiariu ir net įdomiausiu Lietuvos kalbininku;

4. genialaus kalbininko energijos įkvėpta, kūrybinė santalka sukurs išskirtinę, inovatyvią, moksliškai motyvuotą (metakalbų teorijomis pagrįstą) ir pavyzdinę neformalios edukacijos programą, įgalinsiančią lemtingai revoliucinį humanitarinio ugdymosi proceso postūmį, proveržį ar net pokytį formaliajame švietime;

5. nacionalinis edukacinis konkursas – „Kalbotyros (ilgainiui galbūt Humanistikos) olimpiada“ – taps tradiciniu ir modernios saviugdos priemonėmis išskirtiniu Lietuvos kultūros fenomenu;

6. „Aistiškosios tapatybės žinykla“ taps pirmuoju plačiu, visapusišku baltų muziejumi ir ryškiausiu baltų kultūros židiniu;

7. „Aistiškosios tapatybės žinykla“ taps avangardine Latvijos ir Lietuvos kultūrų santarmės – abipusio pažinimo ir vieningos plėtotės – jėgaine.

<…>

 

Idėjos autorius Rytis Pivoriūnas

 

Naujos kultūros laidos, skirtos Algirdo Juliaus Greimo metams „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“

Apie naujas kultūros laidas „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“ žiūrėkime:

http://alkas.lt/2017/04/15/ziurovu-isvys-nauja-kulturos-laidu-cikla-skrajojantys-ezerai-baltu-mitai-ir-simboliai-video

Pirma laida apie baltų mitinio pasaulio šventumą. Kodėl baltų mitologinis pasaulėvaizdis neatsiejamas nuo šventumo?  Ir kas iš tiesų yra mitai? Kaip pasireiškia mitologinio ir realaus pasaulio sąveika? Kuo ypatingas Vyčio simbolis? Atsakymus į šiuos klausimus surasime su mitologu dr. Dainiumi Razausku:

https://www.youtube.com/watch?v=maktArZUnlQ

Antroje laidoje sužinosime, kokios vijos „riša“ mus su senovės lietuviais – susipažinsime su archeologu, juvelyru, dainų autoriumi ir atlikėju Evaldu Babensku, kuris yra „metalistas“ visomis prasmėmis: jis rekonstruoja tūkstantmečių senumo metalinius papuošalus, groja grupėje „Obtest“, domisi chtoniškaisiais baltų simboliais:

https://www.youtube.com/watch?v=w9sYxJx5ijM

Galiausiai „ausime” mitų prasmių raštus su literatūrologu, literatūros kritiku, vertėju Kęstučiu Nastopka. Prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka save vadina Algirdo Greimo mokiniu ir yra sakęs, kad jo gyvenimo prasmė – įtvirtinti Greimo semiotiką Lietuvoje. Sužinosime, kodėl pasaulyje domimasi šiuo mokslu, išgirsime komentarą „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“, ką reiškia „vėliava“ kaip mitinis objektas:

https://www.youtube.com/watch?v=Qe_1PdpvJhI

Septyni mokinių klausimai apie Algirdą J. Greimą

Įprasminant Algirdo Juliaus Greimo metus  100-ąsias jo gimties metines, kovo 23 d. Dusetų kultūros centre įvyko edukacinis renginys, kuriame dalyvavo Kazimiero Būgos 9-12 klasių gimnazistai ir jų mokytojai; renginį organizavo bei vedė Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus darbuotojas Rytis Pivoriūnas; jis paaiškino, kuo aktualus Greimas ir kuo reikšminga jo puoselėta semiotika, pristatė lietuviškai išleistas jo knygas, ekrane buvo demonstruojamos jubiliato biografijos nuotraukas, buvo rodomas ir aptariamas filmas „Greimas“ (režisavo Saulius Beržinis, filmavo Algimantas Mikutėnas, 1991 m.). Visi mokiniai, kurie namuose atliko nurodytas užduotis, iš literatūros mokytojų gavo po jubiliejinį dešimtuką. Viena iš papildomų užduočių buvo – „parašyti klausimus, į kuriuos atsakymų skaitydami patys dar neradote, bet norėtumėte sužinoti“. Štai septyni gauti klausimai ir Ryčio Pivoriūno rasti bei pateikti atsakymai.

1.      Kas buvo jo sutuoktinė?

Gyvendamas Kaune, susipažino ir tapo artimas su Ona Bagdonaite. Vedė ją Paryžiuje 1948 m. Iš pirmosios santuokos ji turėjo dukterį Adą Martinkus. Ona Greimienė mirė 1982 m. Su Teresa Mary Kean Greimas praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Jie susituokė prieš pat Greimo mirtį. Vaikų neturėjo. Ji žinoma mokslininkė, be to, abu jie 1992 m. išleido Prancūzijoje itin vertinamą leksikografinį darbą Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas. Renesansas.  

2.      Ar knyga „Tautos atminties beieškant“ yra Algirdo Greimo?

Taip, išleista 1990 m. (Vilnius-Chicago). Tai pirmoji svarbiausia jo knyga apie mitologiją. Ją sudaro dvi knygos – Apie dievus ir žmones (penki dideli skyriai: I. Kaukai ir aitvarai, II. Aušrinė ir Laima, III. Apie bites ir moteris, IV. Dievai ir šventės, V. Deivilai; ji buvo ir atskirai išleista 1979 m.) ir Tautos atminties beieškant (septyni dideli skyriai: I. Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį, II. Dievai viešpačiai, III. Velnias ir Kalevelis, IV. Namų dievai, V. Perkūnas, Pergrubis ir Šventas Jurgis, VI. Saulė – marti, VII. Štai ką rugelis kalbėjo). Kita knyga, pati išsamiausia – visų Greimo mitologijos tyrinėjimų rinktinė, išleista jau gerokai po jo mirties – tai Lietuvių mitologijos studijos (2005 m).

http://www.greimas.eu/mitologija rašoma:

Mitologija buvo svarbus Greimo mokslinio darbo baras nuo pat tada, kai jis pradėjo savarankiškus tyrimus. Viename pokalbyje Greimas netgi teigė savo semiotinius tyrinėjimus pradėjęs nuo mitologijos, o ne atvirkščiai, mat jau 1965 m. lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavime skaitęs paskaitą apie lietuvių mitus. Tiesa, tąkart jis auditorijai kalbėjo apie jos pačios, modernios visuomenės mitus… Bet neužilgo vienas po kito ėmė pasirodyti ir senajai lietuvių mitologijai skirti straipsniai. Kad ir kaip būtų, iš mitologų darbų Greimas perėmė gaires, kaip atlikti semiotikos projektui būtiną perėjimą prie diskurso (stambesnio už sakinį kalbos vieneto) reikšminės sandaros aprašymo.

Greimas svarstė teorines mitologijos problemas ir nagrinėjo paskirus atvejus. Didžiąją dalį bendrųjų svarstymų jis paskelbė prancūziškai, o beveik visus praktinius tyrimus paskyrė senosios lietuvių mitologijos rekonstrukcijai. Šios rekonstrukcijos rezultatus daugiausia skelbė lietuvių išeivijos spaudoje ir apibendrino knygose Apie dievus ir žmones (1970) ir Tautos atminties beieškant (1990).

3.      Kodėl Greimas užsiėmė struktūrine semantika?

Tiksliau būtų sakyti, kad jis užsiėmė semiotika, nes Struktūrinė semantika (1966 m.) – taip vadinasi  pirmoji Greimo knyga, pelniusi jam, kaip mokslininkui, pasaulinį pripažinimą. Greimas siekė sukurti bendrą prasmės teoriją, paaiškinti, kaip prasmė atsiranda, gyvuoja ir nyksta. Šios teorijos pagrindus jis kaip tik ir padėjo savo „Struktūrinėje semantikoje“, nuo kalbotyros tiriamų kalbos vienetų – žodžių ir sakinių – eidamas prie diskurso semantikos, arba naratyvinės gramatikos. A. J. Greimas, skaitydamas paskaitą Vilniaus universitete apie bendruosius semiotikos klausimus, sakė: „Mes gyvenime įmurkdyti kaip šuniukai pasaulyje, kuriame mus supa daiktai, kurie yra reikšmingi, kurie „atakuoja“ mus savo reikšmėmis. Nuo ryto iki vakaro mums visokie ženklai neduoda ramybės (…) Ir šitas reikšmingo pasaulio supratimas gali būti mokslinio tyrinėjimo objektu“. Semiotikos svarbą humanitariniams ir socialiniams mokslams jis pats gretino su matematikos svarba gamtos mokslams

http://www.greimas.eu/semiotika rašoma:

Greimo mokslinę veiklą skatino vizija sukurti semiotiką kaip pagrindą ir bendrą metodologiją humanitariniams ir socialiniams mokslams. Savo tyrimus jis pradėjo nuo struktūrinės kalbotyros, kuri tuo metu laikyta moksliškos humanitarinės disciplinos pavyzdžiu, tačiau nebuvo taikoma semantikos problemoms. Jau pirmame stambiame veikale Struktūrinė semantika (1966) Greimas pristatė daug naujų sąvokų, o tai rodė pastangą kurti naują ir vieningą aprašymo kalbą, kuria būtų galima apibūdinti humanitariniams ir socialiniams mokslams bendrą tyrimų objektą – žmogiškąjį pasaulį. Greimas pasiūlė šį tyrimų objektą suvokti kaip reikšmę: žmogaus pasaulis yra tai, kas jam ką nors reiškia.

Toks universalus užmojis vedė Greimą ir jo mokinius prie bendresnių tyrinėjimų, skirtų ne tik natūraliajai kalbai, bet visoms žmogiškoms reikšmės sistemoms, per kurias kultūros, visuomenės ir asmenys suvokia pasaulį ir save. Čia išryškėjo svarbus pasakojimo vaidmuo: žmogus pasakoja pokalbiuose, meno kūriniuose, vaizduotėje, kone visur… Pasakojamumą arba naratyvumą Greimas laikė viena iš elementariųjų žmogaus buvimo pasaulyje formų. Šiuo požiūriu jis nagrinėjo tokius skirtingus reiškinius kaip grožinė, mokslinė literatūra ir kulinarinis receptas, jausmai ir socialinis gyvenimas. Tokia plati jo tyrimų panorama išsiskleidė veikaluose Apie prasmę (1970), Mopasanas: teksto semiotika (1975), Semiotika ir socialiniai mokslai (1976), Apie prasmę 2 (1983), Pasijų semiotika (1991, su Jacques Fontanille).

Viename paskutinių savo darbų, Apie netobulumą (1987), Greimas perėjo prie eseistinio stiliaus ir ėmėsi jį visą gyvenimą dominusių estetikos problemų. Grožio patyrimą jis susiejo su jusline prasmės pagava. Taip jis tarsi iš naujo grįžo prie vienos savo pirmame veikale iškeltos problemos, reikšmės ir juslinio suvokimo ryšio. Tai nestebina, jei turime omenyje, kad Greimas semiotiką laikė moksliniu projektu, apie kurį yra pasakęs, kad tai „nei mokslas, nei pasiekimas, nei doktrina, o kvietimas dirbti, jei norime suprasti žmogų“.

(Šį klausimą papildo toliau einantis klausimas)

4.      Kaip Greimas siekė savo tikslo – sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją?

Tai turbūt svarbiausias ir įdomiausias klausimas, todėl pažvelkime nuosekliai nuo pradžių.

1943 metais Greimas kaip literatūros kritikas debiutuoja straipsniu „Cervantes ir jo Don Kichotas“ jo paties įkurtame kultūros almanache „Varpai“. Beviltiškas Don Kichoto kovas Greimas lygina su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: kovojama prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Tokia paradoksali istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas: „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“,– rašė jis. 1948 m. apgynęs Sorbonoje daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais, jis išvyksta dėstytojauti į Aleksandriją, kur gilinasi į XX a. struktūrinę kalbotyrą, Claude‘o Lévi-Strausso antropologiją, Edmundo Husserlio ir Maurice‘o Merleau-Ponty fenomenologiją, susidraugauja su būsima prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Roland’u Barthes’u. Pratęsdamas Ferdinande‘ą de Saussure‘ą ir Louisą Hjelmslevą jis imasi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką. Penkiolika metų dėstęs Aleksandrijos, Ankaros bei Stambulo universitetuose, Greimas grįžta į Prancūziją. Nuo 1965 metų jis vadovauja bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams vienoje iš vadinamųjų didžiųjų Paryžiaus mokyklų – École des hautes études en sciences sociales (Aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokykla). Čia Greimas įkuria tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų iš viso pasaulio. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus, arba greimiškoji (greimienne) semiotinė mokykla.

Didysis Greimo mokslininko tikslas buvo sukurti prasmės teoriją. Greimo Struktūrinė semantika (1966) reiškė posūkį nuo leksinio semantinių laukų tyrimo į teksto kaip reiškiančios visumos analizę, taip pat nuo sistemos prie ją numatančio semiotinio proceso. Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal Vladimiro Proppo atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Pasirodo kiti fundamentalūs jo veikalai – Apie prasmę (1970), Maupassant‘as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983). Greimo semiotika neapsiriboja raštiškų tekstų analize. Naratyvinės gramatikos taisyklės aptinkamos įvairiausiose reikšmės apraiškose: literatūros, dailės ir architektūros kūriniuose, Evangelijos parabolėse, etinėje nuostatoje (iššūkis), aistrų proveržyje (pyktis), net kulinariniuose receptuose ar reklamoje. Plečiant tiriamą problematiką ir atveriant naujas prieigas, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenos semiotiką, nuo netolydumo prie tolydumo, nuo objekto prie subjekto. Į pirmąjį planą iškyla juslinis estetinis (esthesis) žmogaus santykis su pasauliu (Apie netobulumą, 1987), o nagrinėjant jausminį reikšmės matmenį išryškinamos sielos būsenų moduliacijos (Pasijų semiotika, su Jacques‘u Fontanille, 1991).

Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vadovas prof. Arūnas Sverdiolas teigia: „Mums greimiškoji semiotika svarbi tiek, kiek humanitarams ir socialiniams mokslininkams parūpsta epistemologiniai (pažinimo teorijos) ar metodologiniai klausimai ir kiek jie randa semiotikoje atsakymus į šiuos klausimus. Deja, mūsų humanitariniams ir socialiniams mokslams labai stinga ne tiktai teorijos, bet ir supratimo, kad jos stinga, vyrauja tyrinėtojo spontaniškumas ir tyrimo taikomasis pobūdis. Greimą mums dar reikės atrasti. <…> [Greimo centre] kruopščiai narstome Greimo ir kitų semiotikų teorinius darbus, nagrinėjame įvairiausius tekstus – literatūrinius, bet taip pat vizualinius, plastinius, reklaminius. Esame nagrinėję net restorano meniu, kvepalų buteliukus, politikų nuotraukas. Semiotika – ne tiktai teorija, bet ir praktika, reikia išmokti ir įgusti ją taikyti“.

