Klausimynas „Lingvistikos Daktaro Kvalifikacijai“ gauti – KAZIMIERO BŪGOS MEMORIALINIS MUZIEJUS

Kviečiame ne tik sužinoti, bet ir patiems kurti šį klausimyną. Savo klausimus su atsakymais siųskite el. paštu rytispivoriunas@gmail.com

Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes – pirmąją sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Kas yra pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu?
Kazimieras Būga yra ne tik kalbotyros profesionalas, bet ir kalbotyros romantikas: jam rodėsi, kad nuosekliai dirbant vìsos lietuvių ir jų artimiausių giminaičių kalbõs paslaptys bus atskleistos, o senosios genčių rìbos gali būti nubrėžtos įsiklausius į upių ir ežerų vardus: „Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbõs esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudotis“, „Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“ – šie Būgos žodžiai geriausiai nusako jo tyrinėjimų esmę. Kalbų Babilonas (pvz., žodyne žodžiai aiškinami ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai, vokiškai, netgi lotyniškai ir graikiškai) jo darbuose vilioja tarsi pažadėtoji žemė. Visų lietuvių kalbos žodžių suregistravimas ir netgi jų etimologijos atskleidimas jam rodėsi esąs titaniškas, tačiau tikram mokslininkui įveikiamas darbas. Sumanymai, ypač paskutinis, viršijo žmogaus jėgas ir pagaliau jį patį pražudė. Koks tas paskutinis Būgą pražudęs sumanymas?
Kazimieras Būga1902 metais pradėjo, iki 1920–1924 metų sukaupęs iš viso maždaug 617 tūkstančių (17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų) žodžių „lakštelių“ (lapelių, kortelių), šimtmetį trukusią kelių kartų mokslininkų, per 70 žodynininkų vykdytą LKŽ epopėją. Kada buvo išleistas dvidešimtasis, paskutinis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, taigi ir buvo baigtas didžiausias XX amžiaus lietuvių kalbotyros (leksikologijos ir leksikografijos) veikalas, kuriame aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių?
Kazimieras Būga turėjo labai daug slapyvardžių: Braškutis, Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Ragutis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė ir kt. Kaip vadinasi Būgos pirmoji 1900 m. Tėvynės sarge išspausdinta publikacija, kurią jis pasirašė „K. Sėlis“ slapyvardžiu? (ar „Genys margas, o lietuviszka raszyba dar margesnė“ (dar nerašyta š, tik sz)? ar „Apie lietuvių asmens vardus“? ar „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“?)
Likimas netikėtai jį suveda su Kazimieru Jauniumi, nes Rusijos Mokslų akademija paskiria Būgą jo sekretoriumi. 1905 m. įstojęs į Peterburgo universiteto slavų–rusų skyrių, Būga visas jėgas atiduoda jį sužavėjusio Jauniaus mokslo užrašymui, kuris jam rodėsi „išaiškinąs net tamsiausiąsias kalbõs raidõs ir kilmės slaptìs“, 1908 m. išleidžia Jauniaus įtakoje parašytą veikalą Aistiški studijai. Jau kitais metais išsiuntinėjo veikalo autokritiką (retas įvykis mokslo istorijoje, lietuvių lingvistikoje – vienintelis), kurioje paneigė beveik visus svarbiausius K. Jauniaus mokslo teiginius. Paneigęs 36 svarbiausius garsų raidos dėsnius, nurodęs klaidų priežastis ir nurodęs teigiamąsias veikalo ypatybes Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji „Aistiškų studijų“ dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu“. Taigi, kodėl nebuvo išleista antroji Aistiškų studijų dalis, ir ką vietoj antrosios dalies 1909 m. K. Būga savo lėšomis išleido ir žymesniems kalbininkams išsiuntinėjo rusų kalba?
Kazimieras Būga yra pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, laikomas lietuvių onomastikos pradininku, jis labai daug nusipelnė baltistikai (kartu su Janiu Endzelynu ima kurti pačių baltų baltistiką, neatskiriamą nuo lyginamosios indoeuropeistikos), etnonimikai, istorinei fonetikai ir morfologijai, aisčių dialektologijai ir mitologijai, lietuvių akcentologijai, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Žinoma, didžiausias jo nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas.O kokiam mokslui – kalbotyros šakai – priskirtumėte pirmąjį didesnį Būgos darbą – studiją Apie lietuvių asmens vardus (paskelbtą 1911 m.)? Joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (iki tol labai įvairavo LDK kunigaikščių vardai Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis, Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis, Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis), be to, nustatyti garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai. Nors patys vardai ir mena kunigaikščių laikus, kelis šimtmečius jie buvo užmiršti, glūdėjo svetimomis kalbomis parašytuose metraščiuose ir kronikose, užrašyti pagal lotynų, vokiečių ar rusų kalbos taisykles. Tiesa, dalis dvikamienių asmenvardžių yra virtę pavardėmis, jos labiausiai paplitusios tarp žemaičių. Senuosius asmenvardžius naujam gyvenimui prikėlė Būga, dar 1910 m. Lietuvių Mokslo draugijos suvažiavime skaitytame pranešime įrodinėjęs, kad mūsų dvikamieniai asmenvardžiai turi atitikmenų kitose ide. kalbose ir yra paveldėti iš prokalbės. Įrodymams pasitelkti ne tiktai metraščiai, bet ir gyvosios kalbos pavyzdžiai. Įdomu tai, kad Būga atkreipė dėmesį į du iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančius dalykus: pirma, kad asmenvardžiai yra semantiškai motyvuoti, t. y. Tautgina, Butgina, Vaišnora, turėję reikšti tautą gina, butą gina, vaišių nori. Kita vertus, Būga pastebėjo, kad sudurtiniuose asmenvardžiuose dėmenys laisvai kaitaliojasi: Gintautas, Gimbutas< Ginbutas, Norvaišas. Toks laisvas žodžio dėmenų kaitaliojimas kelia nuostabą. Dabar reiškinį bandoma aiškinti, į sudurtinį žodį žiūrint kaip į herojinio epo liekanas, nedidelius eilėraščius, sudarytus iš dviejų žodžių, skirtų pagarbinti, pašlovinti kariui ar valdovui. Taigi Būga gali būti laikomas lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku. Reikia pridurti, kad rekonstruoti senuosius lietuvių asmenvardžius galėjo tik turintis puikų lingvistinį išsilavinimą ir kalbinę nuojautą etimologas: metraščiuose ir kronikose vardų rašyba įvairuoja, skirtingose epochose ta pati raidė galėjo reikšti ne tą patį garsą. Būgos atstatyti kunigaikščių vardai Mìndaugas, Vaĩšvilkas, Trenióta, Traidenis, Vytenis, Jogáila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigáila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.
