Kalbystės ir lietuvinamumo – lietuvystės, lietuvybos ir lietuvybių – savamokslis žinius (genijus) Henrikas Kulvinskas (g. 1978 m., iš vaizdainės – trys tęstinės laidos: „Kodėl privalome saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą“ https://www.youtube.com/watch?v=_oT81ZL7W8k, „Lietuvių kalba – visų kalbų motina“ https://www.youtube.com/watch?v=HSNJt29klP8, „Kodėl nesaugoma ir ignoruojama lietuvių kalba?“ https://www.youtube.com/watch?v=R_V0l2Jws7E) savo paskiausiame raštre (knygoje) Lietuvių kalbos metmenys: antžmogiškų savybių vystymas (2020 m., žr. https://xn--grynalietuvikalba-lud.lt/Lietuviu-kalbos-metmenys) paskutiniu parašu parašė: „Lietuvių kalba – žmonijos ateities kalba.“ Ką tai reiškia? Ar tai, kad tobuliausia – esmingiausiai saistuminga – kalba su-vienytų slavų, europiečių ir pasaulio tautas, jų kalbas? Ar tikrai tokių galių turi lietuvių kalbos išraiškų turiniai (mandriai europietiškai sakant – jos tekstų kontekstai)?
Prakalbinkime patį sumanytoją, atkartodami ir apmąstydami jo parodymus bei įrodymus (paryškinta mano – R.P.):
(13-17 psl.) Ne žmogaus smegenis ir protą turime versti dirbti pagal kalbą, o kalbą turime kurti pagal žmogaus smegenų veiklą, pagal tai kaip žmogus lengviau įsimena žodžius, pavadinimus ir t. t. Visa tai jau yra sukurta lietuvių kalboje, tereikia tik tęsti šį pradėtą darbą, o ne aklai savintis svetimžodžius iš kitų. Jei mūsų atmintis bus kaip koks visokiausių žodžių sąvartynas, tai akivaizdu, kad ji persipildys žymiai greičiau, o ir rasti tokioje netvarkoje mus dominančius dalykus yra daug sunkiau, nei tuomet kai viskas yra sudėliota pagal tam tikrą tvarką.Vienintelė ir pati tobuliausia kalba pasaulyje suteikianti žmogui pačias didžiausias proto ir mąstymo vystymo galimybes yra lietuvių kalba. Tai sakau drąsiai, nes rašydamas šį raštrą skaičiau ir ganėtinai gerai susipažinau su daugybe žodynų (rusų, lenkų, anglų, sanskrito, lotynų, vokiečių, ispanų, latvių, prūsų ir kt.) ir pastebėjau, kad jie visi yra tiesiog siaubingi. Žodžiai susiję, bet esmės skiriasi; žodžiai nesusiję, bet jų esmės susiję arba dar blogiau – žodžiai susiję ir susietos ne esmės, o paviršutiniškos visiškai nesvarbios savybės ir dėl to tokie žodžiai iškreipia mąstymą. Taip pat kitose kalbose nėra žodžių grupavimo pagal baigmes kaip lietuvių kalboje, nėra net galimybės pasidaryti tokį grupavimą. Lietuvių kalba suteikia neribotas proto galimybes, kurioms neprilygs joks skaitliuotuvas ir joks kita kalba kalbantis žmogus. Su šia kalba žmogus gali būti kuo tik nori, su lietuvių kalba atviros visos durys, visi mokslai tampa lengvai prieinami ir pasidaro suprantamesni. Betkuria pasaulio kalba kalbantys žmonės yra įsprausti į siaurus savo kalbos rėmus ir gali naudotis tik esamais žodžiais, o jei jau kokį žodį pamiršo, tai prireiks daug laiko pakol paaiškins tai ką nori pasakyti ir taip, kad kitas žmogus suprastų. Tuo tarpu