„Semiotiką domina ne tik kalbėjimas ir žodžių prasmės, nes žmogus ne tik kalba, bet ir gestikuliuoja, ir mikčioja, ir juda, ir dainuoja, ir šoka ir taip vis įvairūs prasmės pareiškimo būdai. Ir Greimas bandė sukurti tą visuotinę reikšmės teoriją, kaip atpažinti reikšmę, na ir svarbiausia, kaip ją griežtai moksliškai aprašyti“, – sakė literatūrologas prof. Kęstutis Nastopka.

„Tai yra vienintelis lietuvis pasaulyje, kuris XIX–XX amžiuje sukūrė pasaulyje reikšmingą mokyklą, kuri ir dabar egzistuoja, tęsiama yra. Tai čia mes iš viso neturime precedentų ar jokių tokių analogiškų atvejų“, – kalbėjo VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas prof. Arūnas Sverdiolas.

Bendrajai reikšmės teorijai A. J. Greimas skyrė aštuonias prancūzų kalba parašytas knygas. Lietuvių kalba išleistos devynios knygos, pusė jų skirtos mitologijos tyrimams.

5.      Kokiu būdu Greimas skatino priešinimąsi okupacijai?

Atėjus Hitleriui į valdžią ir Vokietijai sustiprinus politinį bei ekonominį spaudimą Lietuvai, ši atsigręžė į Prancūziją. Į Prancūziją su valstybės stipendija buvo pasiųsti tris šimtai gimnazijas baigusių moksleivių. Greimas, nutraukęs teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, išvyksta į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos. 1939 metų rudenį Greimas grįžta į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Greimo tėvas, Prienų burmistras, buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį ir ten mirė, o motina – į Altajų. Greimas, mokytojavęs Šiauliuose, įsijungia į antinacinę rezistenciją ir redaguoja kelis paskutinius numerius pogrindžio laikraščio „Laisvės kovotojas“, raginusio Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti okupacinės valdžios verbavimams. Artėjant frontui, Greimas pasitraukia į Vakarus ir 1945 metų pradžioje apsistoja Paryžiuje. Iš čia jis palaiko ryšius su antisovietine rezistencija, bendradarbiauja Amerikos lietuvių spaudoje. Lygia greta Greimas gyvena mokslininko intelektualo gyvenimą.

http://www.greimas.eu/rezistencija rašoma:

Greimas yra rašęs, „gimiau Tuloje, pabėgėlių šeimoje ir baigsiu kažkur toks pat pabėgėlis, benamis“. Jis gimė Tuloje, jo tėvams pabėgus iš Lietuvos per I pasaulinį karą. Baigiantis II pasauliniam karui, pats pabėgo į Prancūziją. II pasaulinio karo metu, per pirmąją sovietų okupaciją Lietuvoje, abu Greimo tėvai buvo ištremti, kol jis pats, Raudonosios armijos atsargos karininkas, surašinėjo kitų tremtinių turtą. Vėliau Greimas dalyvavo pogrindžio antisovietinėje ir antinacinėje veikloje, o prieš antrąją sovietų okupaciją pasitraukė iš Lietuvos.

Gyvendamas Šiauliuose, 1941 m. kovą Greimas įsijungė į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kovojusį prieš sovietų valdžią. Kai birželio pabaigoje į Lietuvą įžengė Vokietijos kariuomenė, iš pradžių Greimas dalyvavo LAF nariams pertvarkant Šiaulių kasdienį gyvenimą, tačiau gavęs nacių valdžios įsakymą suiminėti žydų tautybės žmones iš LAF gretų pasitraukė. 1942 m. rudenį Greimas persikėlė į Kauną, kur prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS), taip pat projektavusios Lietuvos nepriklausomybę. Jis bendradarbiavo rengiant laikraštį Laisvės kovotojas, kuriame buvo pranešama apie nacių ir jų rėmėjų nusikaltimus ir pasisakoma prieš lietuvių mobilizaciją darbams ir SS legionui.

Pasitraukęs į Vakarus, Greimas iki 1951 m. veikė išeivijos politiniame gyvenime, buvo kairiosios-liberaliosios krypties atstovas. Vėliau pasitraukė iš politinių kovų, bet visą gyvenimą nuolat dalyvavo kultūrinėje lietuvių išeivijos veikloje, palaikė ryšius su sovietinės, vėliau – su nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos menininkais, intelektualais, politikais.

Pats Greimas labiausiai vertino tris savo rezistencinės veiklos epizodus: laikraščio Laisvės kovotojas numerį, raginusį nesirašyti į tuomet formuotą Lietuvos SS legioną; pastangas, kad būtų nutrauktas bevaisis ir daugybės aukų pareikalavęs partizaninis karas prieš sovietų režimą; dalyvavimą kreipiant išeiviją „veidu į Lietuvą“, kad nebūtų nutraukti ryšiai su sovietinės Lietuvos gyventojais.

„Rezistencija, – aiškino Greimas, – tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę. […] Rezistencija – tai privilegijuotas istorijos momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis“.

6.      Kaip Greimas prisidėjo prie tautinio atbudimo okupuotoje Lietuvoje?

Greimas didžiavosi, kad 1983 m. paskelbė pirmąjį užrašytą lietuvių mitą apie Šovį, vėlių vedlį, ir kad patekęs į Lietuvą šis prisidėjo prie tautinio atgimimo.

Du kartus – 1971 ir 1979 metais – Greimas lankėsi Lietuvoje ir skaitė paskaitas Vilniaus universitete, sutraukdamas šimtus klausytojų inteligentų ir palikdamas didžiulį įspūdį susirinkusiems. Vos prasivėrus tarptautinio bendravimo galimybėms, Greimas siuntė į Lietuvą savo mokinius, kad jie skleistų semiotikos sėklą aktualiausiose intelektualinės veiklos srityse: literatūrologijoje, estetikoje, sociologijoje, pedagogikoje, religijotyroje. Atkūrus nepriklausomybę, jis kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą bei tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, siūlė ambicingus labai plačiai suprastos Lietuvos kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė į periodiką aktualiais kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais.

Paskutinis Greimo sumanymas buvo surengti Vilniuje tarptautinį koliokviumą „Estetika ir kasdienis gyvenimas Europoje“, kuris įvyko 1992 m. rugsėjo mėnesį, jau po Greimo mirties tų pačių metų vasario 27 d. Koliokviumo metu Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis paskelbė, kad universitete įkuriamas Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų centras. Šiandien tai – pagrindinis Greimo tradiciją tęsiančios semiotikos židinys Lietuvoje.

7.      Kodėl Greimui didelį įspūdį darė universiteto rektorius Mykolas Riomeris?

1934 m. jis pradėjo teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Didžiausią įspūdį, pasak paties Greimo, „savo kultūra, retorika ir gesto elegancija“ jam darė universiteto rektorius Mykolas Riomeris (Michał Römer), Paryžiaus politinių mokslų mokyklos auklėtinis, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas. Didelį įspūdį Greimui paliko ir Levas Karsavinas, religijos filosofijos istorikas. Karsavino paskaitos apie viduramžių krikščioniškąją filosofiją įdiegė Greimui neblėstančią meilę viduramžiams, o taip pat įsirėžė atmintin kaip puikios lietuvių kalbos pavyzdys: „Jo lietuvių kalba buvo puiki: jį klausydamas supratau, kad lietuvių kalba gali būti drauge aiški ir rafinuota, „kultūringa.“

 

SVARBŪS BIOGRAFIJOS FAKTAI:

Algirdas Julius Greimas gimė 1917 metų kovo 9 d. Tuloje (Rusija).

Nuo 1919 m. iki 1927 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje.

1929-1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją (dabar Šiaulių J.Janonio gimnazija), Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją.

1934-1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1936–1939 m. – kalbotyrą Grenoblio (Prancūzija) universitete.

1940-1942 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo mergaičių gimnazijoje (dabar Šiaulių Didždvario gimnazija) ir Prekybos institute. Iki 1944 m. gyveno Kaune.

1948 m. Sorbonoje (Prancūzija) apgynė daktaro disertaciją.

1950-1958 m. dėstė Aleksandrijos (Egiptas),1958-1962 m. Ankaros ir Stambulo (Turkija),1962-1965 m. Puatje (Prancūzija) universitetuose.

Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla.

1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete.

Algirdas Julius Greimas mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

http://www.greimas.eu/biografija rašoma:

Algirdas Julius Greimas

(1917 m. kovo 9 d. – 1992 m. vasario 27 d.)

Algirdas Julius Greimas buvo rezistentas, karo pabėgėlis, lietuvių išeivijos kultūrinio sąjūdžio dalyvis, kalbininkas, mitologas ir semiotikas, subūręs Paryžiaus semiotikos mokyklą.

Greimas priklausė pirmajai kartai, kuri augo nepriklausomoje 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje ir buvo skatinama siekti vakarietiško išsilavinimo. Jis studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir filologiją Grenoblio universitete Prancūzijoje. Karo metu dirbo mokytoju, vertėju, valstybės tarnautoju, dalyvavo antisovietinėje, vėliau – antinacinėje rezistencijoje.

Gyvendamas Kaune, susipažino ir tapo artimas su Ona Bagdonaite. Per pirmąją sovietų okupaciją buvo ištremti abu Greimo tėvai, o artėjant antrajai jis pats pabėgo į Vakarus. Viename interviu karo absurdiškumą yra pavadinęs „psichologiniu fonu“ savo mokslinei veiklai – klausinėjimui apie prasmę.

Greimas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje. Taip pat palaikė ryšius su sovietinės Lietuvos menininkais, intelektualais, 1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, siuntė savo mokinius skaityti paskaitas, teikė siūlymus valstybės politikos gairėms, rašė kultūros kritikos esė.

Apsistojęs Prancūzijoje, Greimas susituokė su Ona Bagdonaite. 1948 m. apgynė filologinę daktaro disertaciją Sorbonos universitete, vėliau ilgą laiką dėstė Turkijos universitetuose. Nuo 1965 m. beveik 25 metus dirbo studijų vadovu Paryžiaus Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje. Buvo vienas žymiausių struktūralizmo atstovų ir vienas iš pagrindinių modernios semiotikos kūrėjų. Jo vestuose seminaruose lankėsi tyrėjai iš viso pasaulio. Vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei, kurią sudarė įvairių disciplinų atstovai. Greimui skatinant vis naujus tyrimus, šios grupės pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla.

Gyvenimo pabaigoje susituokė su Teresa Mary Keane. Mirė Paryžiuje, palaidotas prie tėvų Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

Parengė Rytis Pivoriūnas

Tavo LDK strategija: Lietuvos Dvasios Kanonas?

Kviečiu dabar jau čia pratęsti 2009–2010 m. vykusias kūrybines sąveikas.

Štai kas buvo nuveikta iki 2010 m.: Tavo LDK strategija – Lietuvos Dvasios Kanonas

Prašau į „Komentarus“ rašyti savo pastebėjimus, kritiką, pasiūlymus, vizijas, įžvalgas ir kt.

2010 m. išleista LDK_skrajute (nepaisykite jau pasenusių kontaktų)

Kreipkitės, jeigu reikės šios strategijos vertimų į latvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ar esperanto kalbas.

Kūrybinių sąveikų vadovas, interakcijų koordinatorius Rytis Pivoriūnas, rytispivoriunas@gmail.com, tel. 861025972 

Algirdas Julius Greimas ir jo mitologija

(prof. Kęstučio Nastopkos pratarmė Greimo studijos Apie dievus ir žmones vertimui į rusų kalbą)

Lietuvių atmintyje Algirdas Julius Greimas iškyla mažiausia dviem veidais – kaip semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Iš tikrųjų tai yra vienas ir tas pats Greimas. Greimo Struktūrinė semantika1, padėjusi naujos mokyklos pamatus, išleista 1966 metais. Tais pat metais teorines mitų analizės nuostatas jis aptarė straipsnyje „Teoriniai mitinio pasakojimo interpetacijos elementai“2.

„Kaip galima žmogui, veikiančiam moksliniame ir kultūriniame pasaulyje, suderinti savo buvimą drauge lietuviu ir prancūzu?“,- klausė Greimas Ir pats atsakė: „Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant. Aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai.“

Gyvenimo žygiai

Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje. Pirmojo pasaulinio karo metais čia kartu su kitais lietuviais karo pabėgėliais įsikūrė Greimų šeima. 1918 metais Greimai grįžo į Lietuvą. Vasaras Algirdas praleisdavo kaime, kur priklausomai nuo amžiaus atlikdavo įvairius ūkio darbus: ganė paršiukus, vėliau karves, o paūgėjęs kartu su bendraamžiais jodavo naktigonei į mišką. Kaime tebebuvo gyvi senieji papročiai. „Anuomet aš žinojau, kad, vakarui atėjus, nevalia vilkti kojų žeme, kadangi ten vaikščiojo visokios keistos būtybės. Puikiai prisimenu: man buvo kokie penkeri ar šešeri, grįžau į namus su aukle, stengdamasis kuo aukščiau kelti kojas… Tada dar buvo tikima laumėmis, žaltvykslėmis  ir t. t.“ Su elgetomis buvo elgiamasi kaip su gyvųjų ir mirusiųjų  tarpininkais. „Kai elgetos ateina į laidotuves, jie gieda dvi naktis. Tai gražu, tai viena gražiausių apeigų, kurias man teko matyti: gūdžiame kaime, vidury miškų, mažoje medinėje koplytėlėje koks dvidešimt Šaliapino bosų – kai dar giedodavo gražia lotynų kalba. Iš tiesų trokšdavai numirti!“,– liudijo Greimas3.  Autentiška senojo kaimo, kur „maždaug iki 1930 metų dar tebesitęsė XIX amžius“, patirtis tapo patikima atrama teorinei lietuvių mitologijos rekonstrukcijai.

                      Greimas buvo nepriklausomos Lietuvos augintinis. Jis mokėsi vienoje iš geriausių Lietuvoje Marjampolės gimnazijoje. Plėsdami savo akiratį, mokiniai savarankiškai mokėsi užsienio kalbų, kad galėtų skaityti originalo kalba Dostojevskį, Tolstojų, Oskarą Wilde‘ą, Baudelaire‘ą, Verlaine‘ą, Nietzschę, Schopenhauerį.

1934 m. Algirdas pradeda teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kuriame klausėsi profesorių, gavusių išsilavinimą Paryžiaus, Peterburgo, Marburgo ir Berlyno universitetuose. Aptardamas to meto kultūrinį akiratį, Greimas rašė: „ Iš Lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros filosofijoje, istorijoje – elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis buvusios Romos imperijos tautoms nesuprantami dalykai“4.

