Kalbystės ir lietuvystės žinius (genijus) Henrikas Kulvinskas per lietuvybos pamokas mokiniams Kazimiero Būgos mokyklos skaitykloje ir susitikime su dusetiškiais miestelio raštainėje (bibliotekoje), be kita ko, atskleidė dvi svarbias kalbotyros taisykles, kurios leidžia pamatyti liet-uvišk-umo pradinius kerus kitose kalbose ir atlietuvinti pirmykštės (prigimtinių liet-uv-ybių – arių, artojų, arėjų, „arijų“ „irano-indo-europiečių“) prokalbės šaknis.
Viena taisyklė apie raidos („pakitimo“, „nudilimo“, „nusivystymo“, „šveplavimo“, jei lyginsime su pirmine kalbėsena) virsmus saistuminguose (išraiška ir turiniu) žodžiuose, kurių šaknys prasideda (tariamos ar rašomos) raidėmis G -> K -> Ž, Š, Č -> Z, Dz, S -> H, Ch, J (kuri tariama ir „ž“, ir „dž“, ir „ch“), pavyzdžiui, gimti, ginti, pri-gimtis, gamta, gentes (lotyniškai – „gentis“), gemė, gemija -> kaimas, kiemas, khemia ar keme (egiptietiškai – „juodžemis“), kimija (latviškai – „chemija“) <-> šeima, žemė, žmogus, žmona -> земля (rusiškai – „žemė“) -> heim, home (vokiškai ir angliškai – „namai“), human (angliškai – „žmogus“), humus (lotyniškai – „žemė“), chemija. Dar keleta garso ir raidžių kaitos pavyzdžių: šis -> this (angl.); girdėti, girdi -> širdis -> hear, heart (angl.); žiema -> зима (rus.) -> hiems (lot.), hima (sanskritiškai – „žiema, šaltis, sniegas“); genie (pranc. „genijus“, bet ir gi tariama „ž“ – „ženy“) -> žinius; gintaras -> dzintars (latv.); gelb-ėti -> help (angl.; čia galioja dar ir duslėjimo taisyklė – b -> p, kiti atvejai – d -> t, g -> k).
Kita taisyklė rodo garso ir raidės virsmą P -> F, pavyzdžiui, pamilti, pamyli -> family; pilti, pilnas -> fill, full; plaukti, plaustas -> flout; pėda -> foot ir t.t. (daugiau pavyzdžių rasite Henriko Kulvinsko sudarytame „Kitų šalių žodžių palygių į lietuviškuosius žodynėlyje“ veikale „Lietuvių kalbos metmenys“, 2020 m.)
Liet-uv-išk-os KiLmės ir LiKmės šešiolikoje kalbų (žiūrėkite: Henrikas Kulvinskas „Lietuvių kalbos metmenys“, 2020 m., 324-459 psl.)
Tai buvo trečiasis Henriko Kulvinsko susitikimas Dusetose. O lietuvystės klausimų ir įžvalgų vis daugėja! Viena įdomesnių įžvalgų, kad kalba – tai kal-ti Ba („Ba“ egiptietiškai reiškia dvasią; dar gi „ba ba“ – būtovės tyrinėtojų liudijimu – pirmasis užrašytas lietuviškas žodis, kitakalbiams nesuvokiant reikšmės, nugirstas lietuvių kariams prakalbus krikščionių šventovėje). Ar tai galima suprasti kaip „kalti dvasią“ (žodžius, vaizdinius, mintis)? Ar tikrai „kal-ba“ – sudurtinis iš dviejų šaknų žodis (mintyse dabar nerandu kito žodžio su baigme -ba; o ar gi yra priesaga -b-)? Atsakymo lauksime ir iš Henriko.
Anglybių liet-uv-išk-os KiLm-yb-ės (anglų kalbos žodžiai iš Henriko Kulvinsko veikalo „Lietuvių kalbos metmenys“, 2020 m., 376-399 psl.)
Rusybių liet-uv-išk-os KiLm-yb-ės (rusų kalbos žodžiai iš Henriko Kulvinsko veikalo „Lietuvių kalbos metmenys“, 2020 m., 345-366 psl.)
Vilijos Visockienės du atveikslai ir susitikimo skaitykloje įrašas
10 val. lietuvybos pamokos Kazimiero Būgos mokyklos skaitykloje
13 val. pokalbiai apie lietuvystę miestelio raštainėje
Kodėl „Lietuvių kalba – žmonijos ateities kalba“ ?