gryna lietuvių kalba kalbančiam tokios bėdos nėra, nes jis bemaž betkuriam daiktui, dalykui ar betkam kitam užvadinti gali sukurti kitam lietuviui suprantamą naujadarą. Kitaip tariant kitataučiai mąsto ribotai, t. y. vien turimų žodžių ribose, o lietuviai gali net ir kiekvienas atskirai turėti savą, išskirtinę ir tik jam vienam būdingą, tačiau kitiems lietuviams suprantamą kalbą. Vystant kalbą galima atitinkamai vystyti ir visų ja kalbančių žmonių protą taip, kad kiekvienos kartos žmonės gimtų vis protingesni ir protingesni, žmogiškesni, imlesni naujoms žinioms ir įvairiapusiškesni nei ankstesnė karta arba kitu atveju, nykinant kalbą galima nykinti ir ja kalbančių žmonių protą taip, kad jie darytųsi vis bukesni ir bukesni, tačiau jie apie save taip negalvos, nes jie jausis kaip itin geri savo siaurutės sritelės žinovai. Geriausiems iš jų atrodys, kad jie yra savo srities dievai, tačiau jie tebus menki žmogiukai vis geriau atitinkantys savoką „darbo jėga“. Atitinkama kalba gali riboti arba praplėsti žmogaus pažinimo galimybes. Paini ir nesaistuminga kalba labai tinka vergiškumo ugdymui, nes kuo mažiau sričių žmogus galės apimti, tuo jis bus sėslesnis darbo vietos atžvilgiu. Jam bus gerokai sunkiau įsisavinti ir perprasti naują sritį dėl kalbos painumo ir sudėtingumo. Teisingai yra pasakęs Liudvikas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein): „Kalbos ribos yra mano pasaulio ribos„. Žmonės vis dar gyvena pagal dviejų tūkstančių metų senumo Platono raštrą „Valstybė“, kur kiekvienas žmogelis žino savo vietą ir yra tarsi tos vienos vienintelės srities įrankis, visą gyvenimą atliekantis tik jam priskirtas pareigas. Tai kas silpnam atrodo neįmanoma ir neįveikiama, tas sportuojančiam žmogui tėra vienas malonumas. Atitinkamai ir su dirbančiais žmonėmis: dirbantysis vienoje siauroje srityje net negali suvokti, kad galima turėti platų požiūrį ir tuo pačiu praplėsti savo srities pažinimą plečiant savo žinias ir kitose srityse. Svetimžodžių kalba jam yra stabdis, bet jis to nejaučia, nes net nemėgino plėsti savo pažinimo į kitas sritis. Saistuminga kalba suteikia žmogui neribotas galimybes visame kame. Kol kas tik lietuvių kalba atitinka žmogaus smegenų darbą per sąsajas ir tik su šia kalba įmanoma aprėpti ir per trumpą laiką suprasti daugybę mokslo šakų, o ne vieną vienintelę sritį ir tik su šia kalba yra įmanoma pasiekti iki šiol jokio žmogaus nepasiektas protines galimybes arba kitaip tariant antžmogiškas galimybes. Žmonės dar to nesupranta ir dėl to ne itin vertina lietuvių kalbą ir gan atsainiai žiūri į svetimžodžius bei naujadarus mūsų kalboje, tačiau taip jau yra, kad kuo padaras protingesnis, tuo labiau jis trokšta būti dar protingesniu, bet tai kas jo dabartiniam protui yra per toli, nesuvokiama ir nepasiekiama, tai to jis netrokšta ir nevertina. Pvz. akivaizdu, kad gyvūnai nenori išmokti skaityti, nes tam kad jie to norėtų, tai