Greimo gyvenimo posūkius lėmė permainos Europos politiniame žemėlapyje. Atėjus Hitleriui į valdžią, Vokietija, siekdama atplėšti Klaipėdos kraštą, sustiprino politinį ir ekonominį spaudimą Lietuvai. Tai privertė pertvarkyti Lietuvos ekonomiką bei politiką ir atsigręžti į Prancūziją. Nusprendus kurti prancūziško tipo licėjus, sustiprėjo prancūzų kalbos mokytojų poreikis. Buvo nuspręsta su valstybės stipendija pasiųsti į Prancūziją tris šimtus gimnazijas baigusių moksleivių, kad jie išmoktų prancūziškai ir taptų prancūzų kalbos mokytojais. Greimas, nutraukęs teisės studijas, išvyko į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos. Baigęs pirmosios pakopos studijas, Greimas rengėsi rašyti doktoratą apie prieškeltiško substrato Alpėse vietovardžius, bet Antrojo pasaulinio karo pradžia nutraukė jo mokslinę karjerą.

1939 metų rudenį Greimas grįžta į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Raudonajai armijai užėmus  Lietuvą, jis tampa jos atsargos karininku. Per pirmuosius masinius trėmimus Greimo tėvas, Prienų burmistras, ištremiamas į Krasnojarsko sritį, o motina – į Altajų. Tėvas miršta 1942 metų pradžioje Rešotuose. Įsijungęs į antinacinę rezistenciją, Greimas redaguoja pogrindinį laikraštį „Laisvės kovotojas“, raginusį Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti jokiems okupacinės valdžios verbavimams.

1943 metais Greimas kaip literatūros kritikas debiutuoja straipsniu Cervantes ir jo  Don Kichotas jo paties įkurtame kultūros almanache „Varpai“. Beviltiškas Don Kichoto kovas kritikas lygina su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: „Recenzijoje rašiau apie beviltiškas mūsų kovas,- mes kovojom prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Kokia prasmė kovoti? Tai aš pristačiau Don Kichotą kaip beviltiško herojaus tipą“5. Tokia istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas. „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“,– rašė Greimas6 .

Artėjant frontui, Greimas pasitraukia į Vakarus ir 1945 metų pradžioje apsistoja Paryžiuje. Iš čia jis palaiko ryšius su antisovietine rezistencija, bendradarbiauja Amerikos lietuvių spaudoje.

Prancūzijoje Greimas lygia greta  gyvena mokslininko intelektualo gyvenimą. Apgynęs 1948 m. Sorbonoje daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais, jis išvyksta dėstytojauti į Aleksandriją, kur susidraugauja su būsima prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Roland’u Barthes’u. Aleksandrijoje Greimas susipažino su struktūrine XX a. kalbotyra, Claude‘o Lévi-Strausso antropologija, Edmundo Husserlio ir  Maurice‘o Merleau-Ponty fenomenologija. Pratęsdamas Ferdinando de Saussure‘o kalbotyrą jis imasi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką. Laikraščio „Le Quotidien de Paris“ korespondento paklaustas, kaip jis atėjo į semiotiką, Greimas atsakė: „ Be abejonės, mano „intelektualinis“ kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą”7.              

Peršasi paralelė tarp Greimo dvikalbystės ir Tartu-Maskvos semiotinės mokyklos steigėjo Jurijaus Lotmano kultūrinio daugiakalbiškumo. Gimęs ir augęs Peterburge, bet kaip žydas nepriimtas į jokią mokslinę instituciją, Lotmanas išvyksta į Estiją ir skleidžia rusų kultūros palikimą Tartu universitete. Turbūt neatsitiktinai dviejų įtakingų europinės semiotikos mokyklų kūrėjai yra prašalaičiai savo kultūrinėje aplinkoje. Prašalaičio klausa yra atidesnė svetimam žodžiui. Atsidūręs ties kultūrų riba stebėtojas privalo apibrėžti pasirinktąjį žiūros tašką. Pateikdamas savąjį semiotikos projektą Lotmanas pradėjo nuo meno kaip kitos, svetimos, kalbos problemos. Ideologijai, kuri pasaulinei kultūrai pripažino tik vieną kalbą – tą, kuri yra jos pačios kalba, tai buvo nepriimtina. Greimui jo kultūrinis bilingvizmas padėjo suformuluoti požiūrį į reikšmę kaip į dinamišką procesą – vienos kalbos į kitą, skirtingą transponavimą.

Po Aleksandrijos ir kelerių metų dėstymo Ankaroje bei Stambule, Greimas grįžta į Prancūziją. Nuo 1965 metų jis vadovauja bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams Aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokykloje. Čia Greimas įkūrė tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus semiotinė mokykla.

Semiotinis prasmės aiškinimas

Didysis Greimo mokslininko tikslas buvo sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją. Jis, kaip ir kiti modernizmo epistemai priskiriami XX a. humanitarai, tikėjo reikšmės objektyvumu ir galimybe ją aprašyti. Greimas siekė pateikti mokslinį reikšmės aprašymo projektą, atitinkantį šiuolaikinį mokslinį žinojimą. Tuo, jo nuomone, semiotika skiriasi nuo laisvo filosofavimo. Pagrindinis filosofo uždavinys esąs sukurti diskursą apie prasmę kaip milžinišką  pasauliui  bendramatę metaforą, t. y. apkalbėti pasaulį. O semiotikui visų svarbiausia tai, kad jo idėjos „įsiskverbtų į tikrovę“.

Greimo Struktūrinė semantika  reiškė posūkį nuo leksinio semantinių laukų tyrimo į teksto kaip reiškiančios visumos analizę, nuo sistemos prie ją numatančio semiotinio proceso. „Mes vis labiau ir labiau atsisakome laikyti prasmę linijiniu ir vienaplaniu reikšmių susiejimu tekstuose ir diskursuose“,- rašė Greimas.- „Prasmė reiškia ne tik tai, ką mums reiškia žodžiai, ji taip pat yra tam tikra kryptis arba, filosofiškai kalbant, intencionalumas ir tikslingumas“8 .

Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal Vladimiro Proppo atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Į naratyvinę schemą įrašoma „gyvenimo prasmė“ su  trimis esminėmis instancijomis – subjekto išbandymais. Kvalifikacinis išbandymas, suteikiantis subjektui galėjimą veikti, įgalina jį atlikti pagrindinę užduotį. Lemiamasis išbandymas, sujungiantis subjektą su vertės objektu, realizuoja jo galias konkrečia veikla. Šlovinamasis išbandymas suteikia subjektui pripažinimą, įprasmina jo veiklą. Greimo semiotika neapsiriboja popieriniais tekstais. Tos pačios naratyvinės gramatikos taisyklės galioja įvairiose reikšmės apraiškose: literatūros ir dailės kūriniuose, Evangelijos parabolėse, etinėje nuostatoje (iššūkis), aistrų proveržyje (pyktis), kulinariniuose receptuose.

Greimo semiotika pasiūlė diskurso visuminės reikšmės tyrinėjimo procedūras, neprieštaringą mokslinę metakalbą. Plečiantis problematikai, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenos semiotiką, nuo netolydumo prie tolydumo, nuo objekto prie subjekto. Aptariant jausminį reikšmės matmenį ryškinamos būsenų moduliacijos, jutiminės reikšmės apraiškos, estetinis žmogaus santykis su pasauliu.

Mitologijos žvalgybos

Greimas, dėdamas  Paryžiaus semiotikos mokyklos pamatus, ėmėsi ir semiotinių mitologijos tyrinėjimų. Tai tarsi du gretutiniai tos pačios disciplinos kūrimo takai: dedukcinis ir indukcinis.  1966 metais, remdamasis Lévi-Strausso pateikta bororų mito analize, Greimas pabandė suformuluoti teorinius mitinio pasakojimo interpretacijos pagrindus. Garsusis antropologas tąsyk nepritarė semiotikui, ir tai paskatino Greimą perkelti „lauko tyrimus“ į gimtąją kultūrą: „Tada pasakiau sau: „jeigu galiu analizuoti bororus, kodėl nesiimti lietuvių?“9. Tyrinėdamas lietuvių mitologiją, Greimas, jo paties prisipažinimu, stengėsi rasti tokį kalbėjimo toną, kuris leistų išsaugoti „mitinę atmosferą, kasdieninio religingumo išgyvenimą, be kurių joks sakralinio pasaulio aprašymas neįmanomas“10 .

Pasak Greimo, mitologija skiriasi nuo tiksliųjų mokslų tuo, kad jos objektas – ne pasaulis ir jo daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie pasaulį, daiktus ir save patį. Kitaip tariant, „mitologas kvėpuoja kiek praretintu, lakesniu oru“. Kad iš įvairialypės tyrinėjimo medžiagos išgautų joje slypinčias mitines reikšmes, mokslininkas pasitelkia griežtas  semiotinio reikšmės aprašymo procedūras.

Viena svarbiausių problemų, kurią sprendė Greimas semiotikas ir Greimas mitologas, buvo struktūros ir istorijos santykis, įvykių sekos priklausymas nuo paradigmatinės sistemos. Pavyzdys jam buvo Saussure‘o įžvalgos, išdėstytos studijoje apie pirminę  balsių sistemą indoeuropiečių kalbose. Remdamasis išnykusiomis hipotetinėmis fonemomis, Saussure‘as nustatė indoeuropietiškų šaknų balsyno dėsningumus. Ten, kur ankstesnioji lyginamoji kalbotyra matė padriką indoeuropietiškų šaknų įvairovę, jis atskleidė pastovią šaknies struktūrą, sąlygotą morfologinių ir fonetinių aplinkybių. Sekdamas Saussure’u  Greimas iš pavienių mitologijos faktų siekė rekonstruoti juos valdančią sistemą.

 Pirmasis lietuvių mitinis tekstas, kurį Greimas į traukė į savo semiotinius tyrinėjimus, buvo 33 pasakos apie bebaimį herojų variantai11. Šis pasakos tipas patraukė Greimo dėmesį dviem atžvilgiais: kaip visoje Europoje paplitusi fabula ir kaip lietuvių kultūros mitinio universumo dalis. Pirmuoju atžvilgiu tyrėjas pastebi ryškius  šios pasakos skirtumus nuo Vladimiro Proppo aprašyto (ir Struktūrinėje semantikoje teoriškai modifikuoto) stebuklinės pasakos modelio. Kanoniška stebuklinė pasaka yra pasakojimas apie atkūrimą socialinės tvarkos, kurią ardo visuomenės priešiškumas. Pasakojimo ašį čia sudaro socialinį autoritetą įkūnijančio Adresanto (Siuntėjo) ir visuomenės gelbėjimo užduotį  vykdančio subjekto santykiai. Tuo tarpu pasakoje apie baimės ieškojimą visuomenės negandų ir priešiškumo priežastis yra pats herojus, nepripažįstantis nei pasaulietinio, nei šventojo autoriteto. Tad šios pasakos akstinas yra ne pažeista socialinė tvarka, o pripažinti verto (šventą baimę keliančio) autoriteto ieškojimas. Jo galutinis siekis – pasaulio tvarkos (ir dieviškos, ir žmogiškos) įvedimas.

Kanoniškose stebuklinėse pasakose herojus atlieka savo lemiamąjį išbandymą utopinėje erdvėje – „toje ypatingoje vietoje, kur žmogaus veiksmas įstengia nugalėti būties tęstinumą“12. Socialinio čia atžvilgiu toji vieta pasirodo kaip transcendentinis kitur. Pasakoje apie bebaimį herojų ji apima visą erdvę, kurioje herojus buvoja atsiskyręs nuo žmonių bendruomenės. Kitur esantis „stebuklingumas“ tuo būdu įgyja  išsklidusio mitiškumo reikšmę. Norint atskleisti mitinį pasakos turinį, būtina pažinti ir tas naratyvines struktūras, kuriomis jis reiškiamas, ir lietuvių kultūros mitologinį kodą. Jį Greimas rekonstruoja pasitelkdamas universaliąsias gyvenimo/mirties, gamtos/kultūros kategorijas, taip pat erdvės (aukštai vs žemai) ir laiko (naktis vs diena) priešpriešas. Universaliųjų kategorijų ir gamtos stichijų (ugnies, vandens, žemės) homologiniai atitikmenys ryškina figūrinį mitinio universumo lygmenį.

Greimo taikomos pasakos analizės procedūros, kaip ir „Struktūrinėjė semantikoje“, sieja sintagmatiką ir paradigmatiką, pasakojimo formų gramatiką ir semantiką. Iš naratyvinių sekvencijų, išbarstytų skirtinguose pasakos  variantuose, suskliausdamas jų funkcinę reikšmę, tyrėjas sudaro sudėtinę metasekvenciją ir pasitelkia  ją pasakojimo kodui atskleisti. Paaiškėja, kad analizuojamame  mitiniame universume galiausiai susiduria du lygiaverčiai protagonistai, kurie kėsinasi vienas į kito veiklos sritį – pasakos herojus ir Velnias. Savo mitinėmis galiomis jie primena senuosius lietuvių dievus viešpačius, apdovanotus aukščiausia – gyvenimo ir mirties – valdžia. Velnias, įkūnijantis magiškąjį suverenumą, valdo pomirtinį gyvenimą, naktinį pasaulį, žemę ir požemį. Bebaimis herojus, pasižymintis karžygio prigimtimi ir sumanumu ,– priešmirtinį gyvenimą,  saulės pasaulį, ugnį. Greimas svarsto, ar šitaip aprašytą mitinį signifikatą nebūtų galima sieti su mitologinio Perkūno signifikatu.

Įjungus į mitinį pasakojimą humoristinę pasakos užbaigą, kur miegantis herojus nugalėtojas išsigąsta šalto vandens, joje atpažįstami tokie kodo elementai kaip elgetų aiškiaregystė, mirties šalčio ir gyvenimo šilumos priešprieša. Metonimiškai susiejus epizodą su naratyviniu adresantu (mitiniu karalium, kurio duktė atitenka herojui kaip pripažintam saulės pasaulio valdovui), ryškėja trečiosios lietuvių ikikrikščioniškojo panteono dievybės semantinis turinys: žinojimas, siūloma sutartis, mirusiųjų pasaulis, vanduo. Studijoje „Apie dievus ir žmones“ tą pačią semantinę konfigūraciją Greimas siejo su kontraktualinio suverenumo dievybe, pasireiškiančia Dievaičio Mėnulio figūra. Tad pasakos apie bebaimį herojų analizė laikytina pirmuoju Greimo  bandymu atskleisti lietuvių mitologijoje trifunkcinę suverenumo sampratą.

 Didieji Greimo mitologo mokytojai buvo prancūzų moderniosios mitologijos kūrėjai  Lévi-Straussas ir Georges’as Dumézilis.  Pirmasis,  analizuodamas archajinių bendruomenių (daugiausia indėnų) mitologijas, mitus skaitė paradigmatiškai: siekė atpažinti vertybių sistemą, pagal kurią bendruomenė mąsto savo kultūrą. Dumézilis tyrinėjo vertybių sklaidą palyginti išsivysčiusių, pasidalinusių į klases indoeuropiečių bendruomenių mituose. Čia jis ieškojo ideologijos, padedančios bendruomenei suvokti pačiai save, ją formuojančias prieštaringas jėgas, žemiškojo ir dieviškojo suverenumo santykius.