Ar tikrai „ne žmogaus smegenis ir protą turime versti dirbti pagal kalbą, o kalbą turime kurti pagal žmogaus smegenų veiklą“ ?
Kodėl būtina atlietuvinti svetimžodžius ?
Kaip gyvensime, ką darysime žinodami, jog lietuvių kalba – „pati tobuliausia kalba pasaulyje“ ?
Ką žinome apie lietuvių senovę ? Pavyzdžiui, apie lietuvių karvedį GaniųGaną („Čingischaną“), apie gaunius („hunus“), apie tai kodėl lietuvių žyniai ir kar-al-iai pasirinko gyvenimui būtent šį upių ištakų ir pelkių kraštą, o ne šiltesnius kraštus.
M. Mažvydas, M. Daukša, I. Kantas („… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti.“), S. Daukantas, F. Kuršaitis, A. Baranauskas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, Vydūnas (svetimybėm radęs lietuvybes), R. Bytautas („Visų reikalingiausia dabar mums kninga – tai lietuvių kalbos filosofija“), A. Vireliūnas (daugumą tarptautinių žodžių siūlęs keisti lietuviškais naujadarais), S. Šalkauskis (jo sudarytas iš-manybos įvardų įvardynas – „Bendroji filosofijos terminija“), A. Maceina („Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.“), J. Girnius, Č. Gedgaudas, A. Greimas, M. Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales, J. Kabelka, Z. Zinkevičius, A. Sabaliauskas, J. Kazlauskas, A. Šliogeris, A. Mickūnas, G. Beresnevičius, Raimundas Bakutis (https://www.facebook.com/photo/?fbid=1608083145875466&set=a.1150491984967920), Pakeriai ir Viktorija Daujotytė, Vanda Juknaitė, Jolanta Zabarskaitė, Dainius Razauskas, Naglis ir Vytautas Kardeliai, Vykintas Vaitkevičius, Satkevičius Edvardas, Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus, Rimantas Matulis, Vladas Palubinskas, Aivaras Lileika, Henrikas Kulvinskas … ir kiti Liet-uv-išk-os Dvasios Kūrėjai, Kerėtojai, Kalbotyrininkai.
Jų vardais ir skleistomis vertingomis žiniomis dalinkimės BŪGYNĖJE, pildykime LIETUVYNĄ.
SaKydami, paSaKodami atKaSame ar paKaSame KiTiems TiKrovę ?
Ar lietuvių prokalbė – jos kerų (šaknų) pirmykštė sudarysena – byloja, kad SaK-ydami ir pa-SaK-odami kažką KaS-ame (TiK-rovę?) ir KaS-ome (savo ir KiT-ų mąstymą?) ? Jeigu iš tiesų taip, jeigu tveriant kalbą veikė šaknų apgręžų saistumos dėsniai, ką tokia magija, kerėsena reiškia ? Gal tai, kad-a KaL-ba LaK-iai KaL-a Ba; (iš-, nu-)kal-ti Ba – egiptietiškai „dvasią“, ir tas Ba – pirmas svetimšalių išgirstas bei užrašytas lietuvių, įžengusių ir prakalbusių šventovėje, žodis. O jeigu tai TiK atsi-TiK-tinių su-TaP-imų (TaP-ymų) y-PaT-umai, vertinkime kaip mūsų kalbos turtingumo ta-PaT-ybės y-PaT-ybę (kalba PaT-i TaP-o).
Kaip KaS-ome, KaS-inėj-ame – ką at-KaS-ame ir kaip pa-KaS-ame – pa-SaK-odami, SaK-ydami KiT-iems TiK-rovę ?
Kas KiT-ame KiT-aip pa-KiT-o, tas, TiK-ime, TiK-rai atsi-TiK-o …
….
Trys mįslės keturgyslės :
1. Įminki mįslę keturgyslę
RyT-e pa-TyR-in-ėj-us ?
Dien-ą iš-VyD-us ?
VaK-are pa-KaV-ojus ?
NaK-čia KaN-čia ?
2. Įminki mįslę keturgyslę
Pa-VaS-arį pasi-SaV-ina ?
VaS-arą SaV-ystė (nuo-SaV-ybė) ?
RuD-enį DuR-ia ?
ŽieM-ą MeiŽ-ia ?
3. Įminki mįslę keturgyslę
Iš kur TyR-umai ?
Kieno RiauŠ-ės ?