turi būti gerokai protingesni nei yra dabar. Taip ir su kalba – daugelį žmonių ji tenkina tokia kokia yra, nes jiems nesinori žinoti kuo daugiau, suprasti kuo daugiau. Žmonės tarsi nepasiekia tokios savo protinių galimybių ribos, kurią pasiekus pajaustų, kad norint žengti dar toliau, reikia tobulesnės ir tinkamesnės kalbos, nes jų sukurtos kalbos yra per daug painios, sudėtingos, neatitinkančios žmogaus smegenų darbo ir todėl su šiomis kalbomis yra per lėtai ir per mažai įsisavinama bei suprantama žinių. Aišku, svetimžodžių (tarptautinių žodžių) vartotojų ir kūrėjų yra daugiau nei lietuvių kalbos žodžių kūrėjų, bet tai neturi būti priežastis ir pagrindas priimti svetimžodžių kalbą, kuri silpnina ir apriboja mūsų atmintį. Atmintis yra ribota, o mąstymas bei suopratis – beribiai. Norint praplėsti mūsų atmintį reikia ne kuo daugiau skirtingų kalbų, žodžių ar pavadinimų mokytis, o sukurti tam tikrą nesunkiai perprantamą būdą, kurio pagalba mums būtų žymiai lengviau atsiminti (apie tokį būdą užsiminta 1 pav.). Lietuvių kalba jau yra sukurta būtent tokiu būdu. Net mums itin artimos kalbos arba tiksliau lietuvių kalbos atšakos, tokios kaip prūsų, latvių, baltarusų, rusų, lenkų, anglų ar kitos kalbos neturi tokios nuostabios žodžių sudarymo tvarkos kaip lietuvių kalba. Galėčiau paminėti ir tokias kalbas kaip vokiečių, prancūzų, graikų, kinų, japonų, italų, sanskrito, lotynų ir manau rastume dar daugybę kalbų, kuriose žodžių sudarymas daugiau remiasi atmintim (t.y. sudaromi be jokios didesnės tvarkos, dažniausiai jungiant žodžius), o ne tam tikra tvarka ir mąstymu kaip lietuvių kalboje. Daugelis Europos kalbų yra atskilę nuo lietuvių kalbos ir laikui bėgant nunykę, susimaišę su kitomis atšakomis ir praradę savo saistumingumą. Galbūt artimiausia iš paminėtų, žodžių darybos galimybėmis, lietuvių kalbai atrodytų lotynų kalba, tačiau net ir ji nė iš tolo neprilygsta lietuvių kalbos lankstumui ir įvairumui. Lotynų kalba yra palygesnė į daugybės įvairiausių žodžių sąvartyną, kur žodžiai matyt atsirasdavo visiškai nepriklausomai nuo to ar jo reikia, ar nereikia: kažkas panaudojo, kažką savaip užvadino – vadinasi šio žodžio reikia ir jis tinkamas lotynų kalbai. Atrodo taip lyg kažkokie lietuvių kalbą mokėję, bet jos kūrimo taisyklių neišmanę žmonės nusprendė patys tvarkytis ar net kurti savo naują kalbą. Tikriausiai tai buvo patys pirmieji lietuvių tautos atskilėliai ar palygiai – dabar sunku pasakyti, tą turėtų atskleisti gilesni praeities ir kalbų tyrinėjimai. Lotynų kalba atrodo tarsi būtų kažkoks lietuvių kalbos pagrindu sukurtas kalbų mišinys, į pastarąjį primaišyta kitų kalbų žodžių, tada iš to mišinio atsiradusių naujadarų ir ankstesnių žodžių mišinio mišinys ir dar nežinia kokių kalbų mišinys. Trumpai tariant atrodo lyg kažkas būtų norėjęs sukurti kalbą, kuri būtų tinkama visoms tautoms, visiems žmonėms, bet gavosi kažkokia žodžių