Lietuvių mitologiją galima skaityti ir paradigmatiškai, „indėniškai“ (pagal Lévi-Straussą), ir sintagmatiškai, „romėniškai“ (pagal Dumézilį). Pirmajame lietuvių mitologijos studijų tome Apie dievus ir žmones Greimas iš 16-20 a. surinktos etnografinės medžiagos bandė restauruoti uždarai kaimo bendruomenei būdingus papročius ir ritualus, po krikščionybės apnašomis slypinčias senųjų tikėjimų liekanas.

Greimas išskiria lietuvių mitologijoje, panašiai kaip skandinavų ir graikų mitologijose, kelias dievų kartas. Senosios milžinų kartos dievai įveda kosminę tvarką, padeda žmonių rasei įsitvirtinti žemėje ir išdalija dovanas, lemiančias jų likimą. Paskui juos pakeičia dievų viešpačių triada, valdanti naująją žmoniją.

Du mitologinių studijų tomai

Pirmuosiuose „Apie dievus ir žmones“ skyriuose Greimas, remdamasis 16– 17 a. paliudijimais ir 19-20 a. folkloriniais užrašymais, siekia restauruoti skirtingo rango senosios kartos dievybių – Aitvaro ir kaukų – mitologinį turinį. Abu skyriai pirmiausia buvo išspausdinti Čikagoje leidžiamame žurnale ‚Metmenys“ (1972, 1974). Šios būtybės išsamiai aprašytos žymiausio jaunesnės kartos lietuvių mitologo Norberto Vėliaus studijoje „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (1977). Metodologinės abiejų tyrėjų nuostatos akivaizdžiai skiriasi. Vėlius, kruopščiai aptarinėdamas figūratyvias kaukų ir aitvarų apraiškas, priekaištauja Greimui dėl „pernelyg didelio hipotetiškumo“ . Greimas seka Duméziliu, įtvirtinusiu lyginamojoje mitologijoje perėjimą nuo fonetinio prie semantinio lyginimo: „Visai kaip lyginamojoje kalbotyroje, kur fonetiniai atitikmenys įgauna reikšmę tik platesniame, iš anksto apibrėžtų morfemų kontekste,  dieviškąsias figūras, kaip signifikantus, galima lyginti tik jeigu jų signifikatai jau bus apibrėžti „funkcinių“ opozicijų sistemos rėmuose“13.

Užuot aprašinėjęs pavienius mitinių būtybių bruožus, tyrėjas ieško jų sisteminio ryšio. Kaukai siejami su nesukultūrinta žeme, vandeniu, žaliu maistu ir nuogumu,  aitvaras – su ugnimi, oru, virtu ar keptu maistu, auksiniais pinigais. Išskiriami skirtingi aitvaro kaip maisto tiekėjo ir kaip brangiųjų metalų valdovo pavidalai. Iš šio giliojo lygmens loginių priešpriešų išvedama virtinė paviršinio lygmens figūrų.  

Remdamasis žodžio kaukas leksiniais variantais Greimas daro išvadą, kad tai „antropomorfinė figūra, bet dar grubi ir neišbaigta, vos išsirutuliojus iš savo pirmapradžių elementų – žemės ir vandens – ji randasi pusiaukelyje tarp ne-žmogiškos gamtos ir žmonijos, prie kurios ji artinasi, pasiruošusi jai tarnauti“. Kaip antraeilė dievybė, kaukai priklauso nuo aukštesnio rango dievų. – Puškaičio, Vaižganto, Velionos.

 Aitvaras priskiriamas pirmapradei dievų kartai, įsivaizduojamai milžinų ir dangaus žvėrių pavidalais, kurią nugalėjus susikūrė nauja pasaulio tvarka. Parūpindamas paslėptus, socialiniuose mainuose nedalyvaujančius pinigus Aitvaras pasirodo kaip asociali būtybė, priklausanti išorinei sukultūrinto sakralumo sferai. Kaip kosminė dievybė jis gretinamas su Vėju ir Perkūnu.

Aptardamas gyvenimo ir mirties, likimo ir laimės sampratą lietuvių mitologijoje Greimas analizuoja, jo žodžiais tariant, „vieną iš tūkstančių lietuviškų pasakų“ – pasaką apie Aušrinę.  Siūlydamas skaityti šią pasaką kaip mitą jis stengiasi atskleisti mitinį kodą, slypintį po diskursiniu teksto paviršiumi.

 Pasaka skiriasi nuo stebuklinių pasakų naratyvinės schemos tuo, kad ieškomas vertės objektas čia yra ne įprastinių kaupiamųjų verčių (meilės, grožio, sveikatos, turto) įkūnijimas, o Antroji Saulė. Neįprastas ir stebuklingų pagalbininkų pasirinkimo būdas: subjektas išlaiko kvalifikacinį išbandymą teisingai padalydamas gyvūnų grobį. Tai leidžia Greimui susieti pasakos herojų su kontraktualiniu suverenumu. Prieš įvardydamas šį suverenumą reprezentuojantį dievą viešpatį Greimas vadina jį Dievu X, sieja jį su vandeniu ir su amžinąja ugnimi ir priskiria jam likimo bei pasaulio tvarkos nustatymo funkciją.

Pasaka apie Aušrinę laikoma pasaka apie naujosios kartos dievų gimimą. Aušrinė, jos brolis, tapatinamas su Auššveičiu (atitinkančiu latvių Auseklį), ir trys jos seserys vadinami dievais žemininkais, atstovaujančiais trečiajai pagal Dumézilį funkcijai, teikiančiais žmonėms meilę, grožį, sveikatą. Jų globoje yra ir pasakos herojus, kuris, gavęs tris stebuklingus obuolius, leidžiasi ieškoti meilės.

Pasakos analizę Greimas apibendrina aptardamas Dumézilio pavyzdžiu tris baltų dievus viešpačius. Kontraktualinio suverenumo dievą, reprezentuojamą indų Mitros, atitinka prūsų Patrimpas, o lietuvių pagoniškajame olimpe – rusų viduramžių metraščiuose minimas Andaj arba Andij. Vėliau Greimas pasiūlė skaityti šį vardą kaip Andoją, siedamas jo šaknį su sutrumpėjusia žodžio vanduo  forma, o priesagą – su vertikalia atauga panašios darybos žodžiuose: „Andojas – tai iš vandenų begalybės į viršų iškylanti, besistiebianti būtybė“14. Studijoje „Apie dievus ir žmones“ teigiama, kad užmiršus pirminį dievybės vardą, jo vietą užima Dievaičio mėnulio figūra. Pasak studijos autoriaus, „norint suprasti dievus, reikia pirmiau žiūrėti į jų semantinius kontūrus, o ne į jų vardus ar tų vardų formas“.

Naratyvinėje pasakos sekoje pagrindinis herojaus žygdarbis siejamas su utopine  erdve. Greimo manymu, utopinis, šventas pasaulis lietuvių mitinėje pasaulėžiūroje yra vandeninio pobūdžio. Pagal lietuvių religiją, „viskas, kas vyksta danguje, yra visų pirma tiktai atspindys gyvenimo marių dugne“. Tad  Dievaitis Mėnulis pasirodo kaip tikrojo, t. y. vandeninio, pasaulio valdovas, tvarkantis likimą, bėgantį ir atsinaujinantį laiką, o drauge globojantis žmonių giminę. 

Pirmąją Dumézilio funkciją Greimas padalija į dvi dalis greta kontraktualinio (Mitros) suverenumo išskirdamas magiškąjį (Varūnos) suverenumą. Prūsų mitologijoje šią sritį atitinka Patulas. Lietuvių mitologijos skiltyje čia įrašomas Kazimiero Būgos rekonstruotas Kalvelis. Analizuodamas pasaką apie bebaimį herojų Greimas magiškojo suverenumo funkcijas priskyrė senosios kartos dievui Velniui (antrajame mitologinių studijų tome vartojamas Romano Jakobsono ir Dumézilio įvestas Velino terminas). Kalvis, susijęs su ugnimi,  pakeičia Veliną įsigalėjus lavonų deginimo ritualui. Greimas šią religinę reformą siejo su ekonomine ir politine Lietuvos centralizacija. Vieningi laidojimo papročiai pagrindė vieningą susivienijusių genčių požiūrį į gyvenimą ir mirtį.

Antrajai, pagal Dumézilį, karinei funkcijai, prūsų ir lietuvių mitologijoje atstovauja Perkūnas. Įsitvirtinus krikščionybei ir tolydžio menkėjant Lietuvos politiniam savarankiškumui, karinė funkcija darosi nebereikalinga. Perkūnas išlieka, bet tampa savotišku dievų prievaizdu. Jis dalyvauja žemdirbių papročiuose, pažadina ir apvaisina žemę, saugo pasėlius nuo piktųjų dvasių, gina dieviškąją ir žemiškąją tvarką.

  Greimo pateiktoje trinarėje baltų dievų schemoje nelieka trečiosios Dumézilio funkcijos. Tyrėjo požiūriu baltų mitologijoje ji nėra atskirai atstovaujama, o priklauso kontraktualinio suverenumo funkcijos dievybei. Dievaitis Mėnulis (arba Andojas) rūpinasi ir pasaulio tvarkos palaikymu, ir globoja žmonių gyvenimui būtinas vertes.

Greimui, kaip ir Duméziliui, trifunkcinio modelio išeities taškas buvo ne trijų dievų viešpačių įvardijimas, o trijų suverenumo sričių išskyrimas. Trinarę indoeuropiečių mitologiją jis suvokia kaip struktūrinę schemą, atliekančią totalizacijos, visų galimybių išsėmimo funkciją. „Tai vienetas, suprastas ne kaip unus, bet kaip totus“. Konkretus schemos turinys priklauso nuo istorinio kultūrų sąlygotumo. Tad trifunkcinė schema, modeliuojanti žemiškųjų ir dieviškųjų galių hierarchiją, Dumézilio ir Greimo konstrukcijose įtraukia skirtingus ideologinius turinius. Tačiau giliajame Greimo analizuojamos pasakos lygmenyje išskirtosios dieviškojo suverenumo funkcijos grosso  modo  atitinka tris Dumézilio funkcijas, būdingas indoeuropiečių bendruomenėms.

Antrąją pasakos apie Aušrinę dalį Greimas suvokia kaip poleminį pirmosios dalies apvertimą. Prieš herojų, surandantį ir išaukštinantį Aušrinę stoja antiherojus (karalaitis), ją pagrobiantis ir pavergiantis. Herojus nužudomas, ir pasakojimas nuo meilės reikalų pasuka link gyvenimo ir mirties problemos. Analizuodamas pasaką apie bebaimį herojų Greimas išryškino lietuvių tikėjimams būdingą gyvenimo ir mirties santykio trinariškumą: tarp gyvųjų ir mirusiųjų įsiterpia mirusiųjų-gyvųjų pasaulis su gyvenimo ir mirties ribą nuolat peržengiančiomis vėlėmis. Tas pats modelis aptariant pasaką apie Aušrinę pateikiamas semiotinio kvadrato pavidalu

             gyvenimas                                                                   mirtis

                                                                                                 (numirėlis)

 

             ne-mirtis                                                                      ne-gyvenimas

                                                                                                 (negyvėlis)

Nužudytą herojų, patekusį į ne-gyvenimo sritį, atbulas vėžys velka į tikrąją mirtį. Miegantis, kai sprendžiamas jo gyvybės ir mirties klausimas, herojus taip pat priklauso negyvenimui. „Gyvenimas miege ir gyvenimas mirtyje nesiskiria iš esmės vienas nuo kito“,- komentuoja Greimas. – „Žmogus, gyvendamas mirties ženkle ir mirdamas gyvenimui išsibaigus, laikosi ant siūlo, jį rišančio prie gyvasties ir mirties prado“.  

 Pasaką apie Aušrinę papildo sakmių apie Laimą, priskiriamą senosios kartos dievams, analizė. Pasakojimą apie dievų gimimą čia pakeičia pasakojimas apie žmonijos atsiradimą. Lietuvių sakmėse plėtojamas savarankiškas, nepriklausantis nuo Biblijos, pasaulinio tvano siužetas. Paskutinieji paskandintos milžinų rasės atstovai senelis ir senelė įsėda į senosios (kaip ir Laima) kartos dievo Prakorimo numestą riešuto kevalą. Laima, pasirodžiusi laimės juostos pavidalu, nuvaro milžinų dievybes, grasinančias juos pražudyti. Senelių pora, nebegalėdama turėti vaikų, kurie ir toliau būtų milžinai, pradeda naująją žmoniją seksualiai santykiaudami su žeme. Kaip ir Lévi-Strausso analizuotame Oidipo mite, čia giminystės pagal kraują sampratą papildo chtoninės žmonijos kilmės samprata. Laima dalyvauja naujos žmonijos atsiradime panašiai kaip Aušrinė, pavertusi savo brolį-bulių ir seseris-karves žmonėmis ir šitaip prisidėjusi prie žemės atsiradimo iš vandenų.

Laima pasirodo kaip gimimo deivė ir antropologinėje plotmėje: globodama kiekvieno žmogaus gimimą ir lemdama jo ateitį. Tuo ji panaši į Dumézilio trečiosios funkcijos dievybe. Kaip ateities lėmėja, žinanti, kas laukia žmogaus, ji turi ir pirmosios, kontraktualinio suverenumo, funkcijos bruožų. Laima skiria bedaliui jo būsimos pačios arba kurio nors gyvulio (avinuko, šuns) dalį.

Greimas pateikia naują Laimos ir jos sesers Giltinės veiklos išaiškinimą. Priešingai pokrikščioniškam Giltinės vaizdiniui pagoniškoji lietuvių Giltinė yra geraširdė būtybė, duodanti žmonėms patarimus kaip išsisukti nuo pragaištingų  Laimos pranašysčių. Nurodydamas etimologinį Giltinės vardo ryšį su gėlimu ir geluoniu Greimas gretina Giltinę su gyvate, o per tai ir su Aušrinės broliu, sveikatos ir ligos dievaičiu Auššveičiu. Tuo būdu du skirtingi mitai suartėja plėtodami tą pačią žemiškų ir dangiškų rūpesčių problematiką.

Greimas kelia metodologinį vertybių sistemų naratyvizacijos klausimą. Sintagmatinis pasakojimas išskaido kompleksines sąvokas į binarines priešpriešas. Mitinis mąstymas tampa priešybių mediatorium. Gyvybės pradas mite apima ir gyvenimą ir mirtį. Personifikuotos priešybės pasirodo skirtingų dievybių figūromis, bet giliajame lygmenyje jos priklauso tai pačiai paradigmai. Besistengianti žmonėms padėti Giltinė „primena pirmapradę Laimą, Prakorimo valios vykdytoją“.