Kieno KaV-otynės ?
Iš kur TeiP ?
….
PiL-iakalniu LiP-u per JoR-ės RoJ-ų,
ŽyD-inčio po ŽyD-ryne su DyŽ-alu DeB-esų,
Ir vis DėB-sau DeB-esijon į-BeD-ęs akis…
….
Kas kaip SĖ-ja ES-atį, ES-am-umą ? – pri-ĖS-dami vaisių, gyvūnai pa-SĖ-ja jų SĖ-klas; ir apskritai – pri-ĖS-dami mes (gyvos būtybės) ES-ame ir kaip AS-menys SĖ-jame savo darbo vaisingas SĖ-klas.
DieV-o VeiD-ai iš-VyD-o švieto DyV-us.
Got-ų God-otas, iš-Gaut-as VeiD-ų DieV-as – kaip varlių Varlė – Gotų, Getų, Gudų God.
Valgala – „val-ios galia, galas“, „vil-ties galia, galas“, „vil-nios (plg. rus. volna) galas“ („paskutinioji banga, pomirtinio gyvenimo banga“).
Kur MaN-o NaM-ai NaM-učiai ? – pri-GiM-ties pri-MiG-tyje ? GaM-tos MaG-oje ir MaG-ijoje? GyV-ybės VyG-ėje ? DauS-ų SoD-e ar SūD-e, ar SėD-ynėje ? RoJ-aus JoR-ėje ? TėV-ynės VėT-ymuose ? ŠeiM-os MaiŠ-e, MaiŠ-alynėje ? DuS-etų SuD-e ? …
nu-MiG-ęs tartum at-GiM-sti.
nu-RiM-ęs – kaip ap-MiR-ęs, bet dar nesu-iręs.
Tau LiK-imas – KiL-imas : LiK-o kristi ir vėl KiL-ti VaL-ią LaV-inant.
KeL-iu LeK-ia ir KiL-dami KaL-nan už-LeK-ia.
Jų MaG-iški GaM-iniai visus MaG-ina.
Su-DeG-ino GeD-imus jau ap-GeD-usius palaikus ir už-DeG-ė žvakę GeD-ėdami velionio, GeiD-audami jį atminti.
Iš GėD-os DeG-ė raudoniu.
Žalio MeD-žio DūM-ai aitrūs. MeD-iniai DeM-bliai į-DeM-bia ir nuo vėjo apsaugo šiaudinį stogą.
Sąskaitėlių viešumas atsekamas ir kalbotyros kerų apgręžtais – MeS SeM-iame MūS-ų (Mu-m-S) SuM-as, kol MuS Su-i-M-a kitų pasipiktinimai, gėda ar net teisėsauga.
Kokie kerintys šaknies apgręžų (anadromų) žosmės su-TaP-imai / y-PaT-umai ! Ar taip ?
Kur dar lietuvių kalbos MaG-inimas / GaM-inimas, kokia jos MaG-insena / GaM-insena ?
Kaip DaR su-DaR-inėjo / iš-RaD-inėjo žyniai ir žynės prokalbę – liet-uvišk-ai LaK-ią KaL-b-ą – pirmykštę Ka-Ba-Lą ?
Kas DauG-iau GauD-ytų (įrodytų) pasaulyje žymaus mąstytojo Algio Mickūno mintį, kad kitomis kalbomis mes kalbame apie pasaulį, o lietuvių kalba pati kalba pasauliui (suprantu: ne tik, kaip ir kitos kalbos bei diskursai, atsietai atstovauja pasauliui, bet ir at-skleidžia pasaulio sąrangą kaip jos patyrimiškai saistuminga sąmonė)?
O kokį užsakytų I. Kantas („… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti.“), S. Daukantas, F. Kuršaitis, A. Baranauskas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, Vydūnas (svetimybėm radęs lietuvybes), R. Bytautas („Visų reikalingiausia dabar mums kninga – tai lietuvių kalbos filosofija“), A. Vireliūnas (daugumą tarptautinių žodžių siūlęs keisti lietuviškais naujadarais), S. Šalkauskis (jo sudarytas iš-manybos įvardų įvardynas – „Bendroji filosofijos terminija“), A. Maceina („Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.“), J. Girnius, Č. Gedgaudas, A. Greimas, M. Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales, J. Kabelka, Z. Zinkevičius, A. Sabaliauskas, J. Kazlauskas, A. Šliogeris, A. Mickūnas, G. Beresnevičius, Raimundas Bakutis, Pakeriai ir Viktorija Daujotytė, Vanda Juknaitė, Jolanta Zabarskaitė, Dainius Razauskas, Naglis ir Vytautas Kardeliai, Vykintas Vaitkevičius, Satkevičius Edvardas, Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus, Rimantas Matulis, Vladas Palubinskas, Aivaras Lileika, Henrikas Kulvinskas … ir kiti Liet-uv-os Dvasios Kūrėjai, Kerėtojai, Kalbotyrininkai ?
