Pasaulio tautų kalbos

Laikai

Vietos

Pasaulio tautų kalbos ir jų vaidmenys

XX a.    (1979 m.)

Pasaulyje

„Dabar pasaulyje yra apie 3000 įvairių kalbų, kurios pagal savo kilmę grupuojasi į daugelį giminiškų kalbų šeimų. Kiekviena tokia šeima apima iš vienos kalbos – vadinamosios prokalbės – kilusias ir dėl skirtingos raidos nutolusias kalbas.“

XX a.    (1979 m.)

Pasaulyje

„Gausiausia iš visų tų šeimų yra indoeuropiečių kalbos: jos XVI–XIX a. (didžiosios europiečių kolonizacijos laikai) išplito visuose žemynuose ir dabar apima beveik pusę žmonijos (apie 1,9 milijardo žmonių). Indoeuropiečių kalbų šeima susideda iš keliolikos šakų. Iš tų šakų pati didžiausia yra gausios indoiranėnų kalbos – jomis šneka apie 670 mil. žmonių; toliau: romėnų kalbomis šneka apie 430 mil., germanų kalbomis – apie 420 mil., slavų kalbomis – apie 272 mil. ir t.t. Baltų kalbomis kalbančiųjų skaičius dabar – tik apie 5 mil. žmonių.“

XX a.    (1979 m.)

Pasaulyje

„Po indoeuropiečių kalbų šeimos pagal savo didumą eina kinų-tibetiečių kalbų šeima (apie 880 mil. žmonių) su didžiausia pasaulio kalba – kinų kalba (per 800 mil. žmonių).“

Baltų kalbos ir jų vaidmenys

II tūkst. pr. Kr. pradžia – I tūkst. pr. Kr. vidurys

Dniepro aukštupyje, Nemuno, Prėgliaus baseinuose

„Baltų protėvynė buvo Dniepro aukštupio, Nemuno, Prėgliaus baseinuose ir kt. – tuose plotuose, kuriuose, einant nuo Baltijos jūros, baltai šiaurėje (visu Dauguvos ilgiu) bei šiaurės rytuose (Maskvos ir Okos aukštupiuose) ribojosi su finais, pietų rytuose (dab. šiaurės Ukrainoje ir kt.) – su iranėnais (skitais), pietuose (Pripetės upe) – su slavais, pietų vakaruose (Vyslos žemupy) – su venetais. Tuose plotuose egzistavusi baltų prokalbė (II tūkst. pr. m. e. pradžia – I tūkst. pr. m. e. vidurys) turėjo nemaža tarmių (šnektų), kurias galima sugrupuoti į : 1) centrinių tarmių arealą – centrinį baltų prokalbės arealą (plotas, labai apytikriai imant, tarp dabartinių Vilniaus, Baranovičių, Bobruisko, Smolensko, Oršos) ir 2) periferinių (pakraščiuose esančių) tarmių arealą – periferinį baltų prokalbės arealą.“

500 m. pr. Kr.

Dniepro aukštupy, Nemuno, Prėgliaus baseinuose

„Baltų prokalbės irimas, prasidėjęs apie 500 m. pr. m. e. (vadinasi, gerokai anksčiau už slavų prokalbės irimą), yra ne kas kita, kaip jos periferinių tarmių diferenciacijos didėjimas, t. y. tų tarmių nutolimas nuo centrinio baltų prokalbės arealo tarmių, kurios ir po 500 m. pr. m. e. dar ilgokai liko gana vienodos (mažiau diferencijuotos už periferinio arealo tarmes). Viena iš tokių periferinių baltų prokalbės tarmių, tuomet (apie 500 m. pr. m. e.) atskilusių nuo centrinių baltų prokalbės tarmių, yra mums gana gerai žinoma, tai – vadinamųjų vakarų baltų tarmė (šnektos) – prūsų (bei jotvingių) kalba; kuršių kalba buvo, matyt, irgi periferinio (ne centrinio!) tipo baltų prokalbės tarmė. Apie kitas baltų periferines tarmes, taip pat apie didesnę daugumą centrinių tarmių mažai ką težinome (jos nepaliko savo raštų!).“

V–VII a.

Dniepro aukštupy, Nemuno, Prėgliaus baseinuose

„Už periferinį baltų prokalbės tarmių arealą kur kas vėliau suskilo (ėmė labiau tarmiškai diferencijuotis) centrinis jos tarmių arealas, – šitai įvyko tik apie V–VII m. e. a. Tuomet  išriedėjo, be kitų, ir mums žinomos vadinamosios rytų baltų kalbos – lietuvių, latvių (latgalių), sėlių, žiemgalių.“

V–VII a.

Vakarinėje centrinio baltų tarmių arealo dalyje

Dabartinės rytų Lietuvos ir dabartinės vakarų Baltarusijos dalyje susiformavo lietuvių tarmių grupė, t. y. lietuvių kalba.

VI–VII a.

Dniepro aukštupy, Maskvos ir Okos aukštupiuose, Dauguvos ir Nemuno bei Neries aukštupiuose ir kt.

Nuo Pripetės kraštų į Šiaurę bei šiaurės rytus migruoja slavai. „Šitaip didesnėje senovinių baltų teritorijos dalyje (rytinėje bei pietinėje) atsirado rytų slavai, ir čia prasidėjo slavų ir baltų simbiozė (kartu gyvenimas). Tie simbioziniai baltai ėmė slavėti (vieną jų gentį – galindus XII a. rusų metraščiai randa į rytus nuo Smolensko), ir apie XIV a. jie, matyt, jau visai išnyko (suslavėjo), nepalikdami savo rašytinių paminklų (apie tų baltų tarmes bei kalbas šį tą liudija tik vietovardžiai ir bendriniai žodžiai, patekę į baltarusių, rusų, lenkų kalbas). Šitaip nuo mūsų eros I tūkstantmečio pabaigos belieka tik tie baltai, kurie iš tradicijos yra vadinami 1) vakarų baltais ir 2) rytų baltais.“

Iki XVIII a. pradžios

Buvusioje Rytų Prūsijoje tarp Vyslos žemupio ir Nemuno

„Iš vakarų baltų žinomiausi yra prūsai – tie patys, kuriuos Tacitas….

Iki XIV a.

Jotvingių kalba. Jotvingiai, arba sūduviai, …

Nuo V–VII a.

Lietuvių kalba

Latvių kalba

Iki XVI a.

Kuršių kalba

Iki XV a.

Žiemgalių kalba

Iki XIV a.

Sėlių kalba