Skyriuje „Apie bites ir moteris“ Greimas ryškina mitinį matmenį socialinių mainų struktūrose. Jo atramos taškas yra bitininkystės izotopija mitiniuose dievų ir žmonių bendruomenės aprašymuose. Senosios kartos dievas Prakorimas, etimologiškai siejamas su korių pralaužimu, apibūdinamas kaip pirmasis pasaulio bitininkas, išvedęs pagal bičių pasaulio tvarką gyvenančią naują žmonių rasę. Mitinis prūsų karalius Vaidevutis, pasak 16 a. istoriko Motiejaus Strikovskio [Maciej Stryjkowski], savo įkurtą valstybę  sutvarkė  bičių pavyzdžiu.

Lietuvių mitologijos šaltiniuose minima bičių deivė Austėja yra drauge ir bitė, ir moteris: ji ne tik audžia (Austėja <austi) arba mezga korius, bet yra ir ideali motina, šeimynos globėja. Austėja sudaro porą su vyriškos giminės dievu Bubilu, kurį apibūdina būbavimas, išpūsta forma, gauruotumas, seksualinis nesaikingumas. Gretindamas Bubilą ir Austėją su kita dievybių pora –  Piziumi ir Ganda – Greimas Austėjos figūroje išskiria saiko teminę vertę: „Austėja, kaip suidealinta atsakinga šeimininkė, rūpinasi, kad jos globojamų moterų šeimoms nieko netrūktų, kad jos visko pakankamai turėtų; kaip už savo ir savo šeimos elgesį atsakinga moteris, jinai globoja rimtas, santūrias moteris“.

Austėjos globojamai sričiai priklauso socialinė bičiulystės institucija. Keitimasis bitėmis atitinka keitimąsi moterimis. Iš tapusių bičiuliais, „giminėmis nuo bičių“, lengvai atsirenkami būsimi žentai. Bičių spiečiaus persikėlimas į kitą sodybą atitinka merginos nutekėjimą į kitą šeimą. Bičių perleidimas sankcionuoja sudaromą socialinę sutartį, grindžiamą draugiškumo ir gero sugyvenimo principais.

Bitininkai  socialiniu atžvilgiu sudaro savarankišką visuomenės sluoksnį, susidedanti iš „antrųjų brolių“, nepretenduojančių į ūkio paveldėjimą. Taip atsiranda jaunų vyrų, susietų draugiškais ryšiais, perteklius. Tai, Greimo manymu, viena iš priežasčių, galinčių paaiškinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos į Rytus sėkmę. 15

Vestuvinių apeigų aprašyme Austėja pasirodo kaip dievybė, sankcionuojanti jaunosios perėjimą į moterų luomą. Ritualinis bites primenančio midaus liejimas į orą interpretuojamas kaip auka „orinei“ bičių dievybei, besidalijančiai vaisingumo funkcija su žemiškąja Žemyna. Ritualą lydintis šokinėjimas siejamas su seksualine vaisingumo simbolika. Simbolinę netekėjusios merginos mirtį įprasmina marčios kraujas, reiškiantis, kad marti buvo „papjauta“tam, kad gimtų šeimos pratęsėja moteris.

Žemiškąsias marčias mitinėse sakmėse atitinka dieviškos būtybės – laumės. Kaip ir marčios, jos yra vedyboms tinkamos netekėjusios merginos. Kaip ir marčios, jos verpia ir audžia kraudamos savo kraitį. Tiktai jų kraičio krovimas yra be pradžios ir be galo: jos – amžinos marčios. Kaip ir dar nesulaukusios vaikų marčios, jos nori tikrų vaikų ir stengiasi juos įsigyti apmainydamos su savo šiaudiniais laumyčiais. Iš šios paralelės, turinčios atitikmenis graikų kultūroje, kur tuo pačiu vardu vadinamos ir marčios, ir nimfos, Greimas daro išvadą, kad šeimos struktūroms priklausanti martavimo institucija yra vienas iš mitinio pasaulio organizavimo principų.

 Lietuvių mitologijos rekonstrukcijai Greimas pasitelkia ne tik žodinę tautosakinę medžiagą bet ir etnografinius apeigų aprašymus. Somatinė žmonių elgsena leidžia atpažinti semantinį apeigų kodą. Kita vertus, apeigos ir tikėjimai įgyja prasmę tik susieti su bendrąja mitologine sistema. Apeigose mitologas ryškina stereotipines elgsenos grandines ir analizuoja jas tais pačiais metodais kaip naratyvinio pobūdžio tekstus.

Pirmajame mitologinių studijų tome Greimas nagrinėja apeiginius tekstus, susijusius su žemės darbų ir gamtos ciklais.

 Ugnies dievui Jagaubiui priskiriama džiovinamų javų apsauga nuo gaisro, aprašoma javapjūtės pabaigtuves lydinti religinė ceremonija, susidedanti iš gaidžio aukos, ritualinių vaišių ir tam tikrų apeigų. Panašus scenarijus pasikartoja pavasarinėje aruodų atidarymo šventėje, kur Jagaubį pakeičia Užgavėnių Gavėnas (jo vardas, pagal Greimą, kildintinas iš *Gab-ėnas).

 Pagoniška pusiaužiemio šventė Krikštai siejama su metų ciklo apsivertimu pavasario pusėn. Tokią interpretaciją palaiko branduolinė  krikšto, kaip pradžios, prasmė. Pagal panašias veiklos sferas ir funkcijas Krikštai siejami su Kirmių diena, švenčiama taip pat kartu su metų apsivertimu. Šventės mitologiniam kontekstui taip pat priklauso gyvatės, siejamos su Dievaičiu Mėnuliu. Tam pačiam kalendoriniam ciklui priskiriamas blukio vilkimo ritualas. Jį lydinčioje tabalų muzikoje Greimas atpažįstą ryšį su Johano Lasicijaus žemaičių dievų sąraše minimu dievu Tabalu.

Iš Lasicijaus klaidingai užrašyto žiežirbas išblėsinančio ugnies dievo vardo Greimas restauruoja kibirkštis sprogdinančio dievo Tratiko figūrą. Mitinėje plotmėje jis susiejamas su ugnyje kenčiamomis vėlėmis. Pasitelkus „tikrą“ pasakojimą apie Perkūno nutrenktą policininką, į tą patį mitinį kontekstą įtraukiamos ugninės kilpos ir mažylio piršto, kartais vadinamo geležiniu pirštu arba kibirkštu, figūros. Daroma išvada, kad Tratiko Kibirkštų veikla – „saugoti žmonių naudą, padėti vėlėms ir gelbėti jas nuo Velnio“ – atitinka susiaurintas ugnies dievo Perkūno funkcijas.

Studijoje Tautos atminties beieškant aprašomos šventės, lydinčios vasaros ir rudens darbus. Vienos žymi įžanginį, kitos tęstinį, dar kitos baigtinį  laiko aspektą. Mitologinėje plotmėje šias apeigas globoja javų dvasios Ievaras, jo brolis dvynys  Dirvolika, ir keli antraeiliai dievukai, užsiimantys javais arba ankštiniais augalais. Dievams aukojami kylantys iš svaidomo virš ugnies paplotėlio garai, požemio dievo Velino garbei pjaunamas ožys.

  Prancūzijoje itin vertinami leksikografiniai Greimo darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968) ir  Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su Teresa Keane). Leksikologo patirties pėdsakas akivaizdus jo mitologiniuose tyrinėjimuose. Nesitenkindamas etimologiniais tyrinėjimais, apsiribojančiais vien fonetinėmis paralelėmis, jis, Emilio Benveniste‘o pavyzdžiu, aptariamų dievų varduose pirmiausia ieško semantinės koherencijos. Po Kazimiero Būgos joks kitas lietuvių mitologijos tyrėjas turbūt nėra pateikęs tiek naujų hipotezių, pagrįstų puikiu kalbos jausmu ir drąsiu tolimų prasmių sugretinimu.

Greimo išvadas sutvirtina nuolatinės nuorodos į tipologinius atitikmenis graikų, romėnų, indų, skandinavų, airių mitologijose. Lietuvių mitologija atsiskleidžia kaip neatskiriama indoeuropiečių mitologijos dalis.

Ginčydamasi su pozityvistine mitologijos samprata, Greimas sakė, kad figūratyvinė mitologijos kalba, kaip ir poetinė kalba, „yra niekuo neprastesnis, tiktai kitoniškas negu mokslinė kalba, tiesos ieškojimo ir jos išsakymo būdas.“ Pasak jo, figūratyvinė kalba yra“kompromisas tarp individo laisvės ir socialinės būtinybės susikalbėti“. Lietuvių mitologijoje kalbėjimas apie bites ir jų auginimą tampa kalba „apie meilę ir draugystę, apie žmonių gražų gyvenimą, moters privalumus ir jos pareigas“.

Trys steigties mitai

 Pirmuosiuose antrojo tomo (Tautos atminties beieškant, 1990) skyriuose, taip pat Vilniaus įkūrimo mito ir mito apie romėnišką lietuvių didikų kilmę tyrinėjimuose Greimas praskleidė lietuvių mitologijos sluoksnį, užfiksuotą 13-16 a. rašytiniuose šaltiniuose ir reprezentuojantį religiją, kurią išpažino susivienijusi lietuvių bendruomenė iki krikščionybės priėmimo.

Pirmasis autentiškas lietuvių mitas, pateiktas 1261 m. Malalos kronikos slaviškoje redakcijoje, yra pasakojimas apie Sovijų, vėlių vedlį. Greimas pateikia naują Sovijaus vardo etimologiją, siūlydamas lietuvišką jo atitikmenį Šovys < šova (anga), [į]šauti. Šią interpretaciją iš karto priėmė Vladimras Toporovas16. Pasakojimą apie šerno medžioklę, Sovijaus ir jo sūnų ginčą, Sovijaus nužengimą į pragarą ir įvairius jo palaidojimo būdus Greimas susieja su kepto / žalio maisto bei  deginamo / pūdomo kūno priešpriešomis ir interpretuoja kaip perėjimą nuo požemio dievų garbinimo prie dievų viešpačių triados. Vienkartinis veiksmas, tapdamas  iš kartos į kartą perduodamu papročiu, įsteigia naują religinę instituciją. Greimo interpretacija skiriasi nuo daugelio kitų Sovijaus mito aiškinimų tuo, kad čia  mitinės reikšmės ne inkrustuojamos į pasakojimą, o išvedamos iš jo naratyvinės ir diskursyvinės struktūros ir susiejamos su istoriniu Lietuvos kontekstu.

Šiame tome, remdamasis  trifunkcine suverenumo samprata, Greimas išsamiai aptaria Sovijaus mite minimų dievų – Andojaus, Perkūno ir Teliavelio (Kalevelio) santykius, jų ryšį su moteriškąja Žvėrūna-Medeina. Pateikiama argumentuota namų dievų (Pagirnio, Dimstipačio) ir dievų žemininkų funkcijų analizė.

1971 metais, pirmą sykį po karo apsilankęs Lietuvoje, Greimas pristatė Vilniaus įkūrimo mito, užrašyto 15 a. Lietuvos metraščiuose, analizę. Tuo metu prancūzų kalba jis rašė straipsnį „Gedimino sapnas“, kuris liko nebaigtas ir, išverstas į lietuvių kalbą, buvo paskelbtas tik 1998 m.17.

Kaip ir sakmės apie Sovijų analizėje, Greimas siekia atskleisti mitą generuojantį semantinį kodą taikydamas naratyvinės gramatikos procedūras. Specifiniu šio pasakojimo bruožu laikomas herojaus išvykimo ir ieškojimo sudvejinimas. Išvykęs į pirmąją medžioklę, didysis Lietuvos kunigaikštis  Gediminas įkuria sostinę Trakuose, po antrosios perkelia ją į Vilnių. Sėkminga tauro medžioklė antrojo žygio metu laikoma kvalifikaciniu herojaus išbandymu. Nukovęs taurą kunigaikštis sapnuoja pranašingą sapną – dievai išpranašauja lemiamąjį išbandymą – miesto įkūrimą ir būsimąją Vilniaus šlovę.  

Ideologinį mito turinį Greimas aptaria dviem atžvilgiais: kaip karaliaus įšventinimo ir kaip miesto-valstybės įkūrimo mitą. Diskursiniame lygmenyje šiuos du ideologinius aspektus atitinka dvejopos mitinės figūros. Greimas gretina lietuvių mito turinio plotmę su analogiškais indoeuropiečių mitais. Teminė Tauro  figūros vertė gretinama su tokiomis figūromis kaip romėnų Imperijos karvė,  indų Gausybės karvė, airių karaliaus Breso medinė karvė. Visos šios figūros simbolizuoja suverenumą, karaliaus kvalifikavimą arba diskvalifikavimą. Vilniaus šlovę pranaujančio Geležinio Vilko figūra savo ruožtu kai kuriais atžvilgiais primena romėnų vilkę, maitinančią būsimuosius miesto įkūrėjus,

Binarinės struktūros būdingos mitinei priešpriešų mediacijai (mitiniai dvyniai – kunigaikštis ir jo žynys, dvi mitinės temos) Vilniaus mite kryžiuojasi su ternariniu pasaulio skaidymu, atitinkančiu senosios lietuvių religijos trifunkcionalumą. Pastarąjį įtvirtina trys žymėtosios pasakojimo erdvės (dvi kalvos ir vienas slėnis), trys mitiniai įvykiai (tauro medžioklė, Gedimino sapnas ir Geležinio Vilko pasirodymas), trys kulto vietos Vilniaus teritorijoje.

Žmogiškųjų galių srityje Gediminas, kurį Metraštis apibūdina kaip teisingą kunigaikštį, visada laimintį mūšiuose ir laimingai valdžiusį iki gilios senatvės, atstovauja kontraktualiniam suverenumui. Sekdamas Duméziliu, Greimas priskiria mitinį Gediminą lunarinėms dinastijoms  ir priešina jį soliarinėms dinastijoms, kurioms priklauso valdovai, gyvenantys „šėlsme ir kraujyje“.

Vilniaus įkūrimo mitas pateko į Lietuvos metraščius ir išpopuliarėjo tikriausiai dėl to, kad atitiko ano meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastangas, priešingai lenkų siekiams, išsaugoti savo galią ir nepriklausomybę. Tačiau jį užrašę metraštininkai, patys būdami krikščionys, nesąmoningai perdavė jiems svetimą religinę ideologiją, grindžiančią Gedimino suverenitetą bei jo sostinės šlovę tiesiogiai pareikšta pagoniškųjų dievų viešpačių valia. Ypatingas dėmesys, kurį Gediminas rodo pagonių dvasininkų luomui, atitinka pastangas įtvirtinti aukštą senosios religijos rangą po religinės ir politinės sumaišties, kilusios po karaliaus Mindaugo krikšto, karūnavimo ir nužudymo. Tuo atžvilgiu Greimas lygina Gedimino mitą su indų ir romėnų mitais, kuriuose naujų karalysčių įkūrėjai priekaištauja savo pirmtakams, kad jie panaikino senąsias žynių kastas.