Nuo 1998–99 m. at-mano iš-man-ybos (filosofijos magistrinio darbo) atradinėju ir tyrinėju esumos reiškinių kalbinio supratimo (graikišku tąsyk mano įvardijimu – „onto-fainomeno-logo-gnosijos“) žiūrėseną (holistinę „teoriją“) ir esmėtyros (apglėbiančio mąstymo, esmėžiūros esmėvokų) taikyseną (dialektinį „metodą“).
Kviečiu, Liet-uv-išką Dvasią (ta-patybės mintis, žodžius, vai-z-d-ini-us) Kvočiant, tautos kūrybos sąveikon, tautiečių ugdymo-si santalkon – bendrom jėgom sudaryti esamybių žiūryną, reikšmių sąvokyną, žodžių žai(o)dyną ir prasmių keryną „Liet-uv-iška Dvasia (at- ir pa-)Kerėti“. LIETUVYNUI (lietuviško esmyno reikšmynui – prasmyno žosmynui) surinkime žmonijos prokalbių liet-uv-ybes (arių, artojų, arėjų – „arijų“, „indoeuropiečių“ bendrybes). Valiodami drauge at-lietuvinkime, gryninkime savo, regis, tobuliausią ne tik Europos, bet ir viso švieto kalbą.
Ugdytinas įprotis: svetimybes – nesaistumingus, neliet-uv-iškus, nesuliet-uv-ingus, nesikerojančius ir tarp tautų nusistovėjusius (dažniausiai europietiškos kilmės) žodžius kaip įdiegtas moksliškų įvardijimų kartotes – išskirkime kabutėmis arba skliaustuose.
Lietuvos žyd-ai („litvakai jud-ėj-ai“) iki 1941 m. vasaros žud-ynių buvo mūsų miestų ir miestelių („štetlų“) žied-ai, žied-iniai, žid-iniai, žaid-ėjai, pa-žad-ėtoj-ai…
Po žyd-ryne žud-yklose žud-ant lieki be žad-o…
Mums liko tik nu-žud-ytųjų vardų ir apie juos pri-si-menamų pasakojimų žod-žiai…
Šiek tiek tarpukario ir pokario nespalvotų vaizdelių švieso-žaid-os nuotraukose…
Dar liko kapinaitės, statinių ir jų išsidėstymo žaid-yba…
Liekame ir mes – žaid(žaism)-ingais žod-žiais židiniuose žied-žiantys žod(žosm)-ingus pa-žad-us žyd-ėti…
Dusetų (Dusiat) žyd-ynas – Lietuvos žied-yne, litvakai žyd-ai – Iš Saulės Dievo („Iz-Ra-El“ – Izraelio) žied-ai:
raštro (knygos) Lietuvių kalbos metmenys: antžmogiškų savybių vystymas (2020 m.) ir lietuvių kalbos gryninimo žinainės grynalietuviųkalba.lt (https://xn--grynalietuvikalba-lud.lt/) sukūrėju,
Ką ketvirtajame dešimtmetyje Zarasuose veikė du garsūs Lietuvos veikėjai – abu ir diplomatai, ir poliglotai, ir senosios (iki Mindaugo) būtovės tyrinėtojai – Augustinas Voldemaras ir Česlovas Gedgaudas ?
Augustinas Voldemaras – pirmosios Vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras, 1928–29 dar ir krašto apsaugos ministras – dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona iš vyriausybės buvo atleistas. Po A. Voldemaro šalininkų (voldemarininkų) nesėkmingų bandymų sugrąžinti jį į valdžią (1930 07–08 ir 1934 06 kariniai pučai) buvo ištremtas – pradžioje gyveno Plateliuose, vėliau Zarasuose. Voldemaras – kaip tremtinys „Lietuvos Sibiro sostinėje“, o kokiais vėjais Zarasuose atsidūrė Česlovas Gedgaudas – 14 kalbų (iš jų 9 senųjų: hetitų, sanskrito, persų ir kt.) žinovas ir įspūdingų lietuviškos senovės atradimų (derančių su Marijos Gimbutienės ir Jūratės Statkutės de Rosales atradimais) tyrinėtojas?