kebeknė, kuri ir toliau yra auginama ją vis papildant naujais keisčiausiais kreivaprasmiais naujadarais. Lotynų kalboje vieną ir tą pačią esmę turintiems dalykams prikurta begalė skirtingų žodžių, vienas ir tas pats žodis gali reikšti kelis visiškai nieko bendro tarpusavyje neturinčius dalykus, palygūs žodžiai visiškai nereiškia tų žodžių reikšmių palygumo, pirmapradis žodis ir jo vediniai gali būti susiję per visiškai smulkmeniškas ir neesmines savybes, o jei panaudotas sankaupas reiškiantis priešdėlis, tai dar nereiškia, kad tai bus šaknyje minimų dalykų sankaupos ar kad tai išvis bus sankaupos ir t.t. ir t.t. Lietuvių kalboje viskas yra visai kitaip. Juk kai mes nesuprantame ar neatsimename vieno ar kito dalyko, mes ieškome galinčių jį paaiškinti palygių, susijusių reiškinių ir taip laviname mąstymą ir atmintį. Jei lietuvių kalboje nežinome vieno ar kito žodžio, tai visuomet galima pasitelkti į pagalbą jam artimą žodį ir tai padeda mums lengviau įsisąmoninti naujus žodžius. Galima imti net paprasčiausius pavyzdžius iš lietuvių kalbos ir lygindami su kitomis kalbomis pastebėsime, kad tos kalbos yra tiesiog kažkoks nerišlus žodžių kratinys su menkomis išimtimis, pvz.: gali -> galia -> pergalė (angl. can -> power > victory, rus. может -> мощь -> победа; lenk. mogę -> moc -> zwycięstwo; prūs. mazzi -> warē -> ebwarē); laimi -> laimė (angl. win -> happiness, rus. выигрывает -> счастье, lenk. wygra -> szczęście; prūs. augaūne -> deiwūtisku); turiu -> turtas (angl. have -> property, rus. иметь -> имущество; lenk. mam -> nieruchomość; prūs. turri -> labban); kalbu -> kalba (angl. speak -> language, rus. говорить -> язык, lenk. mowię -> język; prūs. bilāi -> bilā); tiesus -> tiesa (angl. straight -> truth, rus. прямой -> правда, lenk. prosty -> prawda; prūs. tikriskas -> tikran); tariu -> tarmė (angl. pronounce -> dialect (lot.), rus. произносить -> наречие, lenk. powiedzieć -> dialekt (lot.); prūs. tarra -> dialakts (lot.)). Mes juos suprantam taip, kad tas kas gali, tas ir turi galią, o galia padeda mums pergalėti ir pasiekti pergalę; kas laimi tas jaučia laimę; tai ką mes turim, tai yra mūsų turtas; kai mes kalbam, tai ir yra mūsų kalba; mes suprantame, kad tiesa yra tik tai, kas išdėstoma tiesiai ir be užuolankų, be vingrybių ir t.t. Senovės išminčiai teigė, kad pusiau sakoma tiesa yra melas, o lietuvių kalboje ši išmintis slypi pačiuose žodžiuose ir mes žinome, kad tik tai kas tiesiai šviesiai sakoma ir yra tiesa. Tiesiai šviesiai, t. y. aiškiai, suprantamai, tarsi nušviečiant su šviesa tai kas buvo tamsoje ir nematoma. Tiesa yra tiesi. Mums šie sąryšiai atrodo aiškūs ir savaime suprantami, tačiau išvertus į kitas kalbas šie sąryšiai dingsta ir tuomet pastebėti tokius, iš pirmo žvilgsnio paprastus dalykus tampa sudėtinga. Lietuvių kalboje yra įspausta mūsų senolių išmintis, kuri išgaruoja it dūmas kai pradedame kalbėti svetimžodžiais.