 Nieko nežinodamas apie rankraštyje likusią Greimo analizę, Vladimiras Toporovas pateikė savąją Vilniaus steigties mito interpretaciją studijoje „ Vilnius, Wilno, Вильна: город и миф“18. Toporovo analizės išeities taškas – binarinės erdvės opozicijos, koreliuojančios su vertybinėmis gyvenimo ir mirties, sakralumo ir profaniškumo  priešpriešomis. Pasak tyrėjo, prasmę istorinei miesto egzistencijai suteikia „dangaus palaiminimas iš viršaus ir bedugnės palaiminimas slėnyje“. Miesto steigties mitas laikomas „pagrindinio“ indoeuropiečių kosmogonijoje mito, pasakojančio apie Griausmavaldžio ir jo priešininko kovą, transformacija. Pagal šią sampratą su sakraliniu viršum siejamas Perkūnas, tauras, ugnis, su apačia – vanduo ir Griausmavaldžio priešininkas, kurį mite manifestuoja gyvatė ir velnias.

Gediminą Toporovas laiko epine Perkūno transformacija: kontraktualinio suverenumo dievybės, su kuria Vilniaus įkūrėją siejo Greimas, monoteistiniame „pagrindinio mito“ modelyje nėra. Vertybinėje viršaus ir apačios opozicijoje Griausmavaldžio priešininko vaidmuo atitenka Vilnios upei, lyginamai su besiraitančia gyvate. Pagal mito logiką (Perkūnas ugnimi nutrenkia Slibiną arba Gyvatę)  pabaisos nugalėtojas miesto (naujos visatos) įkūrėjas įveda naują tvarką, iš chaoso kuria kosmosą.

Analizuodami tuos pačius tekstus, Greimas ir Toporovas prieina prie skirtingų išvadų. Skaitomas paradigmatiškai, Vilniaus mitas atsiskleidžia kaip permanentinė kosmoso ir chaoso kova, nenutrūkstanti mirčių ir atgimimų grandinė Šitaip skaitomas mitas įgyja meno kūrinio bruožų. Kebliau binarinę logiką pritaikyti epochoms, kuriose yra išryškėjusi įvairių ideologinių formų konkurencija bei diferenciacija. Dviejų etnonimų buvimas Vilniaus priešistorėje, Toporovo rekonstruojamas lingvistiniais instrumentais, visiškai tikėtinas, tačiau kokią reikšmę tai turi šio mito ideologijai?

Remiantis vienu kuriuo analizės metodu vargu ar įmanoma atkurti tam tikros istorinės epochos mitologinių vaizdinių visumą, susidedančią iš vienas kitam prieštaraujančių heterogoniškų elementų. Vilniaus įkūrimo mitas, kaip ir kiti lietuvių mitai, aiškinantys istorinius įvykius, gali būti skaitomas ir kaip figūratyvi kultūros išraiškos forma, ir kaip siužetu išreikšta ideologija.Šia prasme paradigmatinis ir sintagmatinis požiūris papildo vienas kitą. Tačiau po Greimo tyrinėjimo vien paradigmatinis („indėniškas“) Vilniaus mito skaitymas atrodo nebepakankamas.

Paskutinysis nebaigtas Greimo mitologinis tyrinėjimas yra mito apie lietuvių didikų kilmę iš romėnų analizė19. Metraščiuose pateikta romėnų patricijaus Palemono giminės genealogija atrodo kaip pavienių faktų ir savarankiškų istorijų vėrinys. Greimo analizės siekis – atskleisti genealoginio pasakojimo ideologiją, parodyti, kad metraščių istorija, „užuot buvus dirbtine tikrų vardų sąvarta, gali, priešingai, turėti mitinį matmenį ir, kitaip tariant, pateikti savotišką mitinę istoriją, kuri tuo pat metu būtų ir melaginga, ir tikra“. Giliosios mito reikšmės Greimas ieško ne jį užrašiusiųjų galvose ar išoriniuose kultūriniuose kontekstuose, o vidinėje struktūroje. Po paviršiniu pasakojimo lygmeniu – pranešimu apie mitinius pirmeivius, steigiančius miestus, gyvenvietes, teikiančius vardus gamtos objektams praskleidžiama gilioji struktūra. Palemono genealogija perskaitoma kaip mitinis lietuvių veržimosi į Rytus įteisinimas.

Kaip figūratyvią ideologinio turinio išraišką Greimas analizuoja herbus, kuriuos į Lietuvą vykusiems Palemono bendražygiams priskiria Lietuvos metraštis. Dažniausiai jie laikomi pramanu arba 15 a. Italijoje garsėjusių asmenybių herbų ženklų imitavimu. Greimo teigimu, nors metraštyje minimi herbai tikriausiai buvo sukurti pamėgdžiojant kitur matytus antspaudus, kaip signifikantai jie galėjo būti priimti tik tada, jeigu atitiko priimančios kultūros reikšmių pasaulio elementus. Remdamasis ikonografine medžiaga, Greimas Lietuvos kunigaikščių ženkluose išskiria dvi evoliucijos fazes: tiesias linijas „grynai lietuviškoje heraldikoje“ ir jų apvalėjimą, lanksčias formas lietuvių kunigaikščių, valdančių rusų žemes, ženkluose. Tai leidžia Kentauro figūroje, pasiskolintoje iš graikų mitologijos, atpažinti šaulį-lankininką ir geometrinių strėlės linijų, paliudytų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antspauduose, transformaciją. Pagoniškame kontekste Kentauras interpretuojamas kaip vienas iš lietuvių karo dievo apsireiškimų. Kentauro pakeitimas raiteliu su metaliniu kalaviju, pasak Greimo, ne tik simbolizuoja Lietuvos valstybės įsteigimą, bet ir įtvirtina religinę reformą, iškėlusią Kalevelį į dievus viešpačius.

Semiotinės mitologijos šaltiniai ir atgarsiai

Vienas Greimo prasmės teorijos šaltinių buvo Vladimiro Proppo „Pasakos morfologija“. Proppo naratyviniu modeliu, modifikuotu „Struktūrinėje semantikoje“, Greimas nuolat rėmėsi analizuodamas lietuvių pasakas ir sakmes. Jo akiratyje buvo ir Proppo tradiciją tęsiančių Tartu-Maskvos semiotikų, ypač Eleazaro Meletinskio tyrėjų grupės, darbai. Bandydamas įveikti kalbos barjerą, jis domėjosi  Viačeslavo Ivanovo ir Vladimiro Toporovo vykdomais balto-slavų mitologijos tyrinėjimais, diskutavo su Toporovu dėl lyginamosios kalbotyros metodologinių principų, siūlomų etimologijų. Toporovas savo ruožtu ne sykį rėmėsi Greimo studija „Apie dievus ir žmones“.

Greimas yra sakęs, kad Proppo indėlis į visuotinę reikšmės teoriją pirmiausia išryškėjo prancūzų moderniosios antropologijos kontekste. Jo paties mitologinėse studijose Proppo ir jo mokinių naratologija atsiduria Greta Dumézilio, Lévi-Strausso, Marcelio Detienne metodologinių įžvalgų.

Ne mažiau Greimui svarbi ir Lietuvos kultūros paveldo tradicija. Savo mitologines rekonstrukcijas jis grindžia seniausiais Lietuvos istorijos ir etnografijos šaltiniais, taip pat Jono Basanavičiaus, Mato Slančiausko, Mečislovo Davainio-Silvestraičio surinkta medžiaga. Aiškindamas lietuviškųjų teonimų emitoogiją Greimas nuolat rėmėsi kalbininko Kazimiero Būgos įžvalgomis.

Lygia greta su Greimu lietuvių mitologijos paveldą tyrinėjo archeologė Marija Gimbutienė, žinoma pasaulyje pirmiausia kaip senosios Europos matricentristinės kultūros tyrėja. Kaip ir Greimas, ji siejo kultūros trifunkcionalumo principą su istorine senosios lietuvių religijos raida. Gimbutienė skyrė du baltų mitologijos sluoksnius: archainį baltų paveldą ir indoeuropietiškas dievybes atitinkančias tris Dumézilio funkcijas. Aprašydama šiuos sluoksnius, ji stengėsi atskleisti vidinę mitinių tekstų sistemą.20 Greimas pritarė tokiam dviejų baltų mitologijos sluoksnių išskyrimui, nors abejojo matricentristine „Europos be europiečių“ hipoteze.

Alternatyvų mitologinės rekonstrukcijos modelį21 pasiūlęs Norbertas Vėlius žavėjosi Greimo „intuicija, išsiugdyta nelengvame semiotiko kelyje“,  jo metodologine koherencija ir laikė du Greimo tyrinėjimo tomus „naujos lietuvių mitologijos tyrinėjimo eros“ pradžia. Drauge jis aptarė ginčytinas, jo nuomone, tyrinėjimo  vietas. Remdamasis daug gausesniais tautosakiniais šaltinais nei tie, kurie buvo prieinami Greimui, Vėlius pateikė tikslesnes kai kurių mitinių siužetų interpretacijas ir pasiūlė alternatyvias ne vieno teonimo  etimologijas. Jis esmingai pertvarkė karinės ir magiškos funkcijos dieviškųjų reprezentacijų santykius. Tačiau metodologiniai Greimo rekonstrukcijų principai, nesusilaukė atidesnio dėmesio. Mitologas nagrinėjo dievybių mitines funkcijas signifikantų, o ne signifikatų lygmenyje ir apėjo Greimo pasiūlytą trifunkcionalumo principo baltų mitologijose performulavimą.

Lietuvių mitologams Greimas tebėra neabejotinas autoritetas. Naujausiuose lietuvių mitologijos tyrinėjimuose nuolat grįžtama prie jo darbų. Bene didžiausio atgarsio yra susilaukusi Sovijaus mito analizė. Daugelis tyrėjų, nors ir su tam tikromis išlygomis, pritaria Greimo ir Toporovo požiūriui į šį mitą kaip į religinės reformos, susijusios su lavonų deginimu, išraišką. Ilja Lemeškinas22, paskyręs šio mito analizei išsamią studiją, ieško mito šaknų lietuvių tautosakoje, bet apsiriboja formaliu „motyvų“ supratimu, apeidamas teorines mitiškumo rekonstrukcijos problemas. Pasak Greimo, „ne priklausymas tam ar kitam žanrui lemia mitinį autentiškumą; jį reikia sukurti“.  Remdamasis Lévi-Straussu, Greimas tvirtino: „Mitas nėra vienas pasakojimas, tai pasakojimo transformacijų visuma. Pereinant  nuo sintagmatikos prie paradigmatikos, galėtume sakyti, kad indoeuropiečių kultūra yra transformacijų visuma“23 . Prancūzų mitologas Philippe‘as Walteris, eidamas Greimo pėdomis,  tyrinėjo indoeuropietiškas Sovijaus mito paraleles indų, airių ir skandinavų mitologijose. Pasak jo, tai „paliudija archainį lietuvių  civilizacijos pamatą“24.

Greimo požiūriui, kad laidotuvių ritualo ir religinių reformų ryšys įtvirtino  valstybės politinės ir teritorinės vienybės ideologiją, pritaria etnologė Daiva Vaitkevičienė ir archeologas Vykintas Vaitkevičius25. Jie bando susieti Greimo išvadas su Toporovo hipoteze, kad įvedus lavonų deginimą,  su ugnimi susijęs Kalevelis tampa artimas Perkūnui, iškilusiam į baltų panteono centrą. Tuo būdu Greimo-Dumézilio trifunkcinę sistemą pakeičia tris dangaus kalvius – Perkūną, Velnią ir Kalevelį – susaistantis modelis. Siūlomoje mitologinėje sistemoje trifunkcinė struktūra nebėra dieviškųjų ir žemiškųjų suverenumo funkcijas paskirstanti armatūra. Trejybės, suvokiamos ne kaip unus, o kaip totus, principą pakeičia vienos dievybės, Perkūno, viršenybė. Kontraktualinio suverenumo dievybė Andojas, „globojantis sveikatos ir gyvybės sritį“, priskiriamas karinei funkcijai. Su ja taip pat siejama  moteriška  medžioklės deivė Žvėrūna-Medeina, kurią Greimas buvo įrašęs  į laukinę, nekultūrinio arba antikultūrinio sakralumo sritį. Tai motyvuojama medžioklės ir karo funkcijų panašumu, aktualizuotu 13 a.Lieuvos geopolitinės situacijos. Kaip ir kiti lietuvių mitologai, straipsnio autoriai apeina Greimo nurodytą pirmosios ir trečiosios Dumézilio funkcijos simbiozę  baltų mitologijoje.

Greimas tikėjosi, kad jo pradėtus darbus tęs jaunesnė mitologų karta, „jautresnė šiems kultūros reikalams“.  Nepaisant jo mitologinių tyrimų populiarumo, metodologinės Greimo nuostatos dar  nesusilaukė deramo atgarsio. Antai Toporovo mokinys Dainius Razauskas atskiria Greimo mitologinius darbus nuo jo semiotikos, susilaukusios pasaulinio pripažinimo.  Priminęs, kad apeliatyvas greimas lietuvių kalboje reiškia „plėvelę ant pieno“ (пенка на молоке), jis teigia,  kad Greimo sukurtoji abstrakti semiotinė teorija yra tarsi „plėvelė“,“затвердевшая на вечно жидком и питающем воображение «молоке“ мифолоэтической образности“26.

 Dumézilis ir Benvenistas skatino Greimą imtis lietuvių mitologijos tyrinėjimų, kad jų rezultatai taptų prieinami kitų indoeuropiečių kultūrų tyrėjams. Greimo nuveikti darbai pateisino šias viltis. Gaila, kad kol kas jie nesusilaukė deramo atgarsio anapus Lietuvos.

 


1 Algirdas Julien Greimas, Sémantique structurale, Paris: Larousse, 1966.

2 Idem, „Eléments pour une théorie de l‘interprétation du récit mythique“, Communications, 1966, Nr. 8, p. 28-59.

3 „Les voix du mythe en Lithuanie“. Entretiens avec Algirdas Julien Greimas, Lalias, 1984, Nr. 6  , p. 10, 39.

4 Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius, 1991, p. 21.

5 Ten pat, p. 7.

6 Ten pat, p. 93.

7 Ten pat.

8 Algirdas Julien Greimas, Du sens. Essais sémiotiques; Pqris: Le Seuil, 1970, p. 17,  15.

9 Lalias, p. 10.

10 Algirdas Julius Greimas, Tautos atminties beieškant, Vilnius–Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas – Mokslas, 1990, p. 347.