Štai ką savo žymiojoje ir lig šiol garbstamoje knygoje „Mūsų praeities beieškant“ pasakoja pats kūrėjas :
„Leiskite man pašvęsti šį skyrių mano pirmojo proistorės švietėjo, prof. A.Voldemaro atminimui. Mums abiems Zarasuose tekdavo beveik kasdien pasimatyti ir išsikalbėti (paryškinta mano – R.P.). Rašydamas savo knygą, jis dažnai siužeto pagautas, diskutuodavo mūsų senovės istoriją, aštriai ir bešališkai tirdamas faktus, dvejodamas, tikrindamas, nuginčydamas pats save, ir taip iš šalies stebėdavau erškėčiais klotą kūrybos proceso brendimą.
Kartą man paminėjus gotus, kaip visai nereikšmingą mūsų praeities epizodą – buvau paskaitęs pas K.Būgą, jog jis terado tik septynis „gotų“ (atsieit vokiečių) žodžius mūsų kalboje – susilaukiau iš giedro dangaus tokio mūsų žymaus istoriko griaustinio: „Be gotų istorijos nesuprasi Lietuvos istorijos!“ Gavęs staiga it kuolu per galvą, pergyvenau didžiausią savo jaunystės pažiūrų sukrėtimą: ir pikta, ir gėda, ir skaudu, ir norėtųsi tokį faktą nuneigti, kad ir prasilenkiant su tiesa… Mat, studenčioko tvirtai tikėta mūsų orakulų teigimu, jog gotai esą buvę vokiečiai!
Tik keliolikai metų praslinkus ir ilgai pasidarbavus dulkėtuose archyvuose, teko visiškai įsitikinti, kaip teisus buvo tikrasis istorikas. Prie jo knygoje iškelto sensacingo tvirtinimo, jog normanai, gotai „vikingiai“ tai lietuviai (La Lithuanie et ses problemes, 94 p.), šiandien pats galiu pridurti geroką pluoštą įrodymų. <…>“ (143 psl., 1994 m.)
Ar norite užpildyti savo žinojimo spragas ? Ar ne per menkai apie lietuvišką senovę sužinojome mokykloje ? Tai man kol kas įdomiausias veikalas apie ikikrikščioniškąją 3000 metų senumo Lietuvos būtovę, kurią dar vis tylomis „apeina“, kažkodėl senųjų šaltinių vengiantys, Šapokos ir Gudavičiaus atradimus „atrajojantys“ sekėjai.
Nuo „Mūsų praeities beieškant“ parašymo jau praėjo beveik pusė amžiaus, mokslas gerokai pasistūmėjo pirmyn. Šiandien kai kuriuos Č. Gedgaudo teiginius galėtume ir plačiau aptarti, kai kur patikslinti naujomis žiniomis, tačiau patį darbą reikia vertinti to meto, kai jis buvo rašytas, žinių lygmeniu.
Ar Č. Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant“ vis dar aktuali šiuolaikinei visuomenei? Juk gyvename kitokiomis sąlygomis nei tada, kai autorius šiuo darbu kreipėsi į lietuvius.
Č. Gedgaudą nepaprastai papiktino į Amerikos lietuvių rankas patekusi 1957 m. išleista garsioji Juozo Žiugždos parengta „Lietuvos TSR istorija“ (T. I. Nuo seniausiųjų laikų iki 1861 m.), nes joje buvo suniekinta mūsų senoji praeitis. Didelė dalis faktų nutylėta, visa eilė žygdarbių priskirta neva rusų nuopelnams, žodžiu, veikalas parašytas didžiarusiška imperine dvasia ir jo uždavinys – įskiepyti lietuvio sąmonėje istorinės tautos nepilnavertiškumą ir nuolankumą „vyresniojo brolio“ valiai.
Taigi, Č. Gedgaudas ėmėsi rašyti knygą „Mūsų praeities beieškant“ kaip protesto šauksmą savajai tautai, papasakoti tai, ką turi žinoti kiekvienas lietuvis apie save, protėvių žygius, mūsų kalbos įstabumą, kad nepalūžtų negandos laikais, o ilgiems amžiams išlaikytų Lietuvos idėją, pasididžiavimą, jog priklauso šiai tautai.