<…>
(19-22 psl.) … lietuvių kalboje žodžiai išlaiko tvarką ir sąsajas per priešdėlius, šaknis, priesagas, galūnes, sangrąžos dalelytę ir baigmes. Baigmė, tai priesaga ar kelios priesagos kartu su galūne. Baigmės leidžia nesunkiai kurti naujadarus suprantamus ta pačia kalba kalbančiam žmogui, nors ir niekada negirdėjusiam to naujadaro ir žinančiam tik šaknį. Baigmių pagalba galima suskirstyti žodžius į tam tikras grupes, pastarąsias galima skaidyti į pogrupius su priešdėlių, priesagų, papildomų šaknies raidžių ar pakeistų šaknies balsių pagalba. Visa tai gerokai supaprastina žodžių kūrimą ir jų įsiminimą. Kaskart tardamas lietuviškus žodžius aš nemąstydamas suprantu, kad jie susiję ir vieną žinodamas greit galiu išsakyti kitą. Jei taip vaizdžiai tariant, tai žodžiai „kalbu“ ir „kalba“ mano smegenyse saugotųsi bemaž tose pat gintrėse (2 pav.) ar bent jau itin artimose, kai tuo tarpu žodžiai angliški žodžiai „speek“ ir „language“ būtų saugomi gerokai labiau viena nuo kitos nutolusiose gintrėse, neturinčiose aiškaus sąryšio. Suprantama kad tiek pirmuoju tiek antruoju atveju sąryšiai yra nustatomi taip greitai, kad sunku būtų išmatuoti, tačiau sveikas protas aiškiai sako, kad kuo artimesnės ir kuo lengviau nustatomos tam tikrų žodžių sąsajos, tuo mąstymas bus sklandesnis ir greitesnis. Lietuvis gali nesunkiai sugalvoti daugybę susijusių žodžių su kalbėjimu, tai pvz.: kalbu, kalba, kalbininkas, kalbėtojas, nusikalbėti, apkalbinėti, įkalbinti, perkalbėti, išsikalbėti, iškalbėti, iškalba, kalbėsena, kalbintojas, pokalbis ir t.t. Tokių žodžių vien LKŽ pateikiama per 400, o prireikus nesunkiai galima būtų sudaryti ir kelis tūkstančius. Visus šiuos žodžius greitai ir nesunkiai perpranta kiekvienas lietuvis, nes jam nereikia mokytis šimtų žodžių, jis žino vieną šaknį „kalb“ ir iš šios šaknies padaromų vedinių taisykles. Tuo tarpu anglai su žodžiu „speak“ turi vos kelis susijusius žodelius: „speaker“ (liet. kalbėtojas), „speach“ (liet. kalba, kalbėjimas, pranešimas). Anglų kalbos žodis „language“ yra atėjęs iš lotynų kalbos, o pastarojoje yra kilęs iš senovinės menamos šaknies „lęg“ [leng]. Tačiau pagal dabartinę anglų kalbos tvarką žodžiui „language“ būtų artimi toje kalboje esantys lotyniški žodžiai „lingua“, „linguistics“, „linguist“ ir dar gal koks vienas kitas. Galime pamėginti išversti mano prieš tai minėtus lietuviškus žodžius į anglų kalbą ir gauname tokį rinkinuką nesusijusių žodžių: speak, language, linguist, {nėra vertimo, bet artimiausias būtų to talk out}, talk scandal, persuade, overpersuade, speak up, speak up, eloquence, parlance, {nėra vertimo}, conversation ir t.t. Ir taip yra su daugeliu žodžių kitose kalbose. Tai ką lietuvis nesunkiai galėjo nusakyti žinodamas bemaž vieną žodį, tam anglų kalboje prireikia gausybės skirtingų žodžių.