11 Algirdas Julien Greimas, Du sens. Essais sémiotiques, Paris : Le Seuil, 1970 , p. 231-247.

12 Algirdas Julien Greimas, Maupassant. La sémiotique du texte. Exercises pratiques, Paris : Le Seuil , 1976, p. 99–100.

13 Algirdas Julien Greimas,  Du sens II, Paris: Le Seuil, 1983, p. 201-202.

14 Tautos atminties beieškant, p. 388. Greimas pateikia ir anekdotinę šio atradimo versiją: „Reikėjo sulaukti gražios nemigo nakties Vilniuje, kad atsakymas pats staiga pasireikštų kaip evidencija“.   Ir patikslina: „Tą pačią naktį B. Savukynas Andojo  etimologiją surado  2 val., tuo tarpu kai šios studijos autoriui jinai paaiškėjo tiktai pabudus 5 val. ryto. Taigi, chronologiškai, etimologijos „atradėju“ turi būti laikomas Bronys Savukynas, p. 396.

15 Studijoje „Tautos atminties beieškant“ Greimas pateikia kitą „gausiavėliavių lietuvių“ karinės sėkmės argumentą: „Žodį vėliava, padarytą tuo pat principu kaip broliava, siūlome aiškinti kaip „vėlių būrys, vėlių visuma“. Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“ (p. 420). 

16 Владимир Топоров, О мифологизированных описаниях обряда трупосожения и его происхождения у балтов и славян. In : Балто-славянские исследования 1985. Москва: Наука, 1987.

17 Algirdas Julius Greimas, „Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas)“, Kultūros barai, 1998, Nr. 8/9, p. 65-75. Publikacija prancūzų kalba: Algirdas Julien Greimas, „Le songe de Gediminas : essai d'analyse du mythe lithuanien de la fondation de la cité“,  Rivista di semiotica, 2008 , Nr.  01/02, p. 411-441.

18 Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва: Наука, 1980, с. 3-71

19 „Palemono giminės genealogija“, in Algirdas Julius Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 574-587

20 Marija Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius : Mokslas, 1985, p. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius : Mokslas, p. 148-178.

21 Norbertas Vėlius, „Lietuvių mitologijos rekonstrukcija“,  Tautosakos darbai II (IX), 1993, p. 54-70.

22 Ilja Lemeškin,. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 25-27.

23 Lalias, p. 25, 29.

24 Philippe Walter,. „The dity of Sovijus (1261). The nine spleens of the marvelous boar; an indo-european approach to a Lithuanian myth“,  Archaeologica Baltica , 2001, Nr.15, p. 72–77.

25 Daiva Vaevičienė, Vykintas Vaitkevičius,.  „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai“, Lietuvos archeologija , 2001, Nr. 21, p. 311-334.

26 Дайнюс Разаускас, „Пенка  семиотики на молоке образности: Альгирдас Жюльен Греймáс или Альгирдас Юлюс Грéймас?“, in Вяч. Вс. Иванов(ред.), Современная семиотика и гуманритарные науки, Москва: Языки славянских культур, 2010,  с.181.

 

Kuo aktualus Greimas ir kuo reikšminga jo puoselėta semiotika?

Šiemet minime 100-ąsias Algirdo Juliaus Greimo (pasaulinio garso mąstytojo, mitologo, semiotiko, kalbininko, kultūros ir literatūros kritiko, eseisto) gimimo metines – sukaktį, įtrauktą į UNESCO minimų datų sąrašą. Ši ypatinga žinia išsamiai skelbiama http://unesco.lt/news/archives/3009 svetainėje.

Sykiu Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus paskelbė A.J. Greimo metais: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/2017-uosius-seimas-paskelbe-a-j-greimo-ir-lietuviu-kalbos-kulturos-metais-29-688813

A. J. Greimo bibliografija, archyvai, nuotraukos ir video įrašai paskelbti svetainėje http://www.semiotika.lt/greimas/greimas (atkreiptinas dėmesys norintiems paskaityti: jo publikacijos lietuvių kalba – 199 darbų sąrašas – http://www.semiotika.lt/greimas/bibliografija).

Dar fotografijų – https://www.greimas.com/fotografias

Vertingi Greimo straipsniai ir apie jį – www.šaltiniai.info/index/details/1249

Greimo metams skirta svetainė www.greimas.eu (ketinta ją paleisti kovo 9 d.).  

Pamatinių semiotikos sąvokų apibrėžimai ir paaiškinimai yra pateikiami „Avanteksto“ žodyne. „Avantekstas“ – tai iš Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro dėstytojų ir mokslo darbuotojų pateiktų aprašų sudarytas literatūros terminų žodynas. Žodyno nuoroda: http://www.avantekstas.flf.vu.lt

Sausio 25 d. Šiaulių Didždvario gimnazijoje atidaryta A.J.Greimo vardo skaitykla.

Įdomi diskusija („Ką reiškia Algirdas Julius Greimas Lietuvai?“, kurioje dalyvavo Kęstutis Nastopka, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, o moderavo – Arūnas Gelūnas) vyko 2017 m. vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/163088/lrt_studija_vilniaus_knygu_mugeje_2017#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=2760000

Iškilmingas A. J. Greimo 100-ųjų gimimo metinių minėjimas įvyko kovo 8 d. 18 val. Vilniaus Rotušėje (rodytas kovo 9 d. 21 val. per LRT Klasika kanalą): http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013664549/iskilmingas_a_j_greimo_metu_minejimas#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=4809000

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje kovo 8 d. buvo  atidaryta Lietuvos centrinio valstybės archyvo paroda ir pristatyta knyga „A.J. Greimas: asmuo ir idėjos“.

Greimo metų proga Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje vyko atvirų paskaitų ciklas „PABŪKIME SEMIOTIKAIS“: kovo 15 d. įvyko A.J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro lektorės dr. Jurgitos Katkuvienės atvira paskaita „A. J. Greimo semiotinis kvadratas: kas tai?“, o kovo 16 d. – jos atviras seminaras „Pasaulio suvokimas A. J. Greimo semiotikoje“.

Kovo 17 d. Kupiškyje vyko renginiai ,,Žymiam pasaulio semiotikui Algirdui Juliui Greimui – 100“, sykiu ir mokslinė konferencija „Lietuvos ateities garantas – sugebėjimas bet kokiomis sąlygomis išsaugoti valstybę“.

Kovo 23 d. Dusetų kultūros centre įvyko edukacinis renginys, kuriame dalyvavo Kazimiero Būgos 9-12 klasių gimnazistai ir mokytojai; renginį organizavo bei vedė Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus darbuotojas Rytis Pivoriūnas; jis paaiškino, kuo aktualus Greimas ir kuo reikšminga jo puoselėta semiotika, pristatė lietuviškai išleistas jo knygas, ekrane buvo demonstruojamos jubiliato biografijos nuotraukas, buvo rodomas ir aptariamas filmas „Greimas“ (režisavo Saulius Beržinis, filmavo Algimantas Mikutėnas, 1991 m.).

Kovo 31 d. Kaune Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, vyko mokslinė konferencija „Algirdas Julius Greimas intelektualinėje egzilio istorijoje“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 82 yra patvirtintas  ALGIRDO JULIAUS GREIMO 100-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO 2017 METAIS PLANAS: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/patvirtintas-algirdo-juliaus-greimo-100-uju-gimimo-metiniu-minejimo-2017-metais-planas 

Semiotika yra moderniosios kalbotyros sritis. Vienos iš semiotikos krypties atstovų yra A.J. Greimas. Jis savo fundamentaliuose darbuose „Struktūrinė semantika“, „Apie prasmę“, „Apie prasmę – 2“ aiškinosi, kas tekste sukuria prasmę. Tekstus (ir kitus visus reiškinius) galima semiotiškai analizuoti trimis lygmenimis: diskursyviniu, naratyviniu ir loginiu-semantiniu.

Vienas žymiausių Lietuvos semiotikų prof. Kęstutis Nastopka rašo: „analizuojamuose tekstuose siūloma skirti kelias struktūrų pakopas arba reikšmės lygmenis. Greimo semiotinė mokykla numato triaukštį turinio struktūrų modelį, išskirdama atitinkamai diskursyvines, naratyvines ir logines-semantines struktūras. <…> skirtingi reikšmės lygmenys suvokiami kaip vienas kitą papildantys analizės aspektai.“ (žr. Nastopka K. Reikšmių poetika. Semiotikos bandymai, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 51-52).  

Ričardo Kudžmos, Vitalijos Rukaitės straipsnyje Semiotinis kvadratas ir naratyvinė gramatika viename pirmos klasės matematikos tekste (žr. https://www.mii.lt/LMR/B/2014/55B11.pdf) atlikta išsami matematinio teksto analizė naudojant Greimo semiotiką. Išnagrinėti naratyvinis bei loginis-semantinis lygmenys, sukonstruotas semiotinis kvadratas. Parodoma, kaip judėjimas semiotiniame kvadrate sukuria teksto prasmę.

                             Semiotinių tyrinėjimų pavyzdžiai (iš skaitmeninio veikalo „Būga Greimo semiotine žiūra“)

I. Pagal diskursyvines (figūratyvines) reikšmes

Kas tai yra – diskurs(yv)inis (figūratyvinis) reikšmės lygmuo?

                 Diskùrsinis lygmuõ (žr. http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/diskursinis+lygmuo)

                 Prof. Kęstutis Nastopka rašo (žr. Nastopka K. Reikšmių poetika. Semiotikos bandymai, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 57): „Išskiriamos trys diskursyvinių figūrų klasės: vietos, laikai ir atlikėjai. Atitinkamas jų išdėstymas apibūdina skirtingas diskursyvines situacijas – savotiškas teksto mizanscenas. Skaitydami ir analizuodami tekstą stebime, kaip keičiasi diskursyvinės situacijos ir jose figūrų įgyta teminė (sąvokinė, nejutimiška) vertė.“

                 Diskursinio (figūratyvinio) tyrimo (aprašymo) pavyzdžiu galėtų būti  Kazimiero Būgos (auto)biografijos analizė: http://www.buga.zarasumuziejus.lt/kazimieras-buga/biografija

II. Pagal (semio)naratyvines (aktantinio modelio ir naratyvinės schemos) reikšmes

                 Naratỹvinis lygmuõ (žr. http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/naratyvinis+lygmuo)

Kas tai yra – aktantinis modelis (aktantinė struktūra)?

Truputį papildyta A. J. Greimo Struktūrinėje semantikoje pateikta schema:

Aktantinis modelis

 

Kazimiero Būgos vaikystės spektaklis ir jos pabaigos drama pagal aktantinį modelį

Vertinamas objektas (geidžiamas, siekiamas)

Kunigystė siekiant (ati)tinkamo išsilavinimo – būtinos kompetencijos.

Dvylikametį „<…> nuveža mane drauge su mano pusbroliais (tetų vaikais) Petrapilin ir atiduoda globoti vienam giminaičiui, <…>. Tokiais žygiais nesibaisi prastuolėlis nemokytas sodietis, mano tėvas, be to – nepasiturįs, nes jį džiugina viena mintis – išvysti savo sūnelį kunigu, kuris ne tiktai tėvus senatvėje priglaus, bet ir visus namus sušelps. Tėvas nešykšti sūnaus mokslui paskutinio skatiko. Mokslo metams Petrapilyje man išlaidų susidarydavo gyvais pinigais 150 rublių, kuriuos sukrapštyti būdavo tėvui gana sunku, nes iš ūkio tuomet tiekõs pelno negaudavo. Dažnai tekdavo tėvui net ir skolintis mano mokslui.“

Adresantas (lėmėjas)

Tėvas su tam laikui būdinga valstietiška mąstysena, kaip išmokslinti sūnų.    

Adresatas (gavėjas)

Būga iki 18 metų (iki 1898 m. rugsėjo mėn., kai, išstojo iš kunigų seminarijos „tuo užsitraukdamas ant savęs tėvų ir visos giminės rūstybę“ ir neteko jų paramos).

Subjektas kur kada kuo ar kaip (kokiu veiksmu parodo, ko geidžia ir siekia)

Kaziokas ko geidžia ir siekia – kaip ugdomas ir ugdosi: 

1. Tėviškėse („iš tėvo“, „gale Žiegelio (ežero) pas Ropolį“ ir „pas dėdę Mekušką Mižiuškėse, motynos tėviškėje“) slapta mokydamasis pas „daraktorius“ – išmoksta skaityti elementorių, skaito maldų knygas ir „Šiaulėniškį senelį“.

2. Dusetose 1890–1891 m. mokydamasis valsčiaus mokykloje – pramoksta rusiškai.

3. Zarasuose 1891–1892 m. mokydamasis apskrities mokykloje – „išbųvu 1 klasėje“.

4. Sankt Peterburge 1892–1895 m. mokydamasis Šv. Stanislovo bažnyčios (triklasėje Sestržencevičiaus vardo apskrities) mokykloje – „išeinu visą“, bet „kunigų seminarijon trijų klasių nepriimdavo“.

5. Sankt Peterburge 1895–1897 m. mokydamasis keturklasėje Šv. Kotrynos mokykloje – per du metu baigė su pagyrimu.

6. Sankt Peterburge 1897–1898 m. mokydamasis kunigų seminarijoje – čia susipažįsta su draudžiamais lietuvių raštais (katedros zakristijonas Juozas Zauka tarp bažnytinių drabužių ir indų laikęs tokių laikraščių ir knygų sandėlį), ką tik išleistu pirmuoju Juškos žodyno sąsiuviniu ir mokinių hektografuota (tam tikru būdu padauginta) Jauniaus gramatika; „Abudu tuodu raštu bus nemaža paveikusiu mano sielą.“

7. Pažiegėje (namuose Užumiškės dvarelyje) gyvendamas ir atostogaudamas šioje vienkiemio sodyboje – tyliai per dienas skaitydavo knygas arba vienas vaikščiodavo po tėviškės apylinkes; niekieno neraginamas rinko liaudies dainas, mįsles ir priežodžius. 

Pagalbininkai

Šeima – motina Grasilija, trys broliai bei keturios seserys ir giminės – ypač tėvo pusbrolis Zigmas Briedis (vežėjas, kurmonas), Sankt Peterbuge išlaikęs Kaziuką.

Priešininkai

Lietuvybę persekiojanti seminarijos vadovybė, taip pat kultūrinė aplinka (draudžiama lietuviška spauda, knygos, draugai ir kt.), kuri ugdė kitokią nei šeimynos paties Būgos mąstyseną ir akino ieškoti galimybių eiti kitu – ne dvasininko, o humanitaro – keliu.