Kazimieras Būga yra pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, laikomas lietuvių onomastikos pradininku, jis labai daug nusipelnė baltistikai (kartu su Janiu Endzelynu ima kurti pačių baltų baltistiką, neatskiriamą nuo lyginamosios indoeuropeistikos), etnonimikai, istorinei fonetikai ir morfologijai, aisčių dialektologijai ir mitologijai, lietuvių akcentologijai, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Žinoma, didžiausias jo nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas. O kokiam mokslui – kalbotyros šakai – priskirtumėte „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ (ši studija įėjo į 1924 m. žodyno įvadą)? Būgos veikaluose dominavo tokia išvada, kad lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijos. Dalis latvių žemės, kurią randame Dauguvos šiauriniame šone, tai yra šių dienų Vidžemė ir Latgala, prieš latvių įsikūrimą 6 m. e. a. buvo apgyvendinta Baltijos suomių, tai rodo geografiškieji šios dalies upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų vardai. Be to, vietovardžių lyginimas padėjo Būgai padaryti tokias išvadas, kad lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Prieš lietuvių atėjimą sėliai gyveno Laukesos, Gryvos, Zarasų, Antazavės, Salako ir Čedasų apylinkėse, taip pat į rytus nuo Dusetų. Kazimieras Būga mano, kad lietuviams įsibrovus į sėlių žemes ilgai dar tarpe lietuvių gyveno nesuasimilėję sėliai, o tai rodo lietuviškojo pasienio vietų vardai su garsais z ir č. Atitinkamai lygindamas vietų vardus, šnektas ir garsų tarimą. K. Būga nustatė ir žiemgalių gyventas vietas, tai yra Sidabrava (ties Joniškiu), Žagarė ir Raktuvės kalnas.
Kazimieras Būga yra pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, laikomas lietuvių onomastikos pradininku, jis labai daug nusipelnė baltistikai (kartu su Janiu Endzelynu ima kurti pačių baltų baltistiką, neatskiriamą nuo lyginamosios indoeuropeistikos), etnonimikai, istorinei fonetikai ir morfologijai, aisčių dialektologijai ir mitologijai, lietuvių akcentologijai, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Žinoma, didžiausias jo nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas. O kokiam mokslui – kalbotyros šakai – priskirtumėte „Kirčio ir priegaidės mokslas“? LKŽ I-ame sąsiuvinyje (1924 m.) buvo įdėtas skyrius „Kirčio ir priegaidės mokslas“, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos <…> (kokio mokslo?) vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių <…> (kokio mokslo?) vadovėlių autorių.
Jono Jablonskio paskatintas Būga apgynė išpeiktus terminus rašomoji ir šnekamoji kalba, junginį nieku būdu, įrodė, kad bendrinėje kalboje vartotini žodžiai ligotas, moterystė, velionis, kad reikia rašyti deja, o ne dėja ir t.t. Būga apgynė rašytoją Vaižgantą, kurį kritikas St. Dabušis (dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, sukūrė daug įvairių naujadarų, jais keitė tarptautinius žodžius, tačiau daug naujadarų neprigijo) barė už dažną nelietuviškų ir dirbtinių žodžių vartojimą. Būga: „Svietas, be abejo, yra svetimas žodis, bet tai nereiškia, kad jo tam tikrais atvejais neturėtų teisės vartoti liaudies gyvenimo piešėjai rašytojai“. Kaip Būga vadino besaikius kalbos „grynintojus“ ir kokius apgynė dabar mums įprastus žodžius? Besaikius puristus Būga vadino kalbos susintojais. Jis apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, kūdikis, labas, marios, pirmenybė, užgaida, užmušti, vilna, skriauda, kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Be to, jis labai palaikė leksikos gretybių vartojimą, laikė jas vienu iš rašomosios kalbos turtingumo požymių, tačiau nepalaikė fonetinių ir morfologinių gretybių vartojimo.