Jei ilgais apmąstymais nustatėme ryšį tarp tam tikrų dalykų, tai galime tiek sau, tiek ateities kartoms palengvinti pasaulio pažinimą ir perduoti tai per kalbą. Ten kur mes ieškodami bendrumų sugaišome daugybę laiko, jiems to daryti nebeteks. Tačiau jei sukūrėme ar atradome neteisingus ryšius, tai juos reikėtų pataisyti į teisingus, tam kad kalba ne klaidintų, o iškart vestų teisingu keliu. Kaip matome, to jau nebėra anglų kalboje, to nebėra kitose kalbose, bet vis dar išlikę lietuvių kalboje. Menkutę dalelytę šios nepaprastos lietuvių kalbos tvarkos pamėginau atvaizduoti 3 paveikslėlyje (žr. viršuje – R.P.) Norint atvaizduoti visą tvarką reikėtų pasitelkti trimačius vaizdus ir gautas vaizdas manau būtų ganėtinai palygus į mūsų smegenų jungtis. Greta lietuviškų žodžių surašiau anglų kalbos žodžius, kad būtų galima aiškiau pamatyti anglų kalbos betvarkę, visiškai jokio ryšio nebuvimą, kai tuo tarpu lietuvių kalboje yra patys aiškiausi ir akivaizdžiausi ryšiai tiek tarp užrašomų ir ištariamų žodžių, tiek tarp tų žodžių reikšmių. Dažnesnis galvojimas, skaitymas ir kalbėjimas lietuvių kalba padeda įtvirtinti tinkamas gintrių jungtis. Trumpai tariant nebūtina spręsti sudėtingiausius skaitliotyros („matematikos“) uždavinius tam, kad vystytume savo mąstymą ir suopratį, pakanka skaityti paprasčiausius pasakų bei nuotykių raštrus parašytus gryna lietuvių kalba. Tai ypač svarbu besivystančioms smegenims, t. y. vaikams. Suaugę žmonės galėtų toliau plėtoti savo mąslumą pasitelkdami sudėtingesnius išprotavystės („filosofijos“) ir\ar kitų sričių mokslinius raštrus, tačiau labai mažai pastarųjų turime išverstų į grąžią, tyrą ir aiškią lietuvių kalbą. Vieni sako, kad įmanoma, kiti kad neįmanoma išversti mokslinių raštrų į suprantamą lietuvių kalbą, tačiau iš tiesų neįmanoma tik tiems, kas turi paviršutinišką mąstymą. Lietuvių kalba yra gyva ir lanksti, jos galimybės neribotos, riboti tik kaikurių ja kalbančių ir rašančių žmonių protai. Žmogus sakydamas, kad neįmanoma kažko užrašyti lietuvių kalba tarsi patvirtina, kad jis nepakankamai yra laisvas savame mąstyme, todėl ir jo skleidžiami virpesiai yra lietuvių kalbą nykinantys, o ne kalbą puoselėjantys. Jei žmogaus dvasiniai virpesiai atitinka ar viršija kalbą – jis ją kelia, jei žemesni – jis kalbą nykina ir smukdo.
<…>
(74 psl.) Šias paprastas taisykles atitinka daugelis kitų kalbų žodžių, daugybę jų rasite šio raštro „Kitų šalių žodžių palygių į lietuviškuosius žodynėlyje“. Šis žodynėlis aiškiai parodo kiek daug lietuvių kalbos žodžių turi kitos kalbos, tačiau pakeitus atitinkamų žodžių šaknies balsius kitose kalbose, mes jose negausime naujų susijusių žodžių kaip lietuvių kalboje, o tai parodo, kad tos kalbos neturi tokios nuostabios tvarkos kaip mūsų kalba ir kad jos tėra mūsų kalbos atgarsis, mūsų kalbos šešėlis.
<…>
(75 psl.) Užsieniečiai puikiai susikalba ir daugybę mokslinių išradimų padarė ar išties nuostabių pamintijimų apie būtį ir žmogiškumą parašė savo padrika kalba, tad nereikia jų versti kalbėti lietuviškai – toks buvo jų protėvių ir toks yra jų pačių pasirinkimas. Aišku negali žinoti kiek ir ko jie būtų sukūrę, jei būtų kalbėję gerokai tobulesne kalba – lietuvių kalba. Gal jie negali taip lengvai prabilti lietuviškai, tačiau mes vis dar turime pasirinkimą – ar seksim svetimžodžių keliu ar puoselėsim savą kalbą. Nors akivaizdu, kad europietiškų kalbų abėcėlės pranašesnės savo paprastumu už iki tol buvusius ar vis dar esančius sudėtingus raštus, tačiau net ir tai neprivertė nei japonų, nei kiniečių ar kitų sudėtingais raštmenimis rašančiųjų atsisakyti savo rašto. Tuo tarpu mes net akivaizdžiai turėdami pranašesnę kalbą už kitas, tarsi norime jos atsisakyti ir sunykinti ją svetimžodžių pagalba.