Neįvykusi (po keliolikos metų laukimo ir pastangų) Būgos kunigystė: naratyvinė „Būgos-kunigo“ programa pagal naratyvinę (pasakojimo) schemą

Pagal naratyvinės schemos fazes (manipuliacija, kompetencijos įgijimas, atliktis, sankcija) ir išbandymo formas (kvalifikacinis išbandymas, lemiamasis išbandymas, šlovinamasis išbandymas):

manipuliacija       (sutarties sudarymas)

tėvas, kaip lėmėjas-manipuliatorius, perduoda sūnui, kaip adresatui-subjektui, savąsias (laimingo gyvenimo) vertes ir pažadina norėjimą veikti – tapti kunigu

kompetencijos įgijimas – kvalifikacinis išbandymas

Kaziukas, jau kaip subjektas-veikėjas, prisiima spręsti pavestą uždavinį – įgyti tinkamą išsilavinimą siekiant kunigystės: sėkmingai mokosi ir galų gale per du metus su pagyrimu baigia keturių klasių Šv. Kotrynos mokyklą, idant būtų priimtas kunigų seminarijon

Atliktis – lemiamasis išbandymas (konjunkcija, jungtis su vertės objektu)

mokosi kunigų seminarijoje, bet po metų išstoja, kadangi Būga (subjektas-veikėjas) mato kitas perspektyvas (t. y. čia baigiasi tėvo-lėmėjo vaidmuo, pasikeičia vertės objektas ir baigiasi šita naratyvinė Būgos-kunigo programa), be to, netoleruoja šovinistinio lenkiškumo seminarijoje, nepajėgia „nugalėti“ priešininko – lietuvybę persekiojančios seminarijos vadovybės; taigi tokiu būdu praranda galimybę įgyti vertės objektą – kunigystę; taigi būsimam kalbininkui metus kunigų seminariją, neįvyksta subjekto (Būgos) ir (visą vaikystę) siekto vertės objekto (kunigystės) konjunkcija (svarbu, kad čia baigiasi viena naratyvinė programa ir prasideda kita – kurios vertės objektas jau yra nebe kunigystė)

Sankcija – šlovinamasis išbandymas (subjekto pripažinimas)

tėvas, kaip teisiantysis lėmėjas, neigiamai įvertina sūnaus atliktį (išstojimą iš kunigų seminarijos), neberemia jo ir daugiau kaip trejus metus nebendrauja su juo (galima sakyti, kad šita vienos naratyvinės programos neigiama sankcija kartu yra kitos, beprasidedančios, naratyvinės programos manipuliacijos fazė: tėvo pyktis bei ignoravimas ne tik paskatina norėjimą, bet ir priverčia veikti kažką kita, galų gale iškyla būtinybė užsidirbti pragyvenimui); taigi jaunasis Būga, išstojęs iš seminarijos, užsitraukia „ant savęs tėvų ir visos giminės rūstybę“; bet tuo pačiu pradeda savarankišką gyvenimą, prasideda kita naratyvinė programa ir atsiranda nauji išbandymai

 

III. Pagal logines-semantines (abstrakčiąsias, semiotinio kvadrato) reikšmes 

Kas tai yra – semiotinis (Greimo) kvadratas?

                      Semiòtinis kvadrãtas (žr. http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/semiotinis+kvadratas ir https://en.wikipedia.org/wiki/Semiotic_square)  

Loginis-semantinis lygmuo yra abstrakčiausias. Jis laikomas giliuoju lygmeniu. Pagal Greimą prasmę tekste turi generuoti priešprieša tarp dviejų terminų (seminių kategorijų) arba trumpiau tarp semų, A ir B. Tarp tų semų gali būti dar dvejopi santykiai: prieštaravimo A←→ne A, B←→ne B ir papildymo arba subordinacijos ne B→A, ne A→B. Visa tai galima sudėlioti į kvadratą, vadinamą semiotiniu kvadratu. P. Ricœr (savo knygoje Greimo naratyvinė gramatika) Greimo semiotinio kvadrato atradimą vadina „the stroke of genius – and this is not too strong…“ „tai genialu – ir tai ne per stipriai pasakyta“. Visi šie priešingumo, prieštaravimo ir papildymo santykiai semiotiniame kvadrate yra achroniški, grynai loginiai, statiniai. Greimo dar didesnis nuopelnas yra ir tas, kad šį statinį modelį pavertė dinaminiu, t. y. achroniškus santykius padarė dinaminėmis sintaksinėmis operacijomis. Taigi loginio-semantinio lygmens esmė yra semiotinis kvadratas. Tarp kvadrato elementų (semų) A, B, ne A ir ne B galimi trys sąryšiai: priešingumo, prieštaravimo  ir papildymo. Schematiškai tai vaizduojama šitaip:

Schematiškai tai vaizduojama šitaip                      

 

                                            

Dvi Būgos biografijos semantinių santykių schemos

pagal semiotinio kvadrato reikšmes

 

Dvi Būgos biografijos semantinių santykių schemos

 

 

parengė Rytis Pivoriūnas

Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) metų įprasminimas

2015 m. lapkričio 3–18 d. Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos metu paskelbtas UNESCO ir valstybių narių 2016–2017 m. minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtraukta per 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų. Į šį sąrašą taip pat pateko visame pasaulyje žinomo kalbininko, semiotiko, mitologo Algirdo Juliaus Greimo 100-osios gimimo metinės. Šios sukakties kandidatūrą, kurią pateikė Lietuva, taip pat parėmė Prancūzija, Estija, Meksika bei Brazilijos ir Italijos semiotikos centrai.
Todėl ir Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbė A. J. Greimo metais.
Kalbininko teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmės mokslui. A. J. Greimas sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, ryšius ir sąveiką. Mokslininkas semiotiką praturtino originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei.
Šia ypatinga proga Zarasų krašto muziejaus struktūrinis padalinys Kazimiero Būgos memorialinis muziejus kviečia visus į A. J. Greimo metų įprasminimo renginius ir saviugdos užsiėmimus apie lietuvių mitologijos tyrinėjimus, apie semiotinių metodų pritaikymą kraštotyros ir kitų reikšmingų reiškinių, tekstų bei kūrinių analizei.
Kviečiame aktualizuoti Algirdo Juliaus Greimo – Lietuvos didžiojo kalbininko palikimą, studijuojant jo reikšmingiausius veikalus, tyrinėjant ir įvaldant jo išpuoselėtos semiotikos metodus, siekiant mūsų krašto istoriją ir istoriją apskritai, meno, literatūros ir lietuvių mitologijos kūrinius apmąstyti, apsakyti bei aprašyti (analizuoti, sintezuoti ir pritaikyti) pagal Greimo semiotikos – diskursyvines, (semio)naratyvines ir logines-semantines – struktūras.
Numatomos tokios veiklos: reikšmingų tekstų skaitymai, lietuvių mitologijos (mitų, pasakų), literatūros ir meno kūrinių interpretacijos, diskusijos, apmąstymai, semiotinių metodų taikymas ir analizė, video edukaciniai užsiėmimai, susitikimai su kalbininkais, semiotikais, istorikais ir kitais žmogaus mokslų žinovais, istorijos ir lietuvių literatūros pamokose mokomų temų semiotinės analizės, kraštotyrinės medžiagos (eksponatų) semiotiniai bandymai (tyrinėjimai), interaktyvaus kraštotyros ir mitologijos muziejaus kūrimas. Šitaip ugdysime savo gebėjimą analizuoti ir interpretuoti bet kuriuos gyvenimo ir istorijos, mito ir pasakos, meno ir literatūros kūrinio reiškinius, o tyrinėdami kraštotyrinę medžiagą (eksponatus), mes ne tik geriau pažinsime savo tėviškę, bet ir kitus bendruomenės žmones supažindinsime su savo atradimais ir analitiniais įgūdžiais. Tokiu būdu bus dedamas ir tvirtas pamatas ruošiantis 2019 metais paminėti 500-ąsias pirmojo Dusetų vardo paminėjimo (1519 m.) istoriniuose šaltiniuose metines. Sykiu tyrinėsime Kazimiero Būgos mokslinio paveldo reikšmingiausius veikalus, juk 2019 metais iškilmingai minėsime ir 140-ąsias šio mūsų didžiojo kalbininko gimties metines.
Preliminarus renginių ir saviugdos užsiėmimų tvarkaraštis nuo kovo 6 dienos: pirmadieniais 15.00–16.30 val. vyks A. J. Greimo semiotikos paskaitos, antradieniais 15.00–16.30 val. – A. J. Greimo mitologijos paskaitos, trečiadieniais 15.00–16.30 val. – Kazimiero Būgos paveldo tyrinėjimai, ketvirtadieniais 15.00–16.30 val. – kraštotyros eksponatų tyrinėjimai. Užsiėmimai vyks Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus patalpose Dusetų seniūnijos pastate (K. Būgos g. 31a, II aukštas).
Kovo 23 d. (ketvirtadienį) 13.00 val. Dusetų kultūros centre Dailės galerijoje minėsime A. J. Greimo 100-ąsias gimimo metines. Renginio programa:
1. Įžanginė kalba, jubiliato biografijos, jo semiotikos ir mitologijos apžvalga;
2. „Didysis prasmės ieškotojas – Algirdas Julius Greimas“ (55 min. filmas, režisavo Saulius Beržinis, filmavo Algimantas Mikutėnas, 1991 m.);
3. Pokalbiai, baigiamoji kalba.
Primename, kad Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus patalpose Dusetų seniūnijos pastate (K. Būgos g. 31a, II aukštas) eksponuojama istorinė paroda (kol kas labai negausi) „Mano istorinės vertybės“ iš dusetiškių atneštų – dovanotų ir laikinai paskolintų – eksponatų bei zarasiškio Renato Žiliuko meninės kalvystės darbų paroda. Maloniai kviečiame apsilankyti.
Darbo laikas: I–V 10.00 val. – 16.00 val.

Rytis Pivoriūnas, Zarasų krašto muziejaus padalinio Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas-kultūrinės veiklos vadybininkas, tel. 861025972, el. p. bugos.muziejus@zarasumuziejus.lt.
Greimo metų įprasminimas

Kuriama Dusetų krašto istorijos ekspozicija

XX a. antroje pusėje Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos mokytojų Zofijos Vilytės (1927–1988), Vytauto Striogos (1924–1992), Danutės Stankevičienės (1930–2010) ir kitų rūpesčiu Dusetose buvo plėtojama kraštotyrinė veikla ir netgi įsteigtas visuomeninis kraštotyros muziejus. Vėliau nebebuvo kas tęstų ir puoselėtų muziejaus veiklas, todėl po beveik trisdešimties metų sąstingio, mokykla panaikino muziejų, kurio nemažai vertingų eksponatų buvo dingę. Likę eksponatai buvo perduoti Zarasų krašto muziejui.

Zarasų rajono savivaldybės administracija suteikė Zarasų krašto muziejui patalpas Dusetų seniūnijos pastate. Čia bus Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus darbuotojo darbo kabinetas, o buvusioje Dailės galerijos parodų salėje planuojama įrengti šio krašto istorijos ekspoziciją. Tikimės atgaivinti kraštotyrinę veiklą ir sukurti dar vieną vietos žmonėms bei svečiams skirtą patrauklų lankytiną objektą.

Šiuolaikinėmis technologijomis ekspozicijoje bus pateikta informacija apie Dusetų krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. pabaigos (žymūs žmonės, kultūra, švietimas, kultūros paveldas, tautinės mažumos, visuomeninės organizacijos, okupacijos, Nepriklausomybės kovos ir kita). Numatomos šios ekspozicinės temos: ,,Dusetų bažnyčios statymas ir jos istorija“, ,,Varpinė“, ,,Dvaras (Radvilų, Rudaminų, Pliaterių“, ,,1831 m. sukilimas (Emilija Pliaterytė ir jos pusbroliai Cezaris bei Vladislovas Pliateriai)“, ,,Smuklė“, ,,Mokykla (parapijinė ir gimnazija)“, ,,Sartai“, ,,Žirgų lenktynės“, ,,1919 m. kovos su bolševikais“, ,,Antalieptės ir Dusetų žydai“, ,,Atkurtos valstybės (1918–1940 m.) istorija“, ,,Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų kovos su sovietų okupantais“, ,,Sovietmečio istorija“, ,,Ryškiausių asmenybių galerija: A. Strazdas, A. Vienažindys, K. Būga, J. Gruodis, M. Reinys, F. Kirša, P. Širvys, P. Gaulė, V. Strioga, Z. Vilytė, V. Mažiulis, L. Broga, B. Juodelis, L. Abarius, D. Čepukas, M. Kudarauskaitė, A. Pakerys, R. Gapšys, R. Pučekas, A. Broga, A. Puipa, A. Latėnas, F. Latėnas, A. Stauskas ir kiti“, „Kaip mes augom ir gyvenom sovietinėje Lietuvoje“, „Kaip mes dainuodami revoliuciją darėm (dalyvavom Sąjūdyje)“, „Kaip likimą sau laisvi kalėm ketvirtį amžiaus (1990–2016 m.)“ ir kitos.

Kad šie ketinimai taptų tikrove, būtina tinkama ekspozicinė bei informacinių technologijų įranga, įdomūs autentiški eksponatai (dokumentai, rankraščiai, fotografijos, buities reikmenys, liaudies meno kūriniai, drabužiai ir kiti daiktai). Turime Zofijos Vilytės sukauptus eksponatus, bet jų nepakaks šiuolaikinei išsamesnei ekspozicijai įrengti. Tad kreipiamės ir prašome Zarasų rajono įstaigas, įmones, organizacijas ir visus žmones dovanoti arba leisti padaryti Jūsų turimų eksponatų, liudijančių Dusetų ir apylinkių žmonių gyvenimą, kopijas. Vertingi būtų ir vietinių gyventojų pateikti prisiminimai apie praeitį. Ši medžiaga praturtins kuriamą ekspoziciją. Ir Zarasų krašto muziejaus fondus.

Taigi kokie būtų svarbiausi akcentai ir artimiausiu metu būtini mūsų savanoriškos santalkos darbai? Brangieji, leiskite kreiptis į Jus ir pakviesti į pirmąją istorinę parodą „Mano istorinės vertybės“ iš Jūsų atneštų ir laikinai paskolintų eksponatų. Tai bus naudinga ir graži kraštotyrinė akcija. Eksponatus prašyčiau atnešti ar atsiųsk paštu, o tekstų ir fotografijų kopijas galite atsiųsti ir elektroniniu paštu.

Kviečiu visus suinteresuotuosius ekspozicijos rengimu ir kitais kraštotyros, edukacijos, kultūros klausimais bendradarbiauti. Laukiu Jūsų darbo dienomis nuo 10 iki 16 val. Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus patalpose Dusetų seniūnijos pastate (K. Būgos g. 31a, buvusios Dailės galerijos patalpos), rašykite elektroniniu paštu rytispivoriunas@gmail.com, skambinkite telefonu 861025972.

Labai prašome atsiliepti asmenis, galinčius tapti ekspozicijos rengimo mecenatais, globėjais, partneriais ir rėmėjais.

 

Zarasų krašto muziejaus struktūrinio padalinio Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas-kultūrinės veiklos vadybininkas Rytis Pivoriūnas