(5 psl.) Raštro turinys
7 Įvadas
11 Lietuvių kalbos metmenys
65 Žodžio mama kilmė
68 Lietuvos vardas ir tarmės
75 Baigiamasis žodis
77 Pavėdų pavadinimai ir pavadinimų sudarymo taisyklės
80 Žodžių dalių reikšmės
98 Svetimžodžių žodynėlis
296 Keistini arba taisytini lietuviški žodžiai
304 Lietuviški žodžiai pašalinti iš lietuvių kalbos arba pripažinti svetimais
307 Lietuviški žodžiai susiję per skirtingus šaknies balsius
317 Naujų lietuviškų žodžių žodynėlis
320 Iki šiol nevartoti ar mažai vartoti žodžiai
321 Lietuviški žodžiai atitinkantys garsus
324 Kitų šalių žodžių palygių į lietuviškuosius žodynėlis:
324 Senosios slavų kalbos žodžiai
345 Rusų kalbos žodžiai
367 Ukrainiečių kalbos žodžiai
368 Baltarusų kalbos žodžiai
369 Ispanų kalbos žodžiai
373 Graikų kalbos žodžiai
376 Anglų kalbos žodžiai
400 Lotynų kalbos žodžiai
418 Tocharų B kalbos žodžiai
419 Senosios kinų kalbos žodžiai
420 Prancūzų kalbos žodžiai
426 Lenkų kalbos žodžiai
445 Vokiečių kalbos žodžiai
451 Kurdų kalbos žodžiai
452 Sanskrito kalbos žodžiai
459 Avestos kalbos žodžiai
460 Vardų rodyklė
Vietoj išvadų
Žymusis vokiečių mąstytojas Imanuelis Kantas XVIII–XIX amžių sandūroje iš Karaliaučiaus universiteto tarsi pranašas skelbė: „… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti.“
Č. Gedgaudo minėtas („Mūsų praeities beieškant“ 2018m. 242 psl.) R. C. Majumdar yra rašęs, kad „Iš visų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba, ne sanskritas, yra artimiausia pagrindinei prokalbei, atkurtai lyginamosios kalbotyros būdu“. („The Vedic Age“ 1952 m. 3 raštras „The Aryans in India“ 10 skyrius „The Aryan problem“ 202 psl.)
Antanas Maceina XX a. viduryje yra pabrėžinėjęs: „Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.“
Iš susirašinėjimų su Henriku Kulvinsku: Tikiuosi mano raštras padės žmonėms vystyti stipresnį lietuvių kalbos pojūtį ir visos juos dominančios esmės pamažu pačios atsivers prieš jų akis.
Valiodami drauge at-lietuvinkime, gryninkime savo, regis, tobuliausią ne tik Europos, bet ir viso švieto kalbą. Atsivertinėdami ir papildydami „Svetimžodžių – lietuvių kalbos žodyną“ arba raštre randamus žodynėlius bei įvairias pamokomas lenteles, savo mąstymą apsišvieskime grynos lietuvių kalbos žinuma raštro arba žinainės https://xn--grynalietuvikalba-lud.lt žinyklose.
laikintojas (muziejininkas) ir esmintojas Rytis Pivoriūnas
Mano prierašas – lietuviški, saistumingai išmąstyti atradimai, įkvėpti Henriko Kulvinsko raštro
Iš pradžių atspėkite mįslę, saistumingus lietuviškus žodžius ir sakinius išversdami į graikų ir lotynų žodžių nusistovėjusius, lietuviškai prastus, bet vartosenoje įprastus mišrūniškus darinius – laikytoja-s laikinius (ap-, iš-, pa-, su-, už-)laiko laikyno (laikijos, laik-a-inės) laikykloje, o laikintoja-s laikinius at-laikina; arba – laikynuose (laik-a-inėse) laikintojų at-laikinami laikiniai ?
Atskleidžiu galimą, tikslintiną, papildytiną atlietuvinamą žodyną su įprastais europietiškais – tarsi „sulietuvintų“ graikų ir lotynų žodžių – užvadinimais:
muziejus – Tau Laikuma (Tau Esumos visuma), laikmė (esmė – laikyti, laikinti, laik-ym-as, su-laikinimas), laikovė (vietovė su pastatais), laikuva (lauke po atviru dangumi), laikija (įstaiga, turinti padalinių), laikinynas arba laikynas (laikinijos padalinys), laikinė, laikainė (svetainė žinijoje);
muziejininkas – laikintoja-s (dar gali būti ir laikinink-as, -ė, laik-ius, -iūtė, laik-ys, -ytė, laikūn-as, -ė, laikeiv-is, -ė, laikiet-is, -ė, laikėja-s, laikov-as, -aitė);
muziejaus lankytojai – laikinamieji, laikintiniai; laikuomenė (kartu su kolekcininkais – rinkėjais ar laikūnais, muziejininkais – laikintojais, bibliotekų – raštainių ir archyvų – laikyklų – darbuotojais bei lankytojais);
eksponatas – laikinys (laikyne at-laikinamas, rodomas, o laikykoje iš-laikomas), laikmuo (skaitmeninėje laikainėje ir laikmenose, laikekliuose), išrodinys (eksponatai ekspozicijoje – išrodomi laikiniai, laikinių išroda);
eksponuoti – at-laikinti, išrodyti;
ekspozicija – laikytuvės, laikynos, išroda;
vitrina – laikintuvė, laikena, langena;
archyvuoti, inventorinti – (ap-, iš-, pa-, su-, už-)laikyti ar laikinėti, laikiniuoti, laikiniauti, aprašyti, surašyti, patikrinti, sutikrinti;
archyvas – laikykla, laikytuvė (laikyklos ir laikyno spinta, sieninė spinta, slėptuvė, seifas);
archyvuotoja-s (archyvo darbuotoja-s, „archyvaras“) – laikytoja-s;
muziejiškumas, muziejininkystė – atvertus grynon ir trumpon lietuviškon žosmėn – Tau Laikuma (Tau Esuma, visuma), laikmė, jos esmė – laik-in(y)-sena, laik-in-am-umas: laikininkystė, laikinystė, arba tiesiog trumpiausiai –laikystė (žinystė – mokslų, žinosenų žiūros), laikyba (veikyba – veiklų, veiksenų patirtys) ir laik-in-ybė-s (kūrimybė-s – laikinių, kūrinių, kursenos at-kūrimai); labiausiai laikininkai (kolekcininkai, archyvuotojai, muziejininkai ir iškalbingai įvaizdinantys menininkai, mąstytojai) puoselėja šį laikmės – iš-laikymo-si ir laiko vertės, įvertinimo – mokslą, amatą ir meną.
Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS) – Lietuvos laikumos saistuma
Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras – Lietuvos laikumos žinykla
Kviečiu, greta sulietuvintų graikiškų, lotyniškų ir kitų svetimybių varginamo prisiminimo, ugdytis esmingai saistumingais žodžiais atlietuvintą lietuvišką mąstyseną.
Su saulės at-gimdoma gamta pri-si-kelkime Lietuvos dvasia:
nu-tyrindami lietuv-ingas mintis,
iš-tyrinėdami lietuv-iškus žodžius,
pa-tirdami lietuv-inius vaizd-